Jau seniai bebuvo žinių apie rusų kuriamą penktos kartos naikintuvą. Pradžioje entuziastingai pradėtas projektuoti „PAK FA“ buvo pristatomas kaip jau netrukus kelsiantis siaubą priešo pajėgoms. Vėliau projektas tapo „T-50“. Buvo demonstruojami jo skrydžiai ir kalbama apie žingsnį iki serijinės gamybos. Vis tik šį žingsnį jis žengs pervadintas į „Su-57“. Pasidomėkime, ką naujo apie šį projektą pasauliui buvo pranešta paskutiniu metu.

Pradžioje – apie turbūt didžiausią naujieną sudrebinusią internetą. Bent jau karine tematika besidominčiuosius. Rusija viešai pademonstravo gruodžio 5 d. atliktą skrydį su įmontuotu naujuoju varikliu. Skrydis truko  vos 17 minučių. Skrydį atlikusiame lėktuve buvo paliktas ir vienas senesnės kartos variklis. Dėl to galima vizualiai palyginti kokie pastebimi skirtumai tarp jų.

Naujojo variklio dujų išmetimo anga šiek tiek mažesnė. Neoficialiomis žiniomis rusams pavyko beveik 30 cm susiaurinti angą. Vizualiai kur kas trumpesnė ir kompaktiškesnė pati tūta. Tačiau tai turi ne susilpninti, o kaip tik pagerinti variklį. Anot jų, lėktuvo manevringumo savybės išliko tos pačios.

Tai kas nematoma yra pats galios agregatas. Kol kas negavęs oficialaus pavadinimo, jis vadinamas „gaminiu 30“. Šis pasižymi geresnėmis kuro naudojimo savybėmis. Įvairūs šaltiniai kalba apie išaugusią galią. Nuo dviejų iki net maksimalių keturių papildomų tonų traukos. Taip dar labiau padidėtu naikintuvo galios ir svorio santykis. Galutinis konstruktorių tikslas – ilgus atstumus skristi viršgarsiniu greičiu (daugiau nei 1235 km/h).

Tiek pirmos kartos senasis, tiek kiti varikliai šią ribą galėdavo kirsti, pasitelkdami forsažą. Jį panaudojus, rasdavosi daugiau traukos, bet kartu būdavo greičiau naudojamas variklio darbo resursas. O per ilgas jo naudojimas galėdavo netgi sugadinti variklį. Galimybė be forsažo pasiekti  viršgarsinį  greitį bei skristi ilgus atstumus – viena iš penktos kartos naikintuvui reikalaujamų savybių.

Tiesa, iškart kilusį entuziazmą atšaldė projektą kuruojantis Jurijus Slyusaras, „Jungtinės lėktuvų korporacijos“, kuriai patikėtas šis projektas, prezidentas. Jis naujienų agentūrai TASS pareiškė: „Bandymai tik prasidėjo. Jie truks ne vienus metus“.

Gruodžio 13 d. Chabarovsko regiono gubernatorius prasitarė, kad jau kitais metais prasidės serijinė „Su-57“ gamyba. Su seno modelio varikliu ir labai nedaug. Tais pačiais arba kitais metais Rusijos oro pajėgos turėtu gauti iki 12 naujųjų naikintuvų. Iš viso iki 2027 metų oro pajėgos neplanuoja užsisakyti daugiau kaip 60 vnt. penktos kartos naikintuvų.

Kiek anksčiau Rusijos karinę strategiją analizavęs PONARS projekto dalyvis, Harvardo universitete dirbantis Dmitrijus Gorenburgas teigė, kad rusai serijinės lėktuvų gamybos nepradės iki pat 2027 metų. Jie pirmiausia nori turėti pabaigtą naujos kartos variklį.

Šiuo atveju jis nebuvo teisus. Tačiau kokie jo argumentai? „Su-57“ labai panašus į jau gaminamą „Su-35 E“. Dauguma dalių abu orlaiviai turi dalintis. Abu turi tuos pačius „Saturn AL41F“ variklius. Šis naikintuvas priskirianas 4++ kartai.

Be naujų variklių pagaminti „Su-57“ būtų kiek sunkiau aptinkami. Gabenama ginkluotė patalpinta orlaivio viduje. Taip radarams sunkiau jį užfiksuoti. Bet pagal kitus parametrus, kaip greitis ar išskiriama šiluma, jie praktiškai nesiskirtu. Matyt būtų 4+++.

Greičiausiai panašiai galvoja ir oficiali Rusijos valdžia. Užsisakomi kiekiai juokingi palyginus su „F-22“ ir „F-35“. Tačiau net ir JAV, pagaminusi kelis šimtus penktos kartos orlaivių, vis dar sprendžia įvairias problemas. Tame tarpe ir labai rimtas.

Nebaigtus projektus į dienos šviesą verčia traukti visuomenės spaudimas bei tarptautinė padėtis. Ilgai trunkančiu projektavimu nusivylę partneriai, nematydami rezultatų, taip pat linkę persigalvoti. Visai neseniai tas pats nutiko ir rusams. Iš pradžių aktyviai dirbę su Indija, galiausiai turėjo ultimatyviai reikalauti atsakymo, ar jie vis dar susidomėję. Jei taip, sumokėti reikalingą 7 milijardų dolerių indėlį į projektą.

Šioje šalyje atsirado aktyvi, nusiteikusi prieš bendradarbiavimą, opozicija. Esą, geriau tuos pinigus panaudoti jų pačių kuriamam penktos kartos naikintuvui. Tuo tarpu norintieji bendradarbiauti pabrėžia, kad „HAL“ kompanija iki šiol nesugebėjo sukurti ilgiau kaip dvidešimt metų kuriamo lengvojo naikintuvo. Indijos vis dar naudojamus pasenusius „Mig-21“ naikintuvus turintis pakeisti „Tejas“ projektas dar neatitinka išsikeltų tikslų. Tad, ar verta tikėti pažadais 2025 metais turėti nuosavą 5-os kartos naikintuvą? Juolab į orą iki šiol nepakilo net prototipas.

Kad ir kas bebūtu, panašu apie rusišką penktos kartos naikintuvą artimiausiu metu girdėsime kur kas dažniau. Projektas aktyviai stumiamas link finišo linijos. Rusijai jo reikia ir ji linkusi užbaigti jį bet kokia kaina.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai (18)