Tikriausiai visiems yra tekę girdėti istorijų apie keisčiausius branduolinius ginklus. Galbūt netgi esate skaitę apie atomines kulkas. Visgi, maži branduoliniai užtaisai neguli jokios valstybės arsenale. Kodėl net turint šiuolaikines technologijas nei viena šalis negamina branduolinių kulkų ar bent jau granatų?

Tikriausiai jau skubate pasakyti atsakymą - tarptautiniai susitarimai dėl branduolinių ginklų kūrimo. Apie jų potencialų veiksmingumą karo atveju ar apie slaptą karinę pramonę šįkart nekalbėsime. Tiesiog įsivaizduokime, kad kiekviena šalis yra laisva gaminti tokius ginklus, kokie jai atrodo reikalingi.

Apie atomines sovietų kulkas rašėme ir Technologijos.lt portale. Nors tai greičiausiai buvo mitas ar bent jau dalinai išgalvota istorija, atominės kulkos iš tikrųjų domino žmones. Ypač tuomet, kai branduoliniai ginklai buvo tik pačioje savo vystymosi proceso pradžioje. Buvo manoma, kad branduolinės kulkos gali pasitarnauti iš didelio atstumo naikinant šarvuotus taikinius ar didesnes žmonių grupes. Tačiau iš tikrųjų branduolinės kulkos yra beveik neįmanomos ir labai nepraktiškos.

Norint pasiekti kritinei masei, reikia nemažai prisodrinto urano. Skaičiuojama, kad patikimai reakcijai jo reikia maždaug 50 kilogramų, tačiau jį prisodrinus dar labiau šį skaičių galima sumažinti iki vos 5 kilogramų. Taigi, kulkos tikimybė apskritai atkrenta. Buvo svarstoma apie kur kas mažesnius užtaisus, tačiau pasiekti įprastos kulkos masės greičiausiai nepavyktų. Kita vertus, juk galima tuomet sukurti branduolinę granatą?Vėlgi, labai nepraktiškas ir sunkiai įmanomas sprendimas. Nors teoriškai galima uraną prisodrinti tiek, kad branduolinis užtaisas tilptų granatoje, ji garantuotai būtų labai sunki. Ir dabar naudojamas granatas reikia mesti kiek įmanoma toliau, o ši būtų galingesnė, sunkesnė ir pavojingesnė saviems kariams.

Jei jau kalbame apie saugumą, reikia nepamiršti ir to, kad branduolines kulkas, jei kas sugalvotų kaip jas pagaminti, ir branduolines granatas reikėtų kaip nors saugiai transportuoti. Niekas po vieną kiekvienos kulkos neveš ir atsargiai jų nekraus - jos turi būti pristatomos greitai ir, pageidautina, pigiai. Aišku, kai dabar viena kulka kainuoja centus, motyvacija kurti tūkstančius dolerių kainuojančias kulkas nėra didelė. Taigi, itin maži branduoliniai užtaisai yra nepraktiški, pavojingi, beveik neįmanomi ir itin brangūs. Nereikėtų pamiršti, kad ir branduolinė tarša mūšio lauke ilgainiui taptų didele problema. Tai koks buvo mažiausias branduolinis ginklas pasaulio istorijoje?

W54 bandymas is istorija

Jei neskaičiuosime tų mistinių sovietinių branduolinių kulkų, kurios greičiausiai niekada neegzistavo, mažiausiu branduoliniu ginklu reikėtų laikyti W48 artilerijos sviedinį arba W54 bombą. W48 galėjo būti iššautas iš 155 mm patrankos, o sprogimo galia prilygo 72 tonoms TNT - visai mažai kaip branduoliniam ginklui.

Tuo tarpu W54 galėjo tilpti į kuprinę ir galėjo būti iššauta iš specialaus ginklo. Ši mažytė branduolinė bomba galėjo sukelti sprogimą prilygstantį kad ir 1000 TNT tonų. Tačiau panaudoti ją tiksliai, taip, kad nebūtų sukeltas pavojus saviems kariams, buvo gana sudėtinga, o mėtyti iš lėktuvų - nepraktiška.

Iš esmės, galima pasakyti, kad sukurti didelę atominę bombą yra kur kas lengviau nei mažą. Mažų branduolinių užtaisų efektyvumas taip pat nebūtų labai didelis ir, turint omeny kainą, ne daug aplenktų dabar naudojamus įprastus sprogmenis.

Komentarai ()