Visi mūsų žvėrys yra naktiniai arba sutemų gyvūnai – dienomis miega ar tūno kur pasislėpę, o aktyvų gyvenimą pradeda leidžiantis saulei, jai nusileidus ar tik brėkštant.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Tokius juos privertė tapti gyvenimo būdas, maitinimosi įpročiai ir būtinybė prisitaikyti: nori išgyventi – turi išvengti susidūrimo su pagrindiniu savo priešu, kuris aktyvus šviesiu paros metu – žmogumi. Nepaisant to, atsitiktinai, trumpam, dėl neatsargumo, daugelį žvėrių galima išvysti ir dieną – ilsintis, kažkur keliaujant, sotinantis. Dažniausiai tokių susitikimų galima patirti su žolėdžiais, nes jie stiprintis turi visą parą, mokslininkai pasakytų: jų maitinimosi ciklas trunka visą parą. Dieną klajojant gali pasitaikyti pamatyti ir olose ar urvuose gyvenančius lapę, mangutą, net bebrą. O štai barsuką... Labai labai retai. Barsukas saugias olas palieka tik saulei nusileidus ir grįžta į jas brėkštant. Joks kitas mūsų miškų žvėris negalėtų tiek išbūti be saulės – turi bent jau šonus pasišildyti, kailį išsikedenti. O va barsukas – tikras sutemų riteris.
Ar esate matę barsuką? Tai maždaug metro ilgio, 8–10 kg svorio gyvūnas, kuris rudenį nutukęs gali sverti ir visus dvidešimt, kūnas panašios į ištęstą cilindrą formos, snukutis gražiai nusmailėjęs, kojos trumpos, uodega trumpa, ausys taip pat trumpos. Penkiapirštės barsuko letenos irgi trumpos, užtat stiprios, su ilgais ir tvirtais, rausti prisitaikiusiais nagais. Viršutinė kūno pusė balsva, pilka su juosvu atspalviu, apatinė – juoda. Išskirtinis barsuko bruožas, neleidžiantis jo sumaišyti su jokiu kitu gyvūnu net sutemose – baltai ir juodai dryžuotas snukis. Išilgai galvos ir skruostų eina baltos juostos, matomos ir naktį. Trys plačios baltos juostos, nutįsusios per snukį ir ausis, yra ne tik išskirtinis barsuko bruožas, bet ir kelia nemažai diskusijų. Kai kas teigia, kad tamsiausią naktį barsukai saviškius atskiria iš šių juostų, nors iš tikrųjų žinome, kad iš kvapo. Kad ir kaip ten būtų, gražios tos juostos.
Barsukai gyvena miškuose, šlaituose, kartais krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet arti miško. Tai vienintelis plėšrūnas, kuris įsikuria tik savo išsikastuose urvuose ir jokiuose kituose. Urvuose barsukai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Jų urvai būna miškuose, krūmuose, dažniausiai pietvakarinėje pakilios vietos ar šlaito pusėje, po medžių šaknimis ar stambiais rieduliais, netoli vandens telkinio. Jų gylis priklauso nuo gruntinių vandenų lygio, kartais siekia net 3 m.
Urvų kasmet daugėja, gausėja angų, susidaro labai sudėtingos kelių aukštų kolonijos. Išraustas žemes barsukas iš urvo atbulas išstumia viena kryptimi, taip atsiranda takas, iš šonų supamas 25–30 cm pločio ir apie 20 cm aukščio pylimų. Kuo toliau nuo angos, tuo pylimai žemesni, kol galiausiai belieka tik tolygiai išbarstyta žemė. Žemės nuo angos nustumiamos net iki 7 m. Taip urvą rausia tik barsukai, pavyzdžiui, lapės iš urvo žemes išžeria vėduoklės forma aplink angą.
Barsuko kolonijų dydis priklauso nuo jose gyvenančių žvėrelių skaičiaus. Šie gyvūnai sudaro monogamines šeimas, bet kartais gyvena grupėmis. Šeimą sudaro suaugę barsukai ir tų metų jaunikliai. Gyvūnų skaičius šeimoje priklauso nuo maisto kiekio aplinkinėse teritorijose. Šiltesnio klimato vietovėse barsukai neretai gyvena po vieną ar poromis. Šaltesnio klimato zonose didelės urvų kolonijos barsukams ypač reikalingos, nes atėjus žiemai šie žvėreliai geriau apsisaugo nuo šalčio susiburdami kartu giliai po žeme, kur nepasiekia šalnos. Šeimos galvos pareigas einantis patinas veja šalin svetimus barsukus, kai šie per daug prisiartina prie urvo. Šeimos nariai vieni kitus skiria iš kvapo, kurį skleidžia prakaito liaukos.
Urvų kolonijoje kartu su barsukų šeima neretai įsikuria ir lapės ar usūriniai šunys. Barsukų urvuose ir prie jų labai švaru, nesimėto jokių maisto atliekų, išmatų. O štai usūriniai šunys – tikri nevalos, teršia urvus ir jų aplinką, todėl dažniausiai dėl tokios nepakenčiamos kaimynystės barsukai būna priversti palikti savo kolonijas.
Kaip sužinoti, ar barsukas urve gyvena? Pirmiausia netoli urvo reikia paieškoti jo išvietės – nedidelių maždaug 15–23 cm pločio ir apie 20 cm gylio duobelių. Jei ten yra išmatų, ypač šviežių, vadinasi, būstas gyvenamas. Esant barsuką urve išduoda ir praminti takeliai, vedantys iš urvo, o vasarą – sumindžiota žolė. Drėgnoje vietovėje galima ieškoti žvėrelio pėdsakų. Dar vertėtų atkreipti dėmesį, ar neišpurvinti ir nesubraižyti prie urvo augantys medžiai, nes barsukai mėgsta rąžytis kaip katės ir draskyti kamieną nagais. Jeigu urvas didelis, stebėti šiuo gyvūnus gali būti sunku, nes jie gali vaikščioti pro kitas angas. Patikrinti, kuria anga barsukai naudojasi, įmanoma anksti ryte nuėjus prie urvo ir įbedus į kiekvieną angą po šakelę. Kitą rytą pamatysite, prie kurios angos šakelė nustumta, vadinasi, ta gyvūnai ir naudojasi.
Nors ir aptiksite barsuko urvą, pamatyti jį ne taip paprasta. Barsukai labai atsargūs – prieš išlįsdami iš urvo iškiša galvą, gerai pasiklauso, apsiuosto, ar nešmirinėja kas įtartinas, ir tik tuomet išlenda. Į bet kokį pasikeitimą aplink urvą šie gyvūnai reaguoja labai įtariai: vieną vakarą jie tarsi abejingai vaikštinėja, žaidžia greta savo būsto, o jau, žiūrėk, kitą vakarą, pajutę įsibrovėlį, gali apskritai nepasirodyti. Tiesa, pasirinkus tinkamą vietą, neišsiduodant kvapu, galima stebėti nuostabias šių paslaptingų gyvūnų gyvenimo akimirkas, nes barsuko rega – prasta.
Poruojasi barsukai nuo vasario iki spalio, dažniausiai – per patį vidurvasarį (liepą). Jauniklius (du, tris, kartais ir daugiau) veda vasarį ar kovą. Kartais pora lieka ištikima visam gyvenimui. Ūgtelėję maždaug dviejų mėnesių barsukiukai jau išlenda į paviršių ir žaidžia prie urvo angos. Jaunikliams mėgaujantis žaidynėmis lauke abu tėvai atnaujina lizdo paklotę. Barsukai – tikri švaruoliai. Patalus paprastai jie tvarkosi pavasarį ir rudenį, bet gali tai daryti ir kitu metų laiku. Tėvai išvelka seną, sudžiūvusią žolę, lapus ir pakeičia juos naujais – pernakt pritempia keliasdešimt tokių gniutulų. Juos gyvūnai pasikiša po smakru ir atbulomis įropoja į urvą.
Nors barsukas priklauso plėšriesiems žinduoliams, tačiau nemažai ėda uogų, vaisių, sėklų, šaknų. Lietuvoje pagrindinis barsukų grobis yra peliniai graužikai, kurmiai, varliagyviai, paukščių jaunikliai, moliuskai, sliekai, karkvabalio vikšrai, kartais jie sotinasi net dvėsena. Ėda daug, todėl iki žiemos labai nutunka. Maisto ieškantis barsukas nukeliauja labai daug, bet visuomet tais pačiais takeliais. Teritorijoje, kurioje gausu maisto, barsukas vaikšto kelių kilometrų spinduliu. Ieškodamas sliekų išeina net dešimčiai valandų. Medžioja dažniausiai sutemus. Kadangi mato prastai, todėl pasikliauja gera uosle ir klausa.
Jau rudenį barsukai pradeda ruoštis žiemos miegui. Daug ėsdami sukaupia dideles riebalų atsargas, kurias naudoja miegodami. Užėjus šalčiams užmiega. Per įmygį, kuris trunka apie 5 mėnesius, visi gyvybiniai žvėrelio procesai sulėtėja, krinta kūno temperatūra. Atodrėkių metu kartais barsukai išpėdina iš urvo, tačiau neėda. Šiltomis žiemomis gali pradėti klajoti jau nuo vasario mėnesio.
Romualdo Barausko ir Renato Jakaičio nuotraukos
Naujas „Žurnalo apie gamtą“ numeris (2013 m. Nr. 2 (56)
Vasaros džiaugsmai gamtoje neatsiejami nuo įkyraus vabzdžių dūzgimo, uodų zyzimo, įvairių mašalų keliamų bėdų. Kraujasiurbių vabzdžių labai daug: tai ir viduramžiais Europą niokojusio maro platintojos blusos, šiltinės epidemijomis grasinusios utėlės, įprastos karo laikų palydovės patalinės blakės. Naujajame numeryje Rasa Bernotienė ir Galina Bartkevičienė supažindins su vabzdžiais, kurie bent jau Šiaurės Europoje nekelia globalių problemų, tačiau nuolat įkyriai trikdo ramų mūsų poilsį gamtoje.
„Fotoreportažo“ skyrelyje žvilgtelėsime, kaip gyvena Lietuvos miškų sutemų riteris barsukas. Šie gyvūnai – tikri švaruoliai, tačiau kartais šalia jų įsitaiso visiški nevalos usūriniai šunys. Dažniausiai dėl tokios nepakenčiamos kaimynystės barsukai palieka savo urvus.
Gamtininko užrašais apie jūros priekrantės stebėjimus dalijasi Egidijus Bacevičius, o Jonas Barzdėnas pasakoja įspūdžius apie susitikimą su gudruoliu apsimetėliu geltonskruosčiu žalčiu.
„Gamtos fotografijos“ skyrelyje prisiminsime konkurso „Gintarinis žaltys 2012“ akimirkas ir artimiau susipažinsime su Vilija Visockiene – nominacijos „Augalijos magija“ laureate.
Žurnalas iliustruotas straipsnių autorių, fotografų klubo „Naturephoto.lt“ narių ir kitų gamtos mylėtojų nuotraukomis.
„Žurnale apie gamtą“ dar skaitykite:
Pažink gamtą Giedrė ABRUTIENĖ. Lietuvoje savaime augančios šilauogės Rasa BERNOTIENĖ, Galina BARTKEVIČIENĖ. Ar mašalams būna blogas oras
Gamtos fotografija Inesa ORANSKYTĖ. Metų gamtos fotografui laurus išpranašavo kolegos
Numerio fotoreportažas Barsukas. Sutemų riteris
Problemos ir aktualijos Vaidas BALYS. Mitai apie vilkus
Gamtos įdomybės Egidijus BACEVIČIUS. Gamtininko užrašai: praėjusių metų jūros priekrantės stebėjimai Jonas BARZDĖNAS. Žalčio išmonė
Veikla Daiva VAITKUVIENĖ, Mindaugas DAGYS. Baltųjų gandrų gausumas ir apsauga Lietuvoje Roplių ir varliagyvių mylėtojai buriasi į Lietuvos herpetologų draugiją
Pasaulio gamta Marius ČEPULIS. Džiunglių ir kalnų krašte
Keliaukime po Lietuvą Inesa ORANSKYTĖ. Ten, kur plaka Žemaitijos širdis
Po paukščio sparnu Egidijus BACEVIČIUS. Pajūryje peržiemojo Kramerio žieduotoji papūga
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Apie gamtą
Autoriai: Romualdas Barauskas