Ekonomistai sako, kad automobiliui neracionalu išleisti daugiau kaip dviejų savo atlyginimų dydžio sumą. Tačiau lietuviai turi dvejopą ir savitą požiūri šiuo klausimu.

Vieniems tai įvaizdžio dalis, todėl išleidžiamos neproporcingos pajamoms sumos, tačiau yra grupė žmonių, kuriems reikia transporto priemonės nuo taško A nusigauti iki taško B.

Būtent jiems ir sudarėme šį daugumai gyvenimo atvejų tinkančių transporto priemonių sąrašą. O geriausia, kad visi jame esantys automobiliai kainuoja ne daugiau kaip vieną tūkstantį eurų.

Jį rengiant savo patirtimi apie dažniausius šių lietuvių pamėgtų mašinų gedimus ir stipriausias konstrukcijos dalis prisidėjo „Žydriaus motorai“ dirbtuvių meistras Žydrūnas Janušauskas.

Racionalus pasirinkimas: „Audi 80“, (1986-1991 m.)

Nors pasiturintys tautiečiai į šiuos modelius žiūri su kreiva šypsena, o jų vairuotojų adresu nevengia paleisti su kaimiška gyvenamąja vietove susijusių komentarų, tai vis dar išlieka labai geras pasirinkimas taupiesiems.

Padorų egzempliorių pavyks įsigyti ir už gerokai mažesnę nei tūkstantis eurų sumą, taip pat, norite tikėkite, norite – ne, šie modeliai yra vis dar vežami iš Vokietijos.

„Audi A4“ būtų solidesnis pasirinkimas, tačiau aliuminio lydinių detalės šio modelio pakaboje daro jį gerokai jautresnį prastiems keliams. Jei kėbulas nebuvo pažeistas avarijoje, 80 modelis taip pat stebėtinai mažai rūdija.

Privalumai: pigios detalės, 1,8 l benzininiuose varikliuose gerai veikia senos kartos dujų įranga.

Trūkumai: ne itin stabilus posūkiuose dėl netinkamos priekinių ratų geometrijos, tenka dažnai keisti gumines pakabos įvores, sedanas nėra itin erdvus.

„Audi 100“, A6, (1990-1997 m.)

Lietuvoje dažnai įvardinamas kaip absoliučiai geriausias pigaus automobilio pasirinkimas. Geriausias be konkurencijos motoras šiam modeliui yra 2,5 l vienaeilis penkių cilindrų turbodyzelis. Dėl gero sukimo momento „Audi 100“ su šiais motorais neretai naudojami ir ūkio darbuose.

Pats motoras patikimas, tačiau dažna šių modelių liga yra dėl blogos frikcinės sankabos pavaros lūžtantys mechaninės šešių laipsnių pavarų dėžės sinchranizatoriai. Apskritai, dėl didelio sukimo momento su greičių dėže reikėtų elgtis švelniai.

Benzininiai varikliai turi didžiulį apetitą net ir tuo atveju, kai yra maitinami dujomis, tačiau įspūdingos traukos nesuteikia.

Apžiūrinėjant kėbulą reikėtų atkreipti dėmesį į slenksčius ir ratų arkas, nes šios vietos rūdija labiausiai. Važiuoklės konstrukcija paprasta, tačiau kaip ir kituose „Volkswagen“ koncerno modeliuose gali kilti problemų su galiniais diskiniai stabdžiais.

Privalumai: paprasta važiuoklės konstrukcija, patikimi 2,5 l dyzeliniai varikliai, talpi universalo bagažinė.

Trūkumai: rūdijantys slenksčiai, neekonomiški benzininiai varikliai, lūžtančios 6 laipsnių greičių dėžės.

„Mazda 323“, (1998-2003 m.)

Vokiškus automobilius itin pamėgusių lietuvių gretose šis modelis yra tikras „tamsusis arkliukas“.

Kaip ir daugelio japoniškų modelių atveju, patartina rinktis benzininius variklius ir, kad jie ilgai tarnautų, nepamiršti kas 60 tūkst. km pakeisti paskirstymo diržą. Dyzelinių variklių meistrai pataria vengti.

Kaip kompaktiškas automobilis „Mazda 323“ turi pavydėtinai komfortišką važiavimą suteikiančią pakabą. Privalumas mūsų šalyje yra ir sklandus benzininio variklio darbas su paprastesne dujų įranga.

Privalumai: komfortiškas važiavimas, geri benzininiai varikliai, imlumas dujų įrangai.

Trūkumai: prastas atsparumas korozijai, nepatikimi dyzeliniai varikliai.

E klasės „Mercedes-Benz“, (1985-1996 m.)

Nors dauguma pirmos kartos E klasės „Mercedes-Benz“ iškeliavo į Kirgiziją, Tadžikiją, Gruziją ir kitas egzotiškas šalis, vienas kitas iš šių klasika tampančių automobilių dar liko Lietuvoje.

Patrauklesnis dėl naujesnių pagaminimo metų ir didesnio prieinamumo dažnam gali atrodyti C klasės modelis, tačiau patyrę meistrai rekomenduoja rinktis būtent E klasę.

Stebinantis, tačiau praktikoje patikrintas faktas tas, kad šie modeliai mažiau rūdija. Taip pat jų konstrukcijoje panaudota mažiau plastmasės, o ir pats surinkimas atliktas kokybiškiau.

Privalumai: 500 tūkst. km be problemų įveikiantys motorai, pavyzdinga surinkimo kokybė, komfortą garantuojanti pakaba.

Trūkumai: potencialiai didelė rida, brangios detalės, didokos degalų sąnaudos.

„Opel Astra“, (1998-2004 m.)

Šis modelis mūsų šalyje yra labai populiarus kaip pradedančiųjų vairuotojų automobilis. Dažniausiai tokį pasirinkimą lemia šiek mažesnė nei „Volkswagen Golf“ kaina, leidžianti įsigyti keletu metų naujesnį modelį.

Prie komforto įpratusius tautiečius gali erzinti pigi interjero apdaila, tačiau nedidelė eksploatacijos kaina tai atperka.

Į benzininius variklius reikėtų pilti tik itin kokybišką sintetinę alyvą. Tuomet sumažės deginių, kurie dėl aukštos degimo temperatūros renkasi ant cilindro sienelių. Į tepalo keitimą, apskritai, reikėtų kreipti ypatingą dėmesį.

Renkantis 1,7 l dyzelinį variklį vertėtų pamėginti atsekti, ar tai „Isuzu“, ar „Opel“ pagamintas agregatas. Vokiškas motoras remontuojamas lengvai ir nebrangiai, o japoniškas – pranašesnės konstrukcijos, tačiau sunkiau prižiūrimas.

Ieškodami rūdžių šaltinių turėtumėte atkreipti dėmesį į priekines ir galines ratų arkas.

Privalumai: pigi eksploatacija, tvirta važiuoklė, patraukli kaina.

Trūkumai: dėmesio reikalaujantys benzininiai varikliai, nepakankama apsauga nuo korozijos, itin kuklus interjeras.

„Opel Vectra“, (1995-2002 m.)

Vidutinio dydžio modelis stebina puikiai sureguliuota važiuokle. Remontas gali būti brangus, tačiau renkantis kokybiškas detales jis nebus dažnas.

Komentarai (16)