1945 metų birželį Sovietų Sąjunga buvo savo galios viršūnėje: nacistinė Vokietija buvo nugalėta, visa Rytų Europa tvirtai atsidūrė Maskvos įtakos zonoje, o tuo metu Raudonoji armija ruošėsi stoti į karą prieš Japoniją ir suduoti lemiamą smūgį.

Tokiomis aplinkybėmis sovietų vadovybė manė, kad pats laikas daryti diplomatinį spaudimą Turkijai, su kuria ji turėjo nemažai svarbių karinių, politinių ir teritorinių ginčų.

Naujai susiformavęs sovietų autoritetas ir didžiulė įtaka, taip pat tai, kad Vakarų sąjungininkams žūtbūt reikėjo sovietų pagalbos kare prieš japonus, įtikino Staliną, kad susidoroti su Ankara prilygtų saldainio atėmimui iš vaiko. Vėlesni įvykiai įrodė, kad viskas yra priešingai.

Sudėtinga kaimynystė

Turkijos politika Antrojo pasaulinio karo metais Kremliuje sukėlė labai prieštaringus jausmus. Viena vertus, Ankaros paskelbtą neutralumą ir atsisakymą leisti Vermachtui per savo teritoriją pulti SSRS, Maskva visais įmanomais būdais sveikino.

Kita vertus, tamsiausiomis sovietų ir vokiečių konfrontacijos dienomis turkai prie SSRS pietinės sienos laikė didelę karių grupę. 1941 m. rudenį feldmaršalo Gerdo fon Rundstedto kvietimu Turkijos armijos generolai Ali Fuad Erden ir Hüseyin Hüsnü Emir Erkilet lankėsi okupuotose sovietų teritorijose.

Kremlius tikėjo, kad Raudonosios armijos pralaimėjimo ir Maskvos bei Stalingrado žlugimo atveju turkai gali įsiveržti į sovietų Kaukazą. „1942 m. viduryje niekas negalėjo garantuoti, kad Turkija neprisijungs prie sąjungos su Vokietija“, – savo atsiminimuose rašė SSRS generolas Semjonas Shtemenko. Norint atremti galimą puolimą, reikėjo pajėgų, kurių skubiai gali reikėti kitur.

Be to, SSRS buvo įsitikinusi, kad Ankara ne kartą pažeidė 1936 m. Montro konvenciją dėl Bosforo ir Dardanelų statuso (pagal kurią užsienio karo laivams perplaukti sąsiaurius reikia Turkijos leidimo), užmerkdama akis į Vokietijos karinio laivyno (Kriegsmarine) pagalbinius karo laivus, įplaukiančius į sąsiaurį prisidengus prekybiniais laivais. Turkijos suvereniteto sąsiauriuose klausimas Staliną kamavo dar prieš karą; dabar, 1945 m., jis turėjo galimybę tai spręsti.

Sovietų puolimas

Maskva ruošėsi diplomatiniam konfliktui su Turkija, kurios 1945 m. vasario 23 d. prisijungimas prie antihitlerinės koalicijos nieko nepakeitė. Tų pačių metų kovą SSRS denonsavo (panaikino) 1925 m. Sovietų ir Turkijos draugystės ir neutralumo sutartį, o birželio 7 d. Turkijos ambasadorius SSRS Selimas Sarperis buvo iškviestas į susitikimą su užsienio reikalų liaudies komisaru (ministru) Viačeslavu Molotovu.

Turkijos pusei buvo pranešta, kad Ankara negali tinkamai kontroliuoti sąsiaurių, todėl nuo šiol jie bus prižiūrimi kartu su Sovietų Sąjunga, kurios laivynui bus parūpinta kelios bazės Bosforo sąsiauryje ir Dardaneluose. (Lietuva 1939 m. rudenį leidusi, mainais į Vilniaus krašto dalį, SSRS įkurti savo teritorijoje sovietų karines bazes, po mažiau nei metų buvo okupuota).

Be to, SSRS primygtinai reikalavo peržiūrėti 1921 m. Maskvos sutartį, kuria bolševikai perdavė Turkijai Karso, Ardahano ir Artvino miestus bei plačias aplinkines teritorijas, kurios anksčiau priklausė Rusijos imperijai.

Kadangi Lenino ir Kemalio Ataturko vyriausybės buvo draugiškos ir kartu priešinosi Antantei, Maskvoje ši nuolaida buvo laikoma svarbiu ir laiku žengtu žingsniu kuriant tvirtą, ilgalaikį aljansą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()