Niekas SSRS nežinojo, kad jos potencialus priešas turėjo dešimtis sovietinių naikintuvų.

Kovai ore yra esminis karinių pilotų rengimo elementas. Būtent tuo tikslu daugelio šalių oro pajėgos įsteigė tam skirtas eskadriles, vadinamuosius „agresorius“, kurių užduotis yra mėgdžioti priešą pratybų metu.

Paprastai priešo naikintuvų vaidmenį atlieka toje šalyje pagaminti orlaiviai, pasižymintys panašiomis techninėmis savybėmis, kaip ir atitinkamų savų lėktuvų. Tačiau šiai taisyklei buvo išimčių. Pavyzdžiui, per Šaltąjį karą amerikiečiai slapta sukūrė tikrų sovietinių „MiG“ naikintuvų eskadrilę.

Iš kur JAV gavo sovietinius naikintuvus

1977 m., vykdydami vadinamąją „Nuolatinio smeigtuko“ programą, pulkininkas Gailas Peckas ir generolas Hoytas S. Vandenbergas jaunesnysis įsteigė 4477-ąjį bandymų ir vertinimo eskadrilę, dar vadinamą „raudonaisiais ereliais“. Nusivylę JAV oro pajėgų pasirodymu Vietnamo karo metu, abu vadai buvo įsitikinę, kad amerikiečių pilotams turi būti suteikta „tikroviška treniruotė“ – praktikuoti kovą ore (nors ir sparingu – treniruotės pobūdžio kova) su tikrais potencialaus priešo orlaiviais.

Vienintelė problema buvo ta, kad priešo orlaivių gavimas buvo nelengvas uždavinys. Sovietų naikintuvai buvo renkami iš viso pasaulio po vieną. Juos pirko ar keitė iš Jugoslavijos, Izraelio, Egipto ir kitų šalių. Devintajame dešimtmetyje iš Pekino buvo nupirkti keli orlaiviai „Chengdu J-7“, kinų „MiG-21“ kopija.

Įsigyti sovietinius lėktuvus labai padėjo Indonezija ir Somalis. Aštuntajame dešimtmetyje šios valstybės iš socialistinės stovyklos perėjo į amerikietišką ir galėjo pasiūlyti JAV kelias dešimtis sovietinių lėktuvų, kuriuos anksčiau buvo gavę iš SSRS. Bet vis tiek buvo keletas keblumų. Pavyzdžiui, Indonezija sutiekė keturis sugedusius „MiG“, iš kurių labai sunkiai buvo sumontuotas tik vienas tinkamas naudoti orlaivis.

Galų gale, pagrindiniai „Raudonųjų erelių“ lėktuvai tapo MiG-17 („Fresco“), MiG-21 („Fishbed“) ir MiG-23 („Flogger“). Bendras atitinkamų modelių skaičius lieka nežinomas. Žinoma tik tai, kad 1985 m. eskadrilė  turėjo iš viso 26 sovietinius lėktuvus.

Aukso vertės

Amerikiečiams buvo sunku ne tik rasti ir įsigyti sovietinius lėktuvus, bet ir juos prižiūrėti. Juk jie negalėjo tiesiog nusipirkti jiems variklių ir atsarginių dalių. „MiG“ techninę priežiūrą atliko „General Electric“ specialistai, o ypač retas atsargines dalis CŽV agentai įsigijo Lenkijoje ir Rumunijoje.

Kadangi orlaiviai buvo be techninės dokumentacijos, pilotai turėjo išmokti juos valdyti iš savo klaidų. Ne kartą šios klaidos pilotams kainavo gyvybę.

„Raudoniesiems ereliams“ sunkiausia buvo skraidyti „MiG-23“. Pilotai mėgo orlaivį dėl jo greičio, tačiau skundėsi dėl nestabilumo skrydžio metu ir jo pilotavimo sunkumų. Jais skristi buvo leista tik patyrusiems pilotams, kurie jau atliko kelias dešimtis skrydžių „MiG-21“. Nepaisant, to 1984 m. balandžio 25 d. nutiko nelaimė – generolo leitenanto Roberto Bondo pilotuojamas naikintuvas „MiG-23“ sudužo.

Kiekvienas naikintuvas 4477-ojoje eskadrilėje buvo branginamas kaip tikras lobis. Jais niekada nebuvo skraidoma naktį ar nepalankiomis oro sąlygomis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()