Rytų Azija prieš Kiniją – ar Japonija, Filipinai ir Pietų Korėja sugebės pasipriešinti Pekinui, padedant JAV? (Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įdomu tai, kad, skirtingai nei JAV, Kinijos Liaudies Respublika neskuba plačiosios visuomenės informuoti apie savo užsienio karines bazes. Oficialiai Kinija turi tik vieną užjūrio bazę – Džibutyje. Tačiau visos paslaptys laikui bėgant paaiškėja.
Taigi, yra informacijos apie Kinijos buvimą Tadžikistane ir Kambodžoje – ilgą laiką sunku nuslėpti nemažos dalies kariškių buvimą bet kurioje šiuolaikinio pasaulio vietoje. Taigi yra tikimybė, kad Kinijos buvimas regione yra galingesnis, nei galima analizuoti remiantis atviraisiais šaltiniais.
Įdomu tai, kad JAV niekada nesukūrė kažko panašaus į NATO Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Vašingtoną jame atstovauja dvišalių sąjungų su Japonija, Pietų Korėja, Singapūru ir Naująja Zelandija derinys.
Didžiausias aktyvus aljansas pagal skaičių yra Quad – JAV, Indijos, Japonijos ir Australijos sąjunga. Vašingtone jis laikomas galingiausiu Kinijos suvaldymo įrankiu. Šio aljanso ypatumas yra tas, kad, skirtingai nei Japonija ir Australija, kurios nuo Antrojo pasaulinio karo buvo besąlygiškos JAV sąjungininkės, Indija buvo kitoje „geležinės uždangos“ pusėje. Tačiau Naujasis Delis nemėgsta Pekino daug labiau nei Vašingtonas.
Maskva, kuri ilgą laiką atliko savotiško tarpininko vaidmenį tarp dviejų daugiausiai gyventojų turinčių pasaulio valstybių, dabar iškrito iš žaidimo. Viskas dabar sprendžiama Ukrainos mūšio laukuose, nuo to priklauso Indijos lojalumas JAV.
Kinijos sąjungininkė kelia grėsmę Japonijai
Kitas veiksnys – pasikeitusi Japonijos strategija. Ukrainos pavyzdžiu matant, kaip baigiasi demilitarizuotos šalies saugumo garantijos, Tokijuje vis garsiau pasigirsta balsai, raginantys nutraukti pacifizmo politiką.
Iš tiesų, didžiuliai raketų smūgiai civilinei infrastruktūrai valstybėje, kuri savo noru atsisakė branduolinių ginklų, dar ilgai bus reikšmingas argumentas viso pasaulio militaristų lūpose. Ir su tuo ginčytis beveik neįmanoma.
Ką darys Tokijas, jei vieną dieną Vašingtonas nuspręs, kad jam nebereikia karinių pajėgų Vakarų Ramiojo vandenyno regione (o izoliacionistiniai raginimai dabar per daug populiarūs JAV, kad jų būtų galima ignoruoti).
O bijoti Tokijui yra ko. Strateginę pusiausvyrą demonstruojanti KLR su Japonija konfliktuoja tik kultūriniame ir žurnalistiniame kontekste, daugiausia apeliuojant į Antrojo pasaulinio karo atminimą (kuris Kinijai prasidėjo dar 1931 m.). Tada Kinija buvo auka, o Japonija – agresorė.
O Pekinas turi savo „beprotį šunį“ su branduolinėmis galvutėmis. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) ataskaitoje nurodyta, kad Šiaurės Korėja turi iki 20 branduolinių galvučių atsargų ir turi medžiagos dar 45–55 tokiems įtaisams.
Kaip minėta ankščiau, Pchenjanas yra visiškai priklausomas nuo Pekino, o branduoliniai ginklai (ginklai apskritai) iš esmės yra vienintelė prekė, kurią Šiaurės Korėja šiuo metu gali pasiūlyti pasauliui. Šiuo metu pirkėjų nėra tiek daug, todėl Kimų šeima turi mažai pasirinkimo.
Tokiomis sąlygomis Japonija ir Pietų Korėja nuolat turi atsigręžti į savo veiksmus Kinijos atžvilgiu. Tačiau ši politika davė kitą rezultatą. Bendras priešas sujungė dvi šalis, kurios šimtmečius kariavo viena su kita.
Galų gale, Filipinai yra pasirengę prisijungti prie šio tiesioginės ir netiesioginės Kinijos plėtros aukų klubo. Tai tapo įmanoma po to, kai nuo valdžios šalyje pasitraukė odiozinis Rodrigo Duterte, kuriam užmegzti glaudžius ryšius su Vašingtonu sutrukdė gana autoritarinė vidaus politika. Šis strateginis suartėjimas lėmė ketinimą įkurti šalyje karines bazes. JAV ketina ir toliau būti pagrindine sistemą formuojančia demokratinių regiono šalių saugumo grandimi.
Situacijos paradoksas tas, kad tokie regioniniai aljansai Vašingtonui ilgainiui nėra naudingi, nes palaipsniui šios valstybės regioniniu lygmeniu gali pradėti savo žaidimą. Nors pagrindinė apsauga yra saugumo komponentas, kurį visiems dalyviams garantuoja JAV.
Tačiau laipsniškai militarizuojant Japoniją (šalis, nepaisant formalaus kariuomenės nebuvimo, yra karinės galios reitingų viršūnėse) Tokijus pradeda rodyti daugiau iniciatyvos geopolitikoje.
Taip Japonija pasiūlė pasauliui savo infrastruktūros projektą FOIP (Strategy of the Free and Open Pacific Region) – kovo pabaigoje Japonijos ministras pirmininkas Kišida pažadėjo infrastruktūros projektams skirti 75 mlrd. USD „draugiškoms“ valstybėms. Ši veikla parodo Tokijo norą susikurti savo strategiją, o ne būti „nenuskandinamu lėktuvnešiu“ kitų šalių projektuose.
Trumpalaikėje ir vidutinės trukmės perspektyvoje atrodo, kad Kinijai patekti į Indijos ir Ramųjį vandenynus (strategine prasme) neleidžia stipri JAV sąjungininkų grandinė, tačiau tolimesnėje ateityje ši grandinė gali nutrūkti ne tik išorėje, bet ir iš vidaus.
Taip atsitiks, kai jos nariai pagalvos apie tikslingumą būti amerikietiška grandine, o regionų sostinių ambicijos pagimdys norą iškristalizuoti savo strategijas.
Nes daug geriau būti jei ne viso pasaulio, o konsoliduotos stovyklos lyderiu, nei lygiaverčiu dalyviu daugelyje regioninių aljansų, turinčių daug įtakos polių.
