Prieš keturiasdešimt metų ore susidūrė karinis ir civilinis lėktuvas – per katastrofą išgyvenusi 20-metė mergina nukrito iš 5 km ir laukė gelbėtojų giliai Rusijos taigoje.

Prieš keturiasdešimt metų Tolimųjų Rytų dangaus ramybę netoli Zavitinsko miesto (800 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vladivostoko) nutraukė dviejų lėktuvų susidūrimas.

Tai atsitiko 1981 metų rugpjūčio 24 dieną – strateginis bombonešis „Tu-16K“ ore, 5220 m aukštyje, susidūrė su keleiviniu lėktuvu „An-24RV“, skridusiu iš Komsomolsko prie Amūro į Blagoveščenską. Tuo metu karinis lėktuvas atlikinėjo žvalgybos ir oro žvalgybą.

Susidūrimas įvyko dėl kelių nelaimingų veiksnių. „Tu-16K“ buvo vienas iš daugelio karinių lėktuvų, kurie tą dieną turėjo skristi per šią teritoriją. Jo pilotai buvo blogai informuoti apie kitus lėktuvus, kurių jie turėjo saugotis danguje. Štai kodėl jie skrydžių vadovams pasakė, kad skrydžio aukštį jau pasiekė, bet iš tikrųjų planuoja tai padaryti kiek vėliau. Karinių skrydžių vadai tuo metu nenaudojo radijo detektorių – antraip būtų pamatę „An-24RV“. Be to, civilinė ir karinė avaicija savo veiksmuose neturėjo tarpusavio suderinanumo.

15.21 val. lėktuvai susidūrė 5220 metrų aukštyje. „An-24“ prarado viršutinę dalį ir sparnus, sraigtu perkirto „Tu-16K“ korpusą netoli kabinos. Lėktuvai subyrėjo ir nukrito į taigą.

Žuvo 37 žmonės: šeši karinės įgulos nariai, penki „An-24RV“ įgulos nariai ir 26 keleiviai (įskaitant vaiką). Tačiau bendras žmonių skaičius lėktuvuose buvo 38: 20-metė studentė Larisa Savitskaja stebuklingai sugebėjo išgyventi avariją.

Larisa Savitskaya su savo vyru Vladimiru grįždinėjo po vestuvio medaus mėnesio. Jie lankėsi pas jo gimines Komsomolske prie Amūro. Tuo tarpu Blagoveščenskas buvo miestas, kuriame gyveno ir mokėsi studentų pora.

Lėktuvas buvo pustuštis, stiuardesė porai pasiūlė sėdėti priekyje, tačiau jie nusprendė eiti į lėktuvo galą, kad justų mažiau turbulencijos. Tai buvo vienas iš Larisos gyvybę išgelbėjusių sprendimų: „Kai lėktuvas skilo, sėdynės, kuriose sėdėjome iš pradžių, nulūžo ir nuskrido su kita lėktuvo dalimi, niekas ten nebūtų išgyvenęs“.

Ji pabudo nuo stipraus smūgio. Nuplėšus lėktuvo viršų, salone 25°C temperatūra staiga nukrito iki -30°C. Larisa tai pajuto kaip nudegimą. Ji išgirdo aplink save verksmą ir oro švilpimą. Vladimiras žuvo akimirksniu nuo smūgio ir Larisai atrodė, kad jos gyvenimas taip pat baigėsi, nes ji net negalėjo rėkti iš sielvarto ar skausmo.

Laimei, „An-24RV“ uodegos gabalas su Larisos kėde sklandė lėtai ir be staigių posūkių. Po aštuonių laisvo kritimo minučių jos lėktuvo fragmentas nusileido ant lanksčių beržų, kurie sušvelnino kritimo smūgį.

Pirmas dalykas, kurį Larisa išgirdo nukritusi, buvo miško uodai. Dėl patirto šoko, ji iš pradžių nesuprato, kokius sužalojimus ji patyrė. Ji patyrė daugybinius stuburo sužalojimus (laimei, ji vis dar galėjo judėti), lūžusius šonkaulius, ranką ir koją, smegenų sukrėtimą ir išmuštus dantis, taip pat bendrą viso kūno skausmą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()