[Išsami tema] Ar Ukrainoje Rusija kartoja savo praeities karų klaidas? Tai, ką dabar matome, vis labiau panašu į Čečėnijos karą (Foto, Video) ()
Galbūt Vladimiras Putinas numatė, kad Rusija pakartos Krymo užgrobimą, tačiau tai, ką matome, labiau panašu į Čečėniją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Maskva galbūt skaičiavo, kad raketų smūgiai ir daugialypė sausumos pajėgų invazija prives prie greito Ukrainos vyriausybės pasidavimo. Panašu, kad Putinas numatė, kad 2014 m. Rusijos staigus Krymo užgrobimas arba pasikartos 2008 m. invazija į Sakartvelą.
Tačiau tai, ką matome, labiau panašu į jos intervenciją į Čečėniją 1994 m. gruodį, kai Rusijos ginkluotosios pajėgos iš pradžių negalėjo įrodyti savo karinio pranašumo, o tūkstančiai Rusijos karių pasirodė nepajėgūs kovoti Šiaurės Kaukazo respublikoje.
Atrodo, kad Ukrainos pasipriešinimo stiprumas nustebino Maskvą, o pastarosiomis dienomis pasikeitė Rusijos požiūris, pereita prie didesnio artilerijos ir raketų smūgių prieš didžiuosius miestus, tokius kaip Chersonas, Charkivas ir Mariupolis.
Čia yra atgarsių apie Rusijos intervenciją į Čečėniją 1994 m. gruodžio pabaigoje, kai Rusijos vadovybė suplanavo didžiulį puolimą prieš Čečėnijos sostinę Grozną, ketindama surengti ryžtingą smūgį su oro parama, perimti Čečėnijos vadovybę. Tačiau čečėnų pajėgos jau seniai ruošėsi miesto gynybai, o puolimas tapo apgailėtina nesėkme.
Nuo Afganistano iki Čečėnijos ir Ukrainos: žmonių valios neįvertinimas
Rusai neįvertino čečėnų valios ginti savo tėvynę; panašu, kad Putinas neįvertino ukrainiečių valios ginti savo šalį.
|
Patirtis Čečėnijoje taip pat parodė akivaizdų vadovų nepaisymą Afganistane išmoktų pamokų. Sovietai tikėjosi netikėto pradinės invazijos ir trumpalaikės karinės okupacijos sukrėtimo, kad pakenktų priešui, tačiau neįvertino Afganistano gyventojų ryžto ir valios priešintis.
Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas teigė, kad čečėnų pasipriešinimas bus sutriuškintas per porą valandų su minimaliomis pajėgomis, tačiau čečėnų pajėgos buvo pasiruošusios invazijai.
Rusijos intervencinių pajėgų pažanga taip pat buvo lėta, o rusų puolimą stabdė civilių blokados, technikos gedimai ir prastos oro sąlygos.
Miesto karas
Viena iš pagrindinių Rusijos pajėgų problemų buvo nepakankamas pasirengimas kariauti mieste: 1994 m. Naujųjų metų išvakarėse įvykusiame Grozno šturme dalyvavę daliniai neturėjo specializuoto išsilavinimo miesto karo srityje, o tai buvo nepaisant sukauptos didžiulės tokio karo patirties Antrojo pasaulinio karo metu, ypač Stalingrade.
Priešingai nei Rusijos kariuomenė, čečėnų kovotojai buvo lengvai ginkluoti kulkosvaidžiais, granatomis ir granatsvaidžiais ir suskirstyti į mažus, labai mobilius dalinius.
Po ankstyvų nesėkmių Rusijos pajėgos pakeitė savo požiūrį ir stengėsi išvengti tiesioginių kovų Grozne. Jie kovojo iš toli, masiškai bombarduodami aviacija ir artilerija, kad sunaikintų miestą, o 1995 m. vasarį galiausiai įgijo kontrolę.
Antroji Rusijos operacija prieš Čečėniją, prasidėjusi 1999 m., buvo pagrįsta didžiulės ugnies panaudojimu ir beatodairišku jėgos naudojimu. Rusijos Grozno apgultis (1999–2000 m.) nuniokojo miestą ir paskatino Jungtines Tautas pavadinti jį „labiausiai sunaikintu miestu Žemėje“.
Žiniasklaidos vaidmuo
Viena iš svarbiausių pamokų, kurias Rusija išmoko per 1994–1996 m. konfliktą, buvo žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikiniame kare.
1994 m. karinės operacijos pradžioje Rusijos žiniasklaida išlaikė didelę nepriklausomybę ir dažnai atvirai kritikavo federalinės vadovybės veiksmus.
Tai buvo pirmasis Rusijos karas plačiai nušviestas televizijoje, o Rusijos ginkluotųjų pajėgų patikimumą nuolat menkino žiniasklaidos pranešimai, kurie dažnai prieštaraudavo oficialiai pozicijai ir Rusijos gyventojams demonstruodavo konflikto žiaurumą. Tai suvaidino svarbų vaidmenį keičiant visuomenės nuomonę prieš invaziją.
Todėl, antrojo konflikto (prasidėjusio 1999 m.) metu informacijos srautas buvo griežtai kontroliuojamas oficialių šaltinių, o vyriausybė darė didelį spaudimą žurnalistams ir žiniasklaidos organizacijoms, kad jos nekritikuotų ir neprieštarautų šiai politikai.
Tęsinys kitame puslapyje:
Rusijos karas su Sakartvelu
Skirtingai nuo kovos su sukilėliais Čečėnijoje, 2008 m. rugpjūtį penkias dienas trukęs Rusijos karas su Gruzija buvo įprastinė karinė operacija prieš kitą valstybę veikėją, nors ir apimanti nekinetinių veiksmų elementus, ypač kibernetines atakas ir informacinį karą.
Panašiai kaip ir Ukrainoje, Rusija tvirtino, kad jos invazija buvo skirta sustabdyti tariamą Gruzijos pajėgų osetinų tautos genocidą ir apsaugoti Pietų Osetijoje gyvenančius Rusijos piliečius. Putinas tebesitęsiančią invaziją į Ukrainą įvardijo kaip „specialią karinę operaciją“, kuria siekiama apsaugoti civilius nuo „genocido“.
Rusija iki galo išnaudojo netikėtumo elementą: gruzinai nebuvo pasiruošę plataus masto Rusijos karinei intervencijai. Gruzijos ginkluotosios pajėgos buvo pasirengusios mobiliam, puolamam karui prieš separatistines pajėgas Pietų Osetijoje ar Abchazijoje, o ne tuo pačiu metu didelio masto kovai prieš dešimtis tūkstančių Rusijos karių dviejuose frontuose vienu metu.
Gruzijos vyriausybę ir kariuomenę pribloškė Rusijos invazijos greitis, todėl ji nesugebėjo pareikšti jokio reikšmingo pasipriešinimo. Atrodo, kad Rusijos veiksmai atspindi generolo Aleksandro Suvorovo principą „udivit – znachit pobedit“ (nustebinti – tai nugalėti).
Per kelias dienas tūkstančiai Rusijos karių įsiveržė į Gruzijos atsiskyrusias Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas. Rusijos karinis pranašumas buvo sustiprintas pasitelkus įgaliotąsias pajėgas, kurios yra ilgalaikis visų Rusijos posovietinių intervencijų bruožas. Trūkstant tikslios amunicijos, Rusijos pajėgos smogė civiliams pastatams tokiuose miestuose kaip Goris ir smogė ten esančiai ligoninei.
Krymas, 2014 m.: staigmena ir sumaištis
Praėjus 20 metų po ankstyvų nesėkmių Čečėnijoje, 2014-aisiais Rusijos dviprasmiškas jėgos panaudojimas Ukrainoje paskatino Vakarus sutelkti dėmesį į hibridinį ir „pilkosios zonos“ karą. Tačiau neatsižvelgta į tai, kad Rusija nuolat akcentavo konvencinių pajėgų viršenybę.
Nustebimas ir iniciatyvos griebimas suvaidino pagrindinį vaidmenį Rusijos sėkmei Kryme. 2014 m. pavasarį Rusijos dislokavimo greitis nustebino Ukrainos vyriausybę, pakenkdamas jos galimybėms priimti sprendimus ir pasipriešinti.
Intervencijos greitis taip pat nustebino tarptautinę bendruomenę, užkirsdamas kelią bet kokiam vieningam atsakui: Maskva greitai ėmėsi ryžtingos Krymo pusiasalio kontrolės, o puolamieji veiksmai sėjo sumaištį.
Sirija: išmokti kovoti nauju būdu?
Sirija buvo laikoma Rusijos požiūrio pasikeitimu: Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu tvirtino, kad Rusijos kariai turi išmokti kovoti Sirijoje nauju būdu ir jie „išmoko“.
Priešingai nei ankstesnėse kampanijose, Rusijos operacijas Sirijoje daugiausia vykdė Aerokosminės pajėgos (VKS), dislokuotos tik ribotas sausumos pajėgų skaičius (daugiausia elitinių vienetų), o tai yra reikšmingas pokytis nuo ankstesnių operacijų.
Tačiau nepaisant šio įsitikinimo, kad Rusijos operacijos Sirijoje yra naujas požiūris, buvo daug Čečėnijos atgarsių, ypač priklausomybė nuo intensyvaus bombardavimo ir beatodairiškų oro atakų prieš gyvenamuosius rajonus ir civilinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, mokyklas, ligonines ir turgus.
Beatodairiški išpuoliai prieš miesto teritorijas
Prieš invaziją į Ukrainą buvo tikimasi, kad 2008 m. prasidėjęs Rusijos kariuomenės modernizavimo procesas kartu su operacine patirtimi (ypač Sirijoje) reikš, kad Rusijos kariuomenė bus daug pajėgesnė. Tačiau įrodymai rodo, kad problemų išlieka tokiose srityse kaip logistika, karių moralė ir nesugebėjimas įgyti pranašumo ore.
Rusijos veiksmai Ukrainoje nėra neturintys precedento. Rusijos pajėgos perėjo prie požiūrio, kurio nuo 1991 m. daug kartų taikė prieš tokius miestus kaip Groznas Čečėnijoje, Alepas ir Idlibas Sirijoje: sunkios, beatodairiškos artilerijos ir oro bombardavimas miestų zonoms naikinti, o tai daro didelę žalą ir nužudo daug civilių gyventojų.
Sąmoningas taikymasis į civilius ir platus miestų naikinimas yra skirtas susilpninti gyventojų moralę, bandant pakirsti jų valią priešintis.
Kartu Kremlius siekia užtikrinti, kad jis kontroliuotų informacijos srautus Rusijos viduje. Jis didina savo šalies žiniasklaidos kontrolę, siekdamas užtikrinti, kad valstybės naratyvas būtų dominuojantis, stengdamasi užkirsti kelią antikariniams protestams, keliantiems grėsmę vidiniam stabilumui.
