Valentinas Mitė. Slaptos informacijos nutekėjimas iš Afganistano turi ir savo teigiamą pusę (22)
Internetinė organizacija „WikiLeaks“ paskelbė daugiau nei 90 tūkst. slaptų dokumentų apie karą Afganistane. Pats faktas neįtikėtinas ir kelia daug klausimų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirma, kaip galėjo atsitikti, jog toks kiekis slaptos informacijos nutekėjo iš ten, kur, atrodo, ji yra stropiai saugoma – iš Amerikos kariškių. Duoti atsakymą į šį klausimą nėra taip sunku. Internetinių technologijų pasaulyje permesti iš vieno pasaulio krašto failą su informacija gan lengva. Keistoka, jog šios padėties nesuvokė amerikiečiai ir tam neužkirto kelio. Tai tikrai nedidina pasitikėjimo nei Pentagonu, nei Amerikos žvalgybomis.
Beje, neseniai Amerikoje buvo svarstomas žvalgybų darbo efektyvumas ir padaryta išvada, jog jų yra per daug, jos apaugusios biurokratija ir labai blogai atlieka savo tiesioginį darbą. Tai ne naujiena – JAV žvalgybos turėjo informaciją apie ruošiamą rugsėjo 11-osios teroristinį aktą, bet niekas į šią informaciją nekreipė dėmesio.
Antras klausimas – ką toks išviešintos slaptos informacijos tvanas reikš Baracko Obamos pastangoms baigti karą Afganistane, stabilizuoti šalį bei visą regioną. Amerikoje karas yra nepopuliarus ir turbūt parama jam dar labiau sumažės, sužinojus teisybę, kaip tas karas vyksta, kiek jis iš tikro nusineša civilių ir kareivių aukų. Taip pat kyla klausimas, ar yra prasmė kovoti vien tam, jog šalyje įsitvirtintų korumpuotas Hamido Karzai režimas, neturintis nei normalios kariuomenės, nei policijos bei neremiamas daugumos afganistaniečių.
B. Obama taip pat bus priverstas vieną kartą išsiaiškinti santykius su Pakistanu. Slapti dokumentai rodo, jog Pakistano slaptosios tarnybos ir toliau remia (nors ir neoficialiame lygyje) Talibaną, kovojantį prieš Pakistano sąjungininkes Jungines Valstijas. Be abejonės kils klausiamas, ko verti tokie sąjungininkiški santykiai. Aiškinimaisi bei įtampos tarp Pakistano ir Jungtinių Valstijų yra neišvengiamos. Tuo labiau, jog tai ne vieninteliai dokumentai, rodantys dviprasmišką Pakistano vaidmenį Afganistano kare. Beje, viešėdamas Indijoje, Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas labai griežtai kritikavo Pakistaną, taip, kaip iki šiol nedarė nė vienas Vakarų valstybės vadovų.
Tačiau kalbant iš esmės, „WikiLeaks“ dokumentų srautas iš esmės nieko naujo apie karą Afganistane nepasakė. Karas buvo idealizuojamas bei kalbama apie persilaužimus tik sėdint patogiuose Pentagono ar NATO būstinės krėsluose. Kareivių, kariaujančių Afganistane, internetiniai blogai jau seniai piešė kitokį vaizdą. Būtent tokį, kuris sutampa su informacija, pateikta dokumentuose, – karas yra žiaurus iš abiejų pusių, kare žūna daug civilių, kariškiai nesiskaito su civilių aukomis ir dažnai ciniškai žvelgia į savo veiksmų pasekmes. Be to, jokio persilaužimo Afganistane nėra, o padėtis kas dieną tik blogėja.
Kyla dar vienas klausimas. Kodėl Vakarų žurnalistai apie tikrąją padėtį šalyje neinformavo visuomenės, o tik kaip papūgos kartojo generolų, politikų ar atstovų spaudai aptakias frazes? „WikiLeaks“ didžiuojasi, jog ji pakėlė tiriamąją žurnalistiką į aukštesnį lygį. Teiginyje yra daug tiesos. Jau nuo Irako karo, JAV pradėjo imti į karo veiksmų teatrą žurnalistus. Šie žurnalistai, nors ir išgyveno tuos pačius pavojus kaip ir kariai, buvo kontroliuojami karinės vadovybės. Ne viską, ką jie matė, buvo leidžiama spausdinti. Taip žurnalistai buvo verčiami pateikti tą karo pusę, kuri buvo naudinga kariuomenei.
„WikiLeaks“, patekdama informacija trims svarbiausiems JAV, Britanijos ir Vokietijos laikraščiams, praktiškai pateikė faktus, kuriuos turėjo surinkti patys žurnalistai, bet to nepadarė.
Nežiūrint į žalą, tikrą ar tariamą, „WikiLeaks“ parodė, jog žurnalistikos misija yra pateikti teisingą informaciją – tokią, kokia ji yra. Nesvarbu, jog ji nenaudinga Pentagonui ir jo ryšiams su visuomene, bet tai, be abejonės, naudinga demokratijai Vakaruose. Kariai, žvalgybininkai bei žurnalistai negali sėdėti vienoje valtyje ir sutartinai traukti tą pačią giesmelę.
