Į visuotinį atšilimą – be jokių stabdžių (20)
Mokslininkai atskleidė, kad per pastarąjį ledynmetį Žemėje gyvybei geriausiai sekėsi Sibire. Australijos Merdoko ir Norvegijos Oslo universitetų mokslininkai Jamesas Haile’as ir Eva Bellemain Čiukčių pusiasalyje 15–25 tūkst. metų senumo amžino įšalo sluoksnyje aptiko 40 rūšių grybų, taip pat raganosių, mamutų, šiaurės elnių ir briedžių DNR. Tai stulbinanti biologinė įvairovė. O tyrėjai iš Kopenhagos universiteto nustatė, kad prie Taimyro ežero 66 rūšių augalai gyvavo 32 tūkst. metų, nors temperatūros pokytis per tą laiką siekė apie 20 laipsnių pagal Celsijų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Svarstymai apie dabartį ir ateitį tokie viltingi neatrodo. Pasak Vokietijos nevyriausybinės organizacijos „Germanwatch“, per pastarąjį dešimtmetį dėl klimato kaitos įvyko 14 tūkst. gamtos kataklizmų, jie nusinešė 710 tūkst. gyvybių. Vien per 2010 m. vasaros karščius Rusijoje mirė 56 165 žmonės.
Artėja megapolių tuštėjimo metas?
Italų dienraštis „Corriere della Sera“ praėjusių metų lapkričio 18 d. informavo apie Niujorko užsakymu Kolumbijos ir Kornelio universitetų parengtą studiją, kurioje mokslininkai padarė išvadą, kad dėl klimato kaitos šis miestas po dešimties metų, tarkim, dėl stipraus uragano gali atsidurti po vandeniu. Remiantis studija, gamtos stichijos atveju trečdalis miesto gatvių būtų apsemtos per valandą ir užtvintų daugelis į Manhataną vedančių tunelių. Dar iki Naująjį Orleaną nusiaubiant uraganui Katrina, grėsmes šiam miestui tyrinėjęs ekspertas Madhu Berivalis iš bendrovės IEM teigė, kad didžiausia problema ta, jog potencialių gamtos katastrofų vietos yra gausiai apgyvendintos. Žmonės vis kraustosi į megapolius, kurie dažniausiai įsikūrę pakrantėse. 1811–1812 m. žiemą Amerikoje, šiauriau Memfio, įvyko keli stiprūs žemės drebėjimai, po jų nuslinko Misisipės krantai, jos srovė pasuko atgal, atsirado naujų ežerų. Tačiau žmonių aukų buvo nedaug. Amerikos mokslininkai apskaičiavo, kad jei 7,7 balo žemės drebėjimai tose pačiose vietose pasikartotų dabar, žūtų ir traumas patirtų iki 86 tūkst. žmonių, grėsmė iškiltų 15 atominių elektrinių.
Už saugumą Amerikos teritorijoje atsakingas Jungtinių Valstijų gynybos ministro pavaduotojas Paulas Stocktonas su ekspertų komanda modeliuoja situacijas po gamtos katastrofų, kurios nusineštų dešimtis tūkstančių gyvybių, pakirstų ekonomiką ir valstybės saugumą. 2011 m. Amerikoje siautėjo dešimt gamtos stichijų, jų padaryti nuostoliai viršijo 1 mlrd. JAV dolerių. Pareigūnas neabejoja, kad jo šalies laukia dar baisesni kataklizmai nei Katrina. Keičiantis klimatui, vandenynuose formuojasi vis galingesni uraganai, kai kurie mokslininkai jau siūlo jų galios registrą papildyti šešta kategorija, kuriai būtų priskiriamos audros, kai vėjo greitis siekia daugiau kaip 175–180 mylių per valandą. Iki šiol aukščiausia, penkta, kategorija priskiriama uraganams, kai vėjas pasiekia 155 mylių per valandą greitį.
Mokslininkai jau prognozuoja psichinės sveikatos sutrikimus, kuriuos sukels gausėjančios gamtos katastrofos. Prie sudėtingo klimato pripratusios Australijos Sidnėjaus klimato instituto parengtame tyrime nurodoma, kad ekstremalių gamtos reiškinių atvejais daugėja nerimo, depresijos, potrauminio streso ir piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis atvejų. Mažiausiai kas penktas tiriamasis prisipažino po gamtos stichijų siautėjimo patiriantis emocinę traumą, stresą ir neviltį. Po šalį 2006 m. siaubusio ciklono Lario kas dešimtam pradinių klasių moksleiviui konstatuoti potrauminiai sutrikimai. Dėl ilgalaikės sausros Australijoje išaugus nedarbui, savižudybių skaičius kaimo vietovėse padidėjo 8 procentais. Klimato kaita, ypač ekstremalūs gamtos reiškiniai, ateityje bus svarbiausi veiksniai, lemsiantys žmonijos psichinę sveikatą.
Jau atsiranda iniciatyvų, kai mėginama stabdyti klimato kaitą. Didžiosios Britanijos inžinierių asociacija su šiltnamio efektu siūlo kovoti vadinamaisiais dirbtiniais miškais. Tai į saulės baterijas panašūs įrenginiai, kurie cheminės reakcijos būdu iš atmosferos ištraukia anglies dioksidą. Plačius lapus turintis kaštonas per metus neutralizuoja toną išmetamųjų dujų, o dirbtinis medis tokį pat rezultatą gali pasiekti per dieną. Kolumbijos universiteto mokslininkas Klausas Lackneris Londone demonstravo šiuos medžių klonus – nuo 1 iki 10 kv. m plokštes, pripildytas natrio hidroksido. Susilietusi su anglies dioksidu, ši medžiaga virsta šarmu. Kol kas didžiausia problema yra po reakcijos atsiradusios medžiagos surinkimas ir „medžio“ kaina – pagaminti vieną egzempliorių gali kainuoti 20 tūkst. JAV dolerių. Kolorado universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad dirbtiniai miškai, kurie galėtų neutralizuoti vien Amerikos automobilių išmetamąsias dujas (jos sudaro 6 % viso Amerikoje išmetamo anglies dioksido), kainuotų 48 mlrd. JAV dolerių. Šiuo metu į atmosferą kasmet išmetama 8,7 mlrd. tonų anglies dioksido. Jei pasaulio ūkio tendencijos nesikeis, 2030 m. šis kiekis gali padidėti iki 12 mlrd. tonų.
Planeta kaista, o didžiausi šildytojai tik stebi
Prieš pastarąjį Jungtinių Tautų (JT) surengtą susitikimą klimato kaitos klausimais Pietų Afrikos mieste Durbane Tarptautinė energetikos agentūra (TAE) dokumente „Pasaulinė energetikos prognozė“ (angl. World Energy Outlook) nurodė, kad per artimiausius penkerius metus planetoje veikiausiai bus pastatyta tiek iškastiniu kuru varomų elektrinių, daug energijos naudojančių fabrikų ir neefektyvių pastatų, kad išlaikyti žmonijai nepavojingą visuotinio atšilimo lygį taps neįmanoma.
Jau dabar pramonės infrastruktūra išnaudoja maždaug 80 % vadinamojo anglies biudžeto. Jei ir toliau bus didinama iškastiniams energijos ištekliams imli gamyba, iki 2015 m. ji pasiglemš 90 % anglies biudžeto. Bėda ta, kad dabar statoma infrastruktūra projektuojama pagal tas pačias schemas kaip esama. Į atmosferą patekusios anglies dioksido dujos joje lieka ir didina šiltnamio efektą maždaug šimtmetį. Klimatologų vertinimu, visuotinis atšilimas 2 laipsniais pagal Celsijų nuo ikipramoninio lygio žymės saugumo ribą, kurią peržengus klimato kaita taps katastrofiška ir neišvengiama.
Pasak TAE vyriausiojo ekonomisto Fatiho Birolo, dar vienas išmetamųjų dujų kiekį didinsiantis veiksnys bus kai kurių vyriausybių sprendimas atsisakyti branduolinės energetikos po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Jei branduolinės energetikos atsisakys visos valstybės, išmetamųjų dujų kiekis gali padidėti tiek, kiek šiuo metu išmeta Vokietija ir Prancūzija. Be to, prireiks daug investicijų atsinaujinančių išteklių energetikai, kad būtų užpildyta spraga pasaulio energetikoje, bet konkrečių investavimo schemų kol kas niekas nežino.
Prieš Durbano susitikimą tikėtasi, kad greičiau bus priimtas dokumentas, pakeisiantis šiuo metu vienintelį išmetemųjų dujų kiekį reglamentuojantį tarptautinį dokumentą – Kioto protokolą, kurio galiojimas baigsis 2012 metais. Deja, nemažai valstybių siūlo atidėti derybas keleriems metams. Japonija ir Rusija tikisi, kad susitarti pavyks artėjant 2020-iesiems. Didžiosios Britanijos klimato kaitos ministras Gregory Barkeris Durbane tam pritarė ir pareiškė, jog būsimą susitarimą būtinai turi pasirašyti kuo daugiau valstybių, ypač svarbios JAV ir Kinija, mat jos Kioto protokolo nėra pasirašiusios, nors yra didžiausio planetos teršėjos.
Už aplinkosaugą atsakingiems JT pareigūnams ir nevyriausybinių organizacijų atstovams daug nerimo kelia politikų nesugebėjimas susitarti. Pasak „Greenpeace“ atstovo Charlie Kronicko, šiandien priimami sprendimai kitai kartai gali perkelti milžinišką taršos palikimą, už kurį reikės mokėti labai brangiai. Nors pasaulio ekonomika po 2009-ųjų atsigauna netolygiai ir ateitis atrodo miglota, iškastinių energijos išteklių poreikis 2010 m. pasaulyje padidėjo 5 %, o jų naudojimą skatinančios subsidijos siekė daugiau kaip 400 mlrd. JAV dolerių. Šiandien labiausiai trūksta pasaulinio plano ir politinių svertų, kad jis būtų vykdomas.
TAE vyriausiasis ekonomistas F. Birolas perspėja, kad Kinija, pasaulinė lyderė išmetamųjų dujų srityje, turėtų daug aktyviau dalyvauti kovoje su klimato kaita. Kinų valdininkai daug metų skelbė, esą jų šalis gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių pagal išmetamųjų dujų kiekį vienam gyventojui, todėl jų šaliai nereikia imtis papildomų priemonių. Vis dėlto TAE analizė parodė, kad pastaruosius ketverius metus Kinija pagal šį rodiklį aplenkė Europos Sąjungą (ES).
Taigi susidarė situacija, kai didžiausios teršėjos kovoje su klimato kaita dalyvauja nepakankamai: JAV aktyviau įsijungti trukdo respublikonų pasipriešinimas, o Kinijai pernelyg svarbus jos ekonomikos augimas, kad ji imtų riboti savo akmens anglį kūrenančių įmonių veiklą ar investuotų į atsinaujinančius išteklius. Kinai kaupia žinias ir techninę patirtį, tik vargu ar jų prireiks, kai šalis pagaliau subręs siekti su klimato kaita susijusių tikslų.
Visuotinis atšilimas kaip verslo projektas
Kita vertus, netrūksta entuziastų, kurie visuotinį klimato atšilimą sieja su naujomis galimybėmis. Vienas bendrovės „CargoMetrics“ įkūrėjų Scottas Borgersonas ir „Guggenheim Partners“ investicijų direktorius Scottas Minerdas praėjusių metų liepos 22-osios „The Wall Street Journal“ numeryje paskelbė straipsnį „Time to Take Alaska out of the Icebox“ (liet. „Laikas ištraukti Aliaską iš atšalimo“), kuriame teigiama, kad dėl klimato kaitos šis atšiaurus 44 tūkst. mylių pakrantės liniją turintis, daugiau nei dvigubai už Teksasą didesnis žemės plotas tampa vis labiau prieinamas ir patiria radikalių permainų.
Pasak praėjusių metų viduryje paskelbtos „Arkties ekologinio monitoringo ir vertinimo programos ataskaitos“, Arkties ledynai tirpsta greičiau, nei anksčiau manyta, temperatūra pastaruosius šešerius metus planetos kepurėje buvo aukščiausia nuo jos stebėjimo pradžios 1880 metais. Vien tirpstantys maždaug Meksikos dydžio plotą dengiantys Grenlandijos ledynai nuo 2003 iki 2008 m. pasaulinį vandens lygį pakėlė 3,1 milimetro. Praėjusių metų kovą žurnale „Geophysical Research Letters“ Amerikos kosmoso agentūros mokslininko Erico Rignot vadovaujamos darbo grupės paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad dėl abiejų ašigalių ledynų tirpimo bei kitų veiksnių pasaulinis jūros lygis iki 2050 m. pakils 32 centimetrais.
Jungtinių Valstijų geologijos tarnybos duomenimis, Arktyje yra 22 % visų neišžvalgytų planetos naftos bei gamtinių dujų atsargų, taip pat dideli cinko, nikelio ir retųjų metalų klodai. Dar viena galimybė – dėl ledynų tirpimo atsiveriantys Arkties vandenyno keliai, tūkstančius kilometrų trumpesni už tradicinius maršrutus, kai reikia apiplaukti poros žemynų kyšulius ir įveikti porą kanalų. Išnaudojus visas galimybes, Beringo sąsiauris gali tapti naujuoju Singapūru. „The Wall Street Journal“ paskelbto straipsnio autorių nuomone, aplink Arktį esančios valstybės aktyviai dirba su joms priklausančiais rajonais, o štai Amerika delsia, nors Aliaskos valdžia jau dabar galėtų vilioti geografiškai artimų kraštų investuotojus: kinus, japonus, Pietų Korėjos gyventojus. Straipsnis baigiamas viltingu pareiškimu, kad Aliaska galėtų išnaudoti už čia išgaunamą naftą gautus 40 mlrd. JAV dolerių naujiems energetikos projektams, be to, energingiau naudotis turimu aukštu skolinimosi reitingu. Tokiu atveju Amerikos valstybės sekretoriaus Williamo Sewardo sprendimas 1867 m. įsigyti šį pusiasalį už 7,2 mln. JAV dolerių taptų viena reikšmingiausių Amerikos investicijų.
Pasaulio viešojoje erdvėje netrūksta užuominų, kad Arktis dėl jos gelmėse slypinčių turtų ir kaip naujas, Ramųjį ir Atlanto vandenynus sujungti galintis tranzito kelias ateityje taps dar vienu geopolitinio mūšio lauku. Tiesa, tai dar labai menkai pažįstami plotai, žemėlapyje pažymėta tik 10 % vadinamojo Šiaurės–Vakarų kelio per 36 tūkst. salų archipelagą. Kol kas jis tinka laivybai šešias savaites per metus, bet tikėtina, kad, ledo sluoksniui aižėjant, tas laikas ilgės.
Kylant temperatūrai, kaista ir ginčai, kas turėtų kontroliuoti Šiaurės–Vakarų kelią. Kanada jį laiko savo vandenimis ir tvirtina, kad turi teisę jį valdyti bei ginti. Jungtinės Valstijos ir kitos aplink Arktį esančios valstybės šį kelią laiko tarptautiniais vandenimis, todėl Kanada neturinti teisės drausti juo plaukioti užsienio laivams. Štai taip dar neatsivėręs ir nežinia kada atsiversiantis jūrų kelias jau yra ginčo objektas. Lygiai taip pat jau kaunamasi dėl Arkties gelmių turtų. Aplink ją esančios valstybės vykdo kartografinius darbus, žymi Ledinuotojo vandenyno dugną. 2013 m. jos turės pateikti argumentus bei surinktą medžiagą JT ir aiškintis, kiek kuriai to dugno priklauso.
Vis dėlto kol kas tai tik toli siekiantys planai. Pasak Kanados gamtos išteklių ministerijos Poliarinio žemyninio šelfo programos direktoriaus Martino Bergmanno, vien Kanadai priklausantis Arkties plotas yra maždaug Europos dydžio, bet jame tėra gal 30 km kelių ir labai mažai oro uostų. Atlikti darbus šioje atšiaurioje žemėje sunku. Naftos ir gamtinių dujų bendrovės į Arktį kada nors ateis, tiesa, nežinia kaip atrodys nenumaldomai šylanti mūsų planeta, kai sąlygos leis dirbti net kadaise atšiauriausioje Žemės vietoje.
