1989-ųjų liepos 19-ąją, pagal įprastinį tvarkaraštį iš Denverio oro uosto pakilo „United Airlines” lėktuvas. Po gerų dviejų valandų jis nusileido. Tačiau apie tai kas vyko per tas dvi valandas, galėtų būti sukurtas ne vienas Holivudo filmas.

Praėjus kuriam laikui, kai 232 reisu skridęs lėktuvas DC-10 pakilo į reikiamą aukštį, jame visiškai netikėtai nugriaudėjo stiprus sprogimas. Daugiau nei trijų dešimtmečių pilotavimo patirtį turėjęs kapitonas išsyk pagalvojo, jog tai teroristinis išpuolis. Tačiau įvyko kai kas dar blogesnio.

Kol kapitonas naudodamasis vidiniu ryšiu ramino keleivius, antrasis pilotas iš siaubo paklaikusiu veidu pranešė jam, jog lėktuvas visiškai nebevaldomas. Staiga griebęs lėktuvo šturvalą kapitonas ir pats tuo įsitikino: pritraukė jį iki galo ir pasuko kairėn, tačiau lėktuvas krypo dešinėn. Makabriškas vaizdas.

Pasirodo nutiko tai, kas kuriant lėktuvą buvo laikyta neįmanomu. Lūžo lėktuvo turbinos diskas, ir jo sukeltas sprogimas nutraukė visas lėktuvo valdymą užtikrinančias hidraulines sistemas. Ir prieš avariją ir po avarijos buvo skaičiuota, jog tokio gedimo tikimybė yra dešimt minus devintuoju laipsniu, kitaip tariant – viena iš milijardo.

Taip niekada nebuvo nutikę per visą istoriją. Ir buvo laikoma, jog taip tiesiog neturi nutikti. Todėl nieko keisto, jog nebuvo paruoštos procedūros galinčios padėti susidoroti su tokia situacija. Skrydžių bokštas irgi nieko negalėjo padėti.

Laimei, pilotai nenuleido rankų ir nepasidavė panikai. Be to, į lėktuvo kabiną greitai prisistatė tarp keleivių skridęs skrydžių instruktorius.

Pirmoji užduotis buvo ištiesinti lėktuvą, nes jis nenumaldomai krypo dešinėn ir ilgainiui būtų tiesiog apsivertęs. Kaip vėliau prisiminė lėktuvo kapitonas, įgula dirbo išvien. Neliko nieko kito kaip tik pasikliauti bandymų ir klaidų metodu: jei tik šaudavo kokia mintis, jie netrukus ją išbandydavo.

Įgulos nariai netrukus pastebėjo, jog jie vis dar gali valdyti variklių galią. Iš esmės tai buvo vienintelis dalykas, kuris lėktuve dar buvo kontroliuojamas. Sumažinus kairiojo variklio apsukas ir padidinus dešiniojo - lėktuvas išsitiesino.

Tokiu būdu jie atrado būdą kaip lėktuvą valdyti naudojantis vien tik lėktuvo varikliais. Padidinę abiejų variklių apsukas lėktuvas kilo, sumažinus – leidosi, keičiant dešiniojo ar kairiojo variklio apsukas – sukosi į vieną ar kitą pusę.

Galbūt tai ir atrodo paprasta, tačiau iš tiesų, kaip teigia lėktuvo kapitonas, toks valdymas prilygsta didžiuliu greičiu skriejančio automobilio vairavimui darinėjant jo šonines dureles.

Neįtikėtina, tačiau tokiu būdu vinguriuodami ir palaipsniui žemėdami jie pasiekė oro uostą. Pilotai net sugebėjo pataikyti ant nusileidimo tako, tačiau paskutinę akimirką lėktuvo nosis rėžėsi į žemę, kabina akimirksniu atsiskyrė nuo korpuso ir nuskriejo į šalį.

Pilotai išgyveno, tačiau keleiviams nusileidimas nebuvo toks švelnus. Aukų išvengti nepavyko. Iš beveik trijų šimtų keleivių išgyveno 185. Kita vertus, esant tokiai beviltiškai situacijai net ir toks išgyvenusiųjų skaičius beveik prilygsta  stebuklui.

Tačiau pabaigai įdomiausia: įvykus šiam incidentui, daugybė to paties lėktuvo modelio pilotų, atkartodami visą įvykių eigą lėktuvo simuliatoriuje, bandė šį  žygdarbį atkartoti. Jie tai darė turėdami daugybe laiko apgalvoti strategiją, nerizikuodami niekieno gyvybe ir detaliai žinodami kas jų laukia.

Norite žinoti kokiam skaičiui pilotų pavyko lėktuvą sėkmingai nutupdyti? Nė vienam. 

Komentarai (4)