Prieš keletą metų įvykus avarija Fukušimos atominėje elektrinėje daugeliui priminė Černobylio katastrofą ir jos padarinius. Tuomet visuomenei trumpam buvo priminti radiacijos teoriniai pagrindai ir pavojai. Tačiau kalbama buvo tik apie vieną radiacijos šaltinį – branduolinę energetiką. Dabar diskusijos nutilo, dauguma pamiršo ką sužinojo, tačiau pavojų yra ir kitur. Ten kur niekas nesitiki.

Apie radiaciją

Kalbant apie branduolinę energetiką, terminas „radiacija“ nėra visiškai teisingas. Sąvoka radiacija reiškia, pavyzdžiui, saulės spinduliavimą (šviesos ir šilumos) ar įkaitusios žemės spinduliavimą. Buityje ir žiniasklaidoje „radiacijos“ terminas dar dažnai naudojamas ir jonizuojančiajai spinduliuotei apibūdinti. Terminas „jonizuojančioji spinduliuotė“ atsirado norminant lietuvišką radiacinės saugos terminologiją. Radiacinės saugos specialistai termino „radiacija“ jonizuojančiajai spinduliuotei apibūdinti nenaudoja. Taigi, radiacinės saugos specialistai pasakytų, kad „jonizuojančioji spinduliuotė“ ir „radiacija“ – skirtingi dalykai. Tačiau, paprastumo dėlei, straipsnyje naudosiu terminą „radiacija“.

Taigi, kas tai yra radiacija?

Wikipedia pateikia štai tokį aprašymą :

Jonizuojančioji spinduliuotė, jonizuojančioji radiacija – elektromagnetinių bangų arba elementariųjų dalelių srautas, kuris jonizuoja medžiagos atomus ir molekules, paverčia juos teigiamais arba neigiamais jonais.

Žinomiausi jonizuojančios spinduliuotės tipai yra:

• Rentgeno spinduliuotė.
• Alfa (α) spinduliuotė – alfa dalelių, t. y. teigiamą krūvį turinčių helio branduolių, kurie sudaryti iš dviejų protonų ir dviejų neutronų, spinduliuotė. Biologiniame audinyje jų siekis apie 50 nm.
• Beta (β) spinduliuotė – beta dalelių, t. y. neigiamą krūvį turinčių elektronų srautas, kurio siekis yra didesnis už alfa dalelių.
• Gama (γ) spinduliuotė – aukštos energijos elektromagnetinė spinduliuotė, kurios siekis yra pats didžiausias.

Būtina atkreipti dėmesį, kad rentgeno spinduliai yra spinduliuotė, o alfa, beta ir gama yra dalelių srautas. Alfa dalelių srautas yra silpnas, jį gali sustabdyti popieriaus lapas ar žmogaus oda, todėl jis nėra pavojingas. Beta ir gama – kitas reikalas, kuris gali pridaryti daug žalos organizmui, bet apie tai vėliau.

Radiacijos matavimas

Radiacijos matavimo lygio aplinkoje matavimo vienetas SI sistemoje yra Sv/h (sivertai per valandą). Sivertas – tai išvestinis SI sistemos vienetas, kuriam suteikta Švedijos mokslininko Rolfo Maximiliano Sieverto, tyrusio radiacijos poveikį gyviems organizmams, pavardė. Sivertais (santrumpa – Sv) matuojama jonizuojančiojo spinduliavimo ekvivalentinė dozė. Kitaip tariant, sivertais matuojama, kokiu radiacijos kiekiu buvo apšvitintas žmogus ar kitas organizmas. Sivertais per valandą – kokiu radiacijos kiekiu buvo apšvitintas žmogus per laiko kiekį – vieną valandą. Kadangi tai yra didelis matavimo vienetas, dažniausiai naudojami mažesni radiacinio fono matavimo vienetai µSv/h (mikrosivertai per valandą).

1 µSv/h=0,000001 Sv/h

Anksčiau jonizuojančiosios spinduliuotės lygiui matuoti buvo naudojamas vienetas R/h (rentgenai per valandą) arba µR/h (mikrorentgenai per valandą). Rusijoje ir kai kuriose nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse radiacija vis dar matuojama mikrorentgenais. Santykis yra maždaug vienas su šimtu.

T.y., 1 µSv/h (mikrosivertas per valandą) = 100 µR/h (mikrorentgenų per valandą).

Radiacijos matavimo prietaisai – radiometrai. Dažniausiai tai mobilaus telefono dydžio prietaisai, turintys Geigerio-Miullerio vamzdelį. Daugelis jų matuoja bendrą alfa, beta ir gama dalelių srauto stiprį. Kainuoja nuo 300 iki 1000 €. Brangesni, kainuojantys apie 3000€ turi galimybę atskirai matuoti kiekvienos rūšies dalelių srauto stiprį, skaičiuoja bendrą gautą radiacijos dozę ir turi keletą kitų funkcijų.

Radioaktyvus fonas

Skirtingose Lietuvos vietose gamtinis fonas šiek tiek skiriasi, taip pat gali svyruoti ir vienoje vietoje. Paprastai jis yra nuo 0,05 iki 0,15 μSv/h (5 – 15 μR/h), vidutiniškai apie 0,1 μSv/h (10 μR/h). Jei fonas viršytų 0,3 μSv/h (30 μR/h), reikėtų aiškintis priežastis. 0,3 μSv/h yra maksimali leidžiama radiacija.

Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje yra skiltis, kurioje tiesiogiai pateikiami radiacinio fono stebėsenos rezultatai.

Černobylio zona

1986 m. balandžio 26 d. Černobylio AE įvyko avarija, dėl kurios į aplinką pateko daugiau kaip 50 tonų radioaktyvių medžiagų – tai prilygsta 500 atominių bombų, kurios 1945 metais buvo numestos ant Hirosimos. Radiacijos dozė greta Černobylio 4-ojo reaktoriaus ir jo nuolaužų netrukus po sprogimo siekė tūkstančius μSv/h. Radioaktyviomis medžiagomis vien Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje buvo užteršta apie 150 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija. Šiuo metu Ukrainoje ir Baltarusijoje yra suformuotos uždaros teritorijos, kuriose gyventi ir bet kokia veikla yra draudžiama.

Nuo 1986 iki 1990 metų Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkstančių likviduotojų. Iš jų 7 tūkstančiai iš Lietuvos. Oficialiais Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos skaičiavimais vienaip ar kitaip nuo Černobylio AE avarijos nukentėjo ne mažiau kaip 9 mln. gyventojų. Iš jų 3,2 mln. Ukrainoje, iš kurių apie milijoną vaikų.

Po avarijos, 30 kilometrų spinduliu aplink elektrinę esanti teritorija buvo evakuota. Iškeldinti visi gyventojai, buvo uždrausta bet kokia veikla. Po evakuacijos didelė dalis namų buvo sunaikinti. Iškirstas ir utilizuotas vadinamasis „Rudasis miškas“, nukasta didelė dalis grunto. Nepaisant šių pastangų, visa zona tapo netinkama gyventi. Visa evakuacijos zona šiuo metu aptverta spygliuota viela. Teritoriją saugo milicija, speciali valstybinė zonos apsaugos tarnyba. Už neteisėtą patekimą į zoną yra numatytos administracinės baudos. Už bet kokio daikto išnešimą arba bandymą išnešti iš zonos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė ar netgi kalėjimas. Patekti į zoną galima tik gavus specialius leidimus ir tik per kontrolinius postus. Visus paliekančius zoną tikrina dėl radiacinės taršos. Visus radiacija užterštus daiktus konfiskuoja. Nepriklausomai tai bus batai, ar automobilis. Teritorijoje ir dabar radiacija yra žymiai didesnė už normą. Pvz. Pripetės mieste šiuo metu yra 0,79 μSv/h, „Rudajame miške“ 1,45 μSv/h, prie sprogusio Černobylio elektrinės reaktoriaus – 3,14 μSv/h (trisdešimt kartų daugiau nei norma). Šie duomenys pateikiami ekskursijas į zoną organizuojančios agentūros tinklalapyje. Duomenys atnaujinami kasdien.

Radiacijos žala žmogui

Radiacija pavojinga tuo, kad dėl jos organizme atsiranda laisvųjų radikalų, kenkiančių ląstelėms. Ląstelės pažeidžiamos arba žūva, pažeidžiama genetinė ląstelės medžiaga – DNR. Jei organizmas gauna nedidelę spinduliuotės dozę, jis sugeba atkurti genetinę informaciją, ląsteles. Esant didesnei apšvitai, organizmas nespėja ląstelių atkurti, jos žūva. Pirmiausia pažeisti kaulų čiulpai, pradeda gaminti mažiau kraujo kūnelių, saugančių organizmą nuo infekcijų, todėl radiacijos paveiktas žmogus tampa neatsparus infekcinėms ligoms. Taip pat pažeidžiamos ypač jautrios skrandžio ir žarnyno gleivinės ląstelės, sutrinka visų organų veikla ir iškyla pavojus žmogaus gyvybei. Be to, pažeidus ląstelių genetinę informaciją, gali sutrikti ląstelių dalijimasis ir pradėti formuotis vėžio židiniai. Taip pat dėl pažeisto DNR tai gali nulemti įvairius apsigimimus. Žala gali išryškėti praėjus daugeliui metų po to, kai buvo gauta apšvita.

Pirmieji spindulinei reakcijai ar ligai būdingi simptomai – pykinimas, vėmimas, viduriavimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės netekimas, vėliau gali prasidėti kraujavimas, infekcijos.

Radiacija lėktuvuose

Kosminė spinduliuotė – branduolinių dalelių srautas, pasiekiantis Žemę iš kosminės erdvės, taip pat ir iš Saulės. Žemės paviršių pasiekia tik dalis spinduliuotės, kadangi atmosfera ją sugeria. Kylant aukštyn, kosminės spinduliuotės indėlis stiprėja. Pasak Radiacinės saugos centro vadovo Albino Mastausko, kuo arčiau Dievo, tuo didesnė radiacija. Kuo didesnis aukštis ir kuo ilgiau skrendame, tuo apšvitos dozės didesnės. Jei lėktuvas skrenda 10 kilometrų aukštyje, dozė gali būti 10 kartų didesnė nei ant žemės. Žemę dengiantis atmosferos sluoksnis sumažina kosmoso spinduliuotę, tačiau kylant aukštyn, apšvita didėja. Lėktuvo korpusas šiek tiek saugo, tačiau gama spinduliai skvarbūs – eina kiaurai.

Skrydžio Briuselis – Ryga metu matavau lėktuve esantį radiacinį foną. Radiaciją matavau radiometru Radex RD 1503+. Tai yra populiarus, greitas, mobilus ir patikimas prietaisas.

Rezultatai ne tik nustebino. Jie šokiravo! Viso skrydžio metu atlikau matavimus, pagal radiometro gamintojų pateiktas matavimo metodikas. Lėktuvui pakilus į pastovaus skrydžio aukštį radiacijos vidurkis buvo 2,95 μSv/h. Tai yra beveik trisdešimt kartų daugiau už įprastą radiacinį foną. Didžiausia užfiksuota vertė buvo 3,88 μSv/h. O tai kone 40 kartų didesnė radiacija už mums įprastą.

Černobylio evakuotoje zonoje radiacija vidutiniškai siekia 0,8 – 1,5 μSv/h (8-15 kartų daugiau už įprastą foną) ir ten gyventi draudžiama. Ten net lankytis galima labai ribotą laiką. Prie sprogusios Černobylio elektrinės reaktoriaus sarkofago radiacija siekia 3,14 μSv/h (30 kartų daugiau nei norma) ir ten turistams leidžiama būti tik 10 minučių. O juk skrydis lėktuvu trunka kur kas ilgiau. Populiariausios kryptys Europoje įveikiamos per 2 val. Tolimesni skrydžiai trunka 10-12 valandų. Gaunamos radiacijos dozės šimtus kartų didesnės nei draudžiamoje Černobylio zonoje.

Nieko nuostabaus, kad lakūnai baigia profesionalią veiklą nesulaukę pensinio amžiaus. Beje, ar pastebėjote, kad stiuardesėmis būna tik jaunos moterys?

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Jasiukevicius.lt

Autoriai: Šarūnas Jasiukevičius

Komentarai (21)