Nuo SSRS žlugimo Rusijos Federacijos strateginis tikslas buvo išlaikyti buferinę zoną prie vakarinių kaimynių, apimančią NATO teritoriją. Susilpnėjusi Rusija nesugebėjo sustabdyti buvusių sovietinių Baltijos respublikų, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos suverenių siekių. Tačiau ji reikalavo, kad laisvasis pasaulis pripažintų šalių nepriklausomybę tik kaip preliminarų faktą.

Skelbiama, kad naujai atskleisti Vokietijos archyviniai dokumentai rodo, kad tuometinis kancleris Helmutas Kohlis pasinaudojo Rusijos silpnumu siekdamas suvienyti Vokietiją ir priešinosi Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės pripažinimui, vetuodamas jų narystę NATO ir Europos Sąjungoje. Jo įpėdinis Gerhardas Schröderis siekė bendradarbiavimo energetikos srityje su Rusija ir, patyręs pralaimėjimą rinkimuose, tapo Rusijos dujų milžinės „Gazprom“ lobistu. Tada buvusi kanclerė Angela Merkel 2008 m. blokavo Ukrainos ir Gruzijos stojimą į NATO. Buvęs Prancūzijos prezidentas Francois Mitterand’as ir jo įpėdiniai taip pat tapo Rusijos argumentų prieš jų narystę aljanse aukomis. Taigi, Maskva gavo atmintinę, kad visa, laisva ir taiki Europa yra laikina ir turi būti peržiūrėta.

Neįtikinamas B. Obamos administracijos atsakas į Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją 2014 metais tik paskatino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną tikėti, kad laisvas pasaulis paliks jam pavaldžias buvusias sovietines respublikas. Rusija taip pat palaikė prezidento J. Bideno politiką sustabdyti du dešimtmečius besitęsiančius karus, kuriuos kariavo JAV, pradedant JAV karių evakuacija iš Afganistano, kaip galimybę pakeisti žaidimo taisykles – „žalią šviesą“ paleisti iš naujo agresyvų karą prieš Ukrainą, kurio tikslas buvo sunaikinti ją kaip tautą.

Rusija nesugebėjo kliudyti buvusioms Vidurio Europos šalims prisijungti prie NATO, tačiau pareikalavo, kad jų narystės statusas būtų menkas. Deja, 1997 m. NATO sutiko su tuo. Remdamasis gera Rusijos valia, Aljansas sukūrė politinę deklaraciją – NATO ir Rusijos Steigimo aktą. Iš esmės Rusija gavo politinį Aljanso įsipareigojimą nedislokuoti didelių kovinių pajėgų  naujose valstybėse narėse. Maskva tai suvokė kaip pergalę, manydama, kad laikinasis naujųjų NATO narių statusas vieną dieną gali būti atšauktas diplomatiškai arba jėga.

Kol Rusija vykdė taikią politiką, Steigimo aktas neatrodė didelė nuolaida. Tačiau Rusija apsaugojo savo silpnumą, sukurdama skyles ir paslėptas „pilkąsias zonas“ Europos saugumo sistemoje, kad ją išnaudotų ir sumenkintų, kai tik taps tai geopolitiškai įmanoma.

2014 m. Rusijos ataka prieš Ukrainą ir Krymo aneksija pažeidė visas tarptautinės teisės nuostatas; karas vėl tapo politiniu įrankiu Europoje. Tada Steigimo aktas turėjo būti išmestas į istorijos šiukšliadėžę, nes Rusija jį be ceremonijų sulaužė.

Vietoj to, kai kurios NATO narės, vadovaujamos Vokietijos ir Prancūzijos, padarė viską, kas įmanoma, kad šis aktas nepatektų į šiukšlių krūvą. Per 2016 m. NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje rytinio flango tvirtinimas buvo sukalibruotas taip, kad nebūtų pakenkta Steigimo aktui, prieštaraujant didelių kovinių pajėgų dislokavimui naujose valstybėse narėse, kurioms gresia Rusijos agresija. Rusija gavo dar vieną signalą, kad kai kurios NATO narės akivaizdžiai pripažįsta jos pretenzijas į įtakos sferą, provokuodamos ją veikti agresyviai.

2021 metų gruodį Putinas paskelbė ultimatumą NATO ir JAV, reikalaudamas atsisakyti savo „atvirų durų“ politikos, išvesti pajėgas iš rytinio flango ir sutikti su teisiškai privalomais karinės veiklos apribojimais regione. Kai reikalavimai nebuvo patenkinti, Rusija užpuolė Ukrainą. Turėtų būti aišku, kad Rusija savo agresyviems imperialistiniams tikslams išnaudoja neryžtingumą ir klaidingą žinią, skatinama politinių norų.

Neseniai Madride vykusiame viršūnių susitikime NATO oficialiai pakvietė Švediją ir Suomiją prisijungti prie aljanso. Nariai priėmė naują strateginę koncepciją, įvardijančią Rusiją kaip „aiškų ir esamą pavojų“. Jie susitarė Rytų flange dislokuoti daugiau NATO ir JAV karių ir turėti didesnį pastiprinimą nei anksčiau. Kariniu požiūriu tokie sprendimai turėtų sustiprinti gynybą ir atgrasymą.

Tačiau net ir dabar – po Rusijos įvykdyto Kijevo ir Charkovo bombardavimo ir atsižvelgiant į Rusijos karių įvykdytus žiaurumus Bučoje, Irpine ir Mariupolyje – Steigimo aktas, kurį Rusija pažeidė nuo 2014 metų vasario, nebuvo pasmerktas. Ar kai kurie Europos sąjungininkai prieštaravo?

Vietoj to buvo priimta kompromisinė formulė – „Neklausk, nesakyk“. Tačiau to neužtenka, kol Rusija gali interpretuoti, kad Steigimo akto laikymasis reiškia leisti NATO Rytų flango sąjungininkams turėti antros klasės statusą. Atminkite, kad Rusija neryžtingumą ir valios veikti stoką supranta kaip silpnybę ir kvietimą agresijai.

NATO Madrido viršūnių susitikime priimti sprendimai neapėmė nuolatinio JAV kovinių pajėgų buvimo rytiniame flange, išskyrus apie 200 V korpuso štabo personalą, kuris „nuolat“ bus dislokuotas Lenkijoje. Tai dar vienas neteisingas signalas, siunčiamas Rusijai.

Birželio 29 d. Baltųjų rūmų pareiškime teigiama, kad visi NATO sprendimai, priimti per viršūnių susitikimą, atitiko Steigimo aktą. Kol prezidentas J. Bidenas viešai nepripažins, kad Steigimo aktas nebegalioja JAV, pareigūnai ir toliau manys, kad taip yra, anksčiau ar vėliau sudarydami sąlygas politinei katastrofai.

Susidaro įspūdis, kad J. Bideno administracija vis dar mano, kad „nuolatinis“ didelių kovinių pajėgų dislokavimas rytiniame flange provokuoja Rusiją ar net eskaluoja jos karą Ukrainoje. Tai pavojinga prielaida. Toks požiūris paskatino Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir galėjo įnešti karą į Europą giliau. Rusijai tai signalizuoja, kad regiono statusas yra neapibrėžtas, ir skatina tęsti agresiją prieš Ukrainą bei NATO blaškymąsi. Šį įsitikinimą sustiprino NATO pasiryžimas laikytis politinių įsipareigojimų pagal Steigimo aktą.

Ką reikia padaryti norint ištaisyti klaidas? Prezidentas J. Bidenas turėtų aiškiai pasakyti, kad NATO ir Rusijos Steigimo aktas yra miręs dėl Rusijos sprendimų ir veiksmų. Kol nėra aiškaus pareiškimo šiuo klausimu, jo administracija elgsis taip, tarsi ji vis dar būtų privaloma JAV.

Tačiau žodžių neužtenka; darbai sustabdo Rusiją. J. Bidenas turi nusiųsti aiškią žinią Kremliui, kad JAV politika negerbs Įkūrimo akto net kaip atskaitos taško. Atitinkamai veikti turėtų reikšti rotacinių brigadų Lenkijoje ir Rumunijoje statuso pakeitimą į „nuolatinį“.

Sprendimas visam laikui Lenkijoje dislokuoti sunkiąją JAV brigadą būtų logiška NATO tarpusavyje susijusių sprendimų remti Ukrainą pasekmė, primesti Rusijai išlaidas ir sustiprinti gynybos bei atgrasymo patikimumą.

Nuolatinis JAV brigados buvimas taip pat būtų nedviprasmiškas signalas, kad Rytų Flango statusas neparduodamas. Strateginiai pranešimai turi būti palaikomi suderinamu kariniu aspektu, kuris nepalieka vietos abejoti atgrasymo patikimumu. Tai sustiprintų NATO sanglaudą, apribodama riziką, kad spaudžiami Rusijos pavieniai sąjungininkai neįgyvendins sprendimų dėl gynybos ir atgrasymo.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – tai sustiprintų Ukrainos moralę, nes įtikintų Ukrainos vadovybę ir gyventojus, kad jie gali tikėtis ilgalaikės ir nepajudinamos Vakarų paramos. Toks sprendimas atimtų iš Rusijos paskatą pratęsti karą tikintis, kad Ukraina ir Vakarai praras ryžtą kariauti.

Pats laikas nutraukti NATO Steigiamojo akto nevykusios anties politiką.

Komentarai ()