Kokių tik biosistemų neturi šioje planetoje egzistuojantys gyvūnai. Sąrašas išties platus: pradedant magnetiniais navigacijos kompasais (migruojančių paukščių organizmuose) ir echolokacijos sistemomis (jūrų žinduoliai), baigiant architektūriniais nariuotakojų (skruzdžių, bičių) sugebėjimais ir gebėjimais priimti inžinerinius sprendimus (bebrų užtvankos). Tačiau apie nuostabų inžinerinį dalyką – ratą – savo vaikams motušė evoliucija kažkodėl nepagalvojo… Kodėl?

Gyvūnai eina, bėga, šliaužia, ropoja, plūduriuoja, sklendžia, plasnoja, šuoliuoja. Dar – plaukia, irkluoja, nardo, čiuožia, osciliuoja (švyti) ir netgi keičia spalvas. Kai kurie moka susiriesti į kamuoliuką ir ridentis. Tačiau nė vienas gyvūnas negali pasigirti turįs biologinį ratą.

Šis netikėtas faktas glumina dar labiau, kai atkreipi dėmesį į sąlyginį rato paprastumą ir neįtikėtiną, pvz., akies sudėtingumą. Akis – tai rainelė, vokas, vyzdys, lęšiukas, tinklainė, ragena, regos nervas ir kt. organoidai, kiekvieną iš kurių sudaro ypatingos ląstelės. Visos šios nepaprastai sudėtingos akies sistemos sudedamosios dalys turi veikti nepriekaištingai ir garantuoti normalų regėjimą. O ratas susideda viso labo iš stebulės, lanko ir šešių stipinų. Akis kaip fenomenas išsivystė gyvūnų karalystėje, o ratinio judėjimo evoliucijoje neaptikta išvis. Kaip gi taip atsitiko?

Atsakymo į šią mįslę dera ieškoti evoliucijos labirintuose.

Nepaisant akies sudėtingumo, ji evoliucionavo todėl, jog kiekvienas akies sistemos privalumas suteikia papildomą pranašumą, o šie kovoje už būvį – labai reikalingi. Pirmiausiai gyvų būtybių evoliucijoje gimė pirmieji individai su ląstelėmis-mutantėmis, kurios pasižymėjo dar niekad iki tol nebuvusiu jautrumu šviesai. Tokios ląstelės įgalino orientuotis, kur yra šviesos šaltinis, ir, matyt, suteikė apčiuopiamų pranašumų, jei ne tik neišnyko, bet nepaprastai ištobulėjo.

Per šimtus tūkstančių metų šviesai jautrios ląstelės tobulėjo (mutavo), palaipsniui įgydamos apskritos „skylutės“ pavidalą – tokia forma suteikia geresnį krintančios šviesos krypties pojūtį. Tolesnių mutacijų metu „skylutė“ virto nedidele anga, kurioje formavosi vis sudėtingesni organai, kurių iš naujo nebevardinsime. Pakaks paminėti, jog, biologų vertinimu, nuo starto iki finišo akies evoliucijoje praėjo maždaug 400 tūkst. metų.

Ratas iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo paprastas dalykas. Tačiau įsigilinus paaiškėja, jog jis yra nesupaprastinamai sudėtinga sistema: joje viskas turi būti labai tikslu. Jei rato lankas ar stebulė nebus idealiai apvalūs arba reikiamo skersmens, jie tiesiog neatliks savo funkcijos. Ko gero, ne veltui tik bronzos amžiuje ratą išrado ne evoliucija, o jos tvarinys – žmogus, sukrutęs užsiimti amatais, lieti metalų lydinius, rausti kanalus, statydintis valtis, gamintis arfas ar net ir sudėtingesnius muzikos instrumentus.

Evoliucija organus ir jų dalis tobulinti ir turtinti gali tik palaipsniui, etapais. Bet kadangi pirmykštis ratas gyvūnams nebūtų davęs jokių naudų ar pranašumų, jo raidos procesas taip niekad ir neprasidėjo – ką ir bekalbėti apie tolesnius etapus.

„Ratas gali būti vienas iš tų fenomenų, kurie inžinerine prasme yra labai vertingi, tačiau evoliucijai jie taip ir liko nepasiekiami, nes egzistuoja kitoje gilaus evoliucinio slėnio pusėje“, – 1996 m. „The Sunday Times“ straipsnyje apie tai, kodėl gamtoje nėra bioratų, aiškino garsus evoliucijos biologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins).

Galiausiai, verta atkreipti dėmesį į štai ką: jei kokiam nors gyvūnui ir būtų pavykę įveikti tą slėnį, o savo genetiką paveikti taip, kad ji suteiktų jo palikuonis bent po porą ratų, kaip tie ratai galėtų išaugti? Kad suktųsi laisvai, ratas neturi liestis su organizmu. Tad kaip biologinis ratas būtų aprūpintas gyvybiškai svarbiomis medžiagomis be sąlyčio taškų su visu organizmu?

„Esminė problema – kaip laisvai besisukantį organą aprūpinti kraujo indais (ką ir bekalbėti apie nervus)? – yra pernelyg akivaizdi, jog evoliucijai būtų vertėję mėginti tokią idėją įgyvendinti“, – apibendrina R. Dokinsas.

Komentarai (15)