Lyg iš fantastikos filmų nužengęs „kosminis Konkordas“ – supergarsinis XB-70 „Valkyrie“, turėjęs tapti sovietų košmaru (Foto, Video) ()
Pirmaisiais Šaltojo karo metais Jungtinių Valstijų oro pajėgos pradėjo mąstyti apie savo bombonešių oro laivyno ateitį. Kariškiai numatė naują tolimojo nuotolio sunkųjį bombonešį, galintį veikti tiek dideliame aukštyje, tiek dideliu greičiu, kaip priemonę prasiskverbti į sovietų oro gynybą – rezultatas buvo eksperimentinis XB-70 „Valkyrie“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau „Valkyrie“ niekada nebuvo pradėtas gaminti, o programa buvo atšaukta dėl susirūpinimo tiek dėl sovietų oro gynybos pajėgumų tobulinimo, tiek dėl būsimo pilotuojamų bombonešių vaidmens. Tačiau buvo pagaminti du prototipai XB-70 ir jie bus naudojami kaip bandomieji orlaiviai viršgarsinio transporto (SST) technologijos tyrimams.
XB-70 kilmės istorija
Nuo 1955 m. Jungtinių Valstijų oro pajėgos pradėjo tyrinėti ir plėtoti technologijas, susijusias su naujo tolimojo strateginio bombonešio, kuris pakeistų oro pajėgų B-52 oro laivyną, kūrimu.
Oro pajėgų konkurse dalyvavo „Boeing“ ir „North American Aviation“, o 1958 m. buvo pasirinktas „North American“ aviacijos projektas. Oro pajėgų reikalavimai programai apėmė didelio aukščio, didelio nuotolio bombonešio, galinčio gabenti ir branduolinę, ir įprastinę amuniciją, sukūrimą.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje „North American“ sukurtas šešių variklių „Valkyrie“ galėjo įvekti tūkstančius km 3+ machų greičiu ir skristi 21 000 m aukštyje.
Esant tokiam greičiui, buvo tikimasi, kad XB-70 bus praktiškai atsparus priešo perėmimo (interceptor) lėktuvams, tuo metu vieninteliam efektyviam ginklui prieš bombonešius. Bombonešis praleistų tik trumpą laiką virš tam tikros priešo radaro stoties, išskrisdamas už jo diapazono, kol priešai galėtų pakelti savo naikintuvus. Dėl didelio greičio lėktuvas buvo sunkiai matomas radarų ekranuose, o jo didelio aukščio ir didelio greičio pajėgumų negalėjo prilygti joks šiuolaikinis sovietų gaudytojas ar naikintuvas.
North American XB-70 Valkyrie. pic.twitter.com/ytDf774mam
— J.J. (@kadonkey) July 17, 2022
Tačiau XB-70 programa pasirodė esanti trumpalaikė, o 1961 m. Kenedžio administracija atšaukė programą. XB-70 žlugimą daugiausia lėmė įvykiai, kurių jis negalėjo kontroliuoti, įskaitant supratimą, kad sovietų oro gynybos pajėgumų pažanga ir didėjanti „žemė- oras“ raketų (SAM) ginkluotės svarba, ko gero, lėmė abejonę bombonešių veiksmingumo, kurie būtų vis labiau pažeidžiami šių ginklų.
Iš tiesų, vienas iš svarbiausių įvykių, nulėmusių XB-70 programos atšaukimą, buvo 1960 m. sovietų oro gynybos numuštas amerikiečių U-2 šnipinėjimo lėktuvas.
Be to, XB-70 programos atšaukimo metu buvo užduodami rimti klausimai dėl pilotuojamų bombonešių skrydžių ateities tiek dėl oro gynybos ginkluotės tobulinimo, tiek dėl tarpžemyninių balistinių raketų (ICBM) atsiradimo kaip alternatyvus strateginės ginkluotės pristatymo mechanizmo.
Nuostabus potencialas, skaudus kritimas
Atšaukus programą, ji buvo perduota mokslinių tyrimų programai, skirtai tirti ilgo skrydžio dideliu greičiu poveikį. Programos atšaukimo metu kartu su „North American“ aviacijos Los Andželo padaliniu buvo kuriami du XB-70 prototipai. Pirmasis iš dviejų prototipų pirmą kartą skrido 1964 m., o XB-70A-2 pirmąjį skrydį atliko kitais metais.
XB-70 VALKYRIE pic.twitter.com/YsUA6Gtzn0
— RΛMIN NΛSIBOV (@RaminNasibov) June 4, 2022
Prototipas XB-70 pademonstravo įspūdingas dizaino ypatybes, kurios leido orlaiviui veikti tiek dideliu greičiu, tiek aukštyje. Orlaivis buvo suprojektuotas taip, kad leistų jam pačiam skristi savo smūgio banga, kad pasiektų didelį greitį, naudojant techniką, vadinamą „suspaudimo kėlimu“.
Kad orlaivis galėtų atlaikyti ekstremalias temperatūras, kurios dėl nuolatinio aerodinaminio slėgio gali siekti net 246–332 laipsnių pagal Cesijų, gamintojas „North American“ devyniems procentams orlaivio konstrukcijos naudojo titaną ir sukūrė naują plieninį korio ploštelėmis dengtą korpusą, kuris buvo pagamintas naudojant litavimą, o ne suvirinant metalo gabalus. Dėl to XB-70 prototipai galėjo pasiekti 3 machų greitį ir daugiau nei 21 000 m aukštį.
Tačiau XB-70 konstrukcijai būdingi tam tikri apribojimai, įskaitant santykinį manevringumo trūkumą, dėl kurio „Valkyrie“ galėjo būti pažeidžiu priešo perėmimui. Be to, XB-70 konstrukcija, dėl kurios buvo galima pasiekti greitį iki 3 machų, taip pat lėmė didelį radaro skerspjūvį, dėl kurio oro gynybos radarai būtų lengviau aptikę „Valkyrie“.
Nors XB-70 niekada nebuvo pradėtas gaminti, dviem pagamintiems „Valkirijos“ prototipams pavyko rasti panaudojimą. Tuo metu, kai buvo kuriami prototipai, susidomėjimas viršgarsinio transporto (SST) technologijos plėtra augo.
Nepaisant kai kurių našumo problemų, pirmasis „Valkyrie“ prototipas buvo naudojamas duomenims, susijusiems su SST technologijos plėtra, generuoti. Antrasis prototipas, pasižymintis patobulintu valdymu, buvo bendro NASA ir oro pajėgų susitarimo objektas, pagal kurį orlaiviai, naudojami moksliniams tyrimams, buvo SST kūrimo dalis.
Tačiau tie planai taip ir nepasitvirtino, nes 1966 m. skrydžio metu antrasis „Valkyrie“ susidūrė su kitu orlaiviu. Išlikęs XB-70 prototipas buvo modifikuotas ir naudojamas NASA tyrimuose iki 1969 m. Dabar „Valkyrie“ bombonešis yra Nacionaliniame Jungtinių Valstijų oro pajėgų muziejuje netoli Deitono, Ohajo valstijoje.
Jei būtų suteikta galimybė, XB-70 galėjo puikiai atlikti misiją, kuriai jis buvo sukurtas, bet, deja, „Valkirijai“ ta misija, kuriai ji buvo sukurta, buvo laikoma pasenusia. Įdomu tai, kad nors „Valkyrie“ niekada nebuvo pradėtas gaminti, orlaivis, kurį buvo numatyta pakeisti – B52 serijos bombonešius – ir šiandien tebenaudoja JAV oro pajėgos.
