Žmonės, pirkdami naudotus automobilius, dažniausiai atsižvelgia į tai, ar automobilis nebuvo prieš tai „daužtas“, ar jis gerai važiuoja ir kiek laiko dar galios techninė apžiūra. Bet pirkėjai pamiršta vieną iš rimtesnių problemų – įsitikinti, ar automobilis nėra vogtas.

Tai gali kainuoti daug daugiau nei paslėptas defektas – galite likti ir be pinigų, ir be automobilio. O liūdniausia, kad į vagių spąstus teko įšokti ir man pačiam. Papasakodamas savo istoriją, padėsiu jums neapsigauti.

Nuo vaikystės domiuosi automobiliais, o su amžiumi potraukis jiems tik dar labiau sustiprėjo. Kai buvau 16-os, už „butelį“ nusipirkau savo pirmąjį automobilį – 1965 metų „Moskvič 403“. Nuo to laiko pradėjau vis daugiau krapštytis garaže, vis pirkti ir pirkti transporto priemones, o sutvarkęs vėl parduodavau.

Bet grįžkime į šias dienas. Vieną vakarą, naršydamas skelbimus ir ieškodamas retesnių automobilių, radau ką tik įdėtą seno, labai gerai išlaikyto, juodo ir sportinio tipo „Mercedes“ markės automobilio skelbimą. Atrodo, kad įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, iškart čiupau telefoną į rankas ir paskambinau savininkui. Po kelių minučių jau sėdau į automobilį ir lėkiau apžiūrėti. Tai buvo „Mercedes-Benz 190“, „Cosworth“ modelis, kurio vertė apie 4500–6  000 eurų, o jį pardavinėjo vos už 2  000 eurų. Ilgai negalvojęs ir pasitikėjęs žmogumi, padaviau pinigus ir namo grįžau jau su nauju pirkiniu.

Kitą dieną vykau į „Regitrą“ įregistruoti automobilio savo vardu. Vos įvažiavau į tunelį, kur tikrinami automobilio kėbulo ir variklio numeriai, „mersas“ iškart patraukė visų dėmesį, visi stebėjosi automobiliu, bet po kelių akimirkų juokai aprimo. Pamatęs „bėdą“, „Regitros“ darbuotojas pasikvietė dar kelis kitus darbuotojus, o paskui ekspertą.

„Nesutampa kėbulo numeris, mašina yra pavogta ir ieškoma Lenkijoje“, – buvo pasakyta. Išgirdęs tokius žodžius, supratau, kad viskas baigsis labai blogai. Po 10 minučių atvažiavo policija, po kurio laiko ir „tralas“. Viską papasakojęs policijai, buvau nuvežtas į policijos nuovadą rašyti pareiškimo. Ir taip likau be pinigų ir automobilio. Iki šiol nėra surastas man automobilį pardavęs vagis ir jį surasti bei atgauti pinigus tapo beveik neįmanoma.

Ką reikia žinoti apie automobilius?

Kiekvienas automobilis turi vienetinį ir autentišką VIN kodą, tai yra kėbulo numerį. Jį dažniausiai galima rasti priekinio lango apačioje, po kapotu ar ant slenksčio, atsidarius dureles. Perkant automobilį, reikia būtinai įsitikinti, ar visi kodai sutampa su nurodytais automobilio dokumentuose. Bet ir sutapus numeriams, nereikia pulti iškart džiaugtis. „Regitra“ savo tinklalapyje yra įkūrus paieškos programą, kurioje asmenys, turintys automobilio techninį pasą, gali peržiūrėti automobilio informaciją ir ar ji nėra įtraukta į policijos duomenų bazę.

Bet kartais vogtų automobilių dokumentai ir rėmo numeriai gali būti taip gražiai sutvarkyti, kad net „Regitroje“ dirbantys asmenys negalėtų to įtarti. Todėl atsiradus galimybei, pakalbinau profesionalų automobilių vagį, vogusį automobilius iš Norvegijos. Jis jau buvo už tai nuteistas Norvegijoje ir daugiau tuo neužsiima.

– Kokius automobilius dažniausiai vogdavai?

– Na, šiaip teko vogti visokius automobilius, bet dažniausiai teko nuvarinėti metų ar dvejų senumo mašinas. Pelningiausi yra „Volkswgen“, „Audi“ ir BMW automobiliai. Jie nauji kainuoja daug ir išlaiko kainas ilgiau nei prancūziški automobiliai.

– Kaip vyksta procesas?

– Šiaip nieko sunkaus nėra, tik nuolat labai didelė rizika. Juodojoje rinkoje jau seniai galima nusipirkti pultelių, kurie suranda mašinos signalizacijos imtuvo dažnį ir jį panaudoja, tada belieka arba sulaužyti spyną, arba panaudoti elektroninio raktelio imitaciją, kuri automatiškai viską suprogramuoja ir tada galima užvesti mašiną.

Bet pirmas dalykas prieš vagiant mašiną, visada priėjus reikia pasiūbuoti ir pagal garsą įsitikinti, kad joje yra degalų, nes greitu metu degalinėje vis tiek neteks sustoti, nes ten yra vaizdo kamerų.

Pavogus automobilį, dažniausiai yra nuvažiuojami 200–300 kilometrų nuo vietos, kurioje jis buvo, ir mašina paliekama atokioje aplinkoje porai valandų. Kadangi nauji automobiliai yra „prifarširuoti“ naujų technologijų ir navigacijų, tai pasitaikius galimybei, policija gali atsekti automobilį ir jo esamą vietą. Dažniausiai, jei policija suranda automobilį per palydovą, ji jau per pusvalandį gali stovėti šalia jo, bet papildomos valanda ar dvi tik suteikia garantiją.

– Kas vėliau vyksta su vogtais automobiliais?

– Vėliau jie yra atgabenami į Lietuvą savo eiga arba autovežiais. Tada yra naujai padaromi kėbulo numeriai ir įvedami į sistemą, padaromi dokumentai, bet tai nėra labai saugu, arba, jei pasitaiko galimybė, yra išpjaunama tokios pat mašinos dalis su iškaltu rėmo numeriu ir pervirinama į vogto automobilio vietą. Ta vieta yra sulyginama ir sutvarkoma taip gražiai, kad sunku net atskirti, kad buvo kažkas daryta.

– Rėmo numerius keisdavote pats ar kažkas kitas?

– Beveik kiekviename didmiestyje yra žmonių ir servisų, kurie tuo užsiima, bet tai daro tik labai gerai pažįstamiems „veikėjams“.

– Kiek kainuoja vogtą automobilį „padaryti“ nevogtu?

– Na, kadangi mes parvarydavome naujas mašinas, tai tekdavo kartais sumokėti net ir 3  000 eurų, bet kadangi mašinas parduodavome po 15 000–20  000 eurų, o kartais net ir už 25  000 eurų, tai neatrodydavo dideli pinigai. Mašinos yra sutvarkomos taip nepriekaištingai, kad daugelis niekada nepagalvotų, kad jos buvo vogtos.

– O kaip sekėsi jūsų bendrininkams?

– Na, buvo visko, bet pelnas būdavo panašus. Buvo ir juokingų istorijų… Kartą teko ir pačiam likti apvogtam. Vieną dieną, tik parvarius vogtą automobilį į Lietuvą, teko palikti jį netoli namų. Grįžus po kokių 4 valandų automobilio jau nebuvo!

Iškart pagalvojau apie blogiausią, kad automobilis bus surastas policijos, nutemptas ir aš jau esu ieškomas. Bet po valandos sulaukiu skambučio iš draugo, mat jis nori aprodyti savo naują grobį. Aš buvau susinervinęs ir net nekreipiau į jo skambutį dėmesio, kol jis neatvažiavo. O jis atvažiavo su mano vogtu automobiliu!

Iškart paaiškėjo, kad pastarasis nežinojo, kokią mašiną tuo metu buvau pavogęs aš, ir pats nutarė ją pavogti. Pasisekė, kad viskas tik tuo ir baigėsi.

– Kaip baigėsi jūsų veikla?

– Galiausiai supratome, kad vogtą automobilį galima nusipirkti net ir visą jį išnaršius. Dalis gyventojų, tikėtina, dar iki šiol su jais važinėja ir nei jie, nei pati policija nežino, kad jie buvo vogti. Bet atsarga gėdos nedaro.

Mykolas Raudonis
Vezejugidas.lt