Giliai Vakarų Sacharos dykumoje yra milžiniška struktūra, matoma net iš kosmoso – tai viena didžiausių pasaulio fosfatų gamykla, turinti dešimčių kilometrų konvejerių sistemą.

Konvejerio juostos, naudojamos beveik visose pramonės šakose, yra puiki priemonė kroviniams ir medžiagoms perkelti iš vienos vietos į kitą. Kasybos pramonėje jos yra ypač naudingos, nes leidžia gabenti mineralines rūdas nelygiu reljefu arba sunkiai prieinamomis vietovėmis ir yra ekonomiškas ir patikimas būdas perkelti nuolatinį medžiagų srautą, kurį kitu atveju reikėtų vežti iš vienos vietos į kitą kitokiu transportu.

Didelis našumo lygis ir mažos eksploatacinės sąnaudos paskatino plačiai pritaikyti juostines konvejerių sistemas. Kadangi kasyklos paprastai yra atokiose vietovėse, šios konvejerio juostos tęsiasi dešimtis kilometrų. Tiesą sakant, kalnakasybos pramonei priklauso vienos ilgiausių pasaulyje konvejerių juostų, skirtų mineralinėms rūdoms transportuoti iš kasyklų į naftos perdirbimo gamyklas, uostus ar atsargų centrus.

Palydovinėse nuotraukose ši juosta matoma kaip tiesi linija, o kai kuriose vietose lengvai atpažįstama iš baltos fosfatų juostelės, kuri dėl stipraus Sacharos vėjo buvo išbarstyta dulkėtoje rudoje dykumoje. Šis konvejeris, jungiantis Bou Craa su Ajūnu, gali pervežti 2000 metrinių tonų uolienų per valandą.

Bou Craa

Bou Craa – miestas Vakarų Sacharoje, į pietryčius nuo pagrindinio Ajūno miesto. Jame gyvena beveik vien fosfatų bendrovės „Phosboucraa“, Maroko „OCP Group“ dukterinės įmonės, darbuotojai.

Istoriškai įsikūręs Saguia el-Hamra regione, Bou Craa yra daugiau nei 1,7 milijardo tonų fosfatų telkinio vieta. „Phosboucraa“ kasybos veikla prasidėjo 1972 m.

Miestas tapo Maroko kontroliuojamos zonos dalimi 1976 m. balandžio mėn. Marokui ir Mauritanijai užgrobus iki tol Ispanijos valdytą Vakarų Sacharą. Bou Craa liko Maroko rankose, nors kasyba buvo sustabdyta 1976 m. dėl „Polisario“ partizanų, siekiančių  sukurti nepriklausomą Sacharos Arabų Respubliką, išpuolių.

Vakarų Sacharos karo metu „Polisario“ kelis kartus sabotavo ir išjungė šią transporto sistemą. Šie išpuoliai palaipsniui nutrūko devintojo dešimtmečio pradžioje, kai miestas buvo aptvertas Maroko siena, kuri sutvirtino Maroko kontrolę šiaurės vakarinėje Vakarų Sacharos dalyje (vadinamasis „naudingas trikampis“).

Šiandien kasykloje kasmet iškasama apie 3 mln. tonų fosfatų, o tai sudaro 10% visos Maroko produkcijos. Fosfatai į pakrantę gabenami automatizuotu konvejeriu, kuris yra ilgiausias pasaulyje konvejeris, juosta matoma net iš kosmoso.

Ilgiausias pasaulio konvejeris

Ilgiausias pasaulio konvejeris yra 98 km ilgio konvejeris, einantis nuo Maroko kontroliuojamų Bou Craa fosforo kasyklų Vakarų Sacharoje iki pakrantės. Ši sistema, pastatyta 1972 m., gali nugabenti 2000 metrinių tonų uolienų per valandą į Ajūno uostamiestį. Iš ten krovininiai laivai išgabena fosfatinę uolieną po visą pasaulį – ji daugiausia naudojama trąšų gamyboje.

Ir nors ši tarpusavyje sujungtų konvejerių sistema gali būti ne tokia didinga ar žavinga kaip Didžioji kinų siena, ją galima pamatyti iš kosmoso (kadangi, pasak NASA, Didžioji kinų siena tikrai nematoma).

Matyt, stiprūs dykumos vėjai nupučia nuo konvejerio juostos lengvesnes baltojo fosforo rūdos daleles. Rezultatas yra ryškus dramblio kaulo ruožas per visą transportavimo sistemą, akivaizdus NASA palydovinėse nuotraukose.

Vertingas mineralas

Septintajame dešimtmetyje plačiai paplitęs sintetinių trąšų naudojimas, sukėlęs Žaliąją revoliuciją, leido pamaitinti milijonus žmonių, kurie kitu atveju būtų išbadėję, smarkiai išplėtus žemės ūkiui tinkamas žemes visame pasaulyje.

Tai lėmė Habero procesas, leidžiantis atmosferos azotą paversti pasėliams biologiškai prieinama forma. Tačiau norint padidinti azoto kiekį dirvožemyje, gyvybei taip pat reikia atitinkamai padidinti fosforo kiekį, kuris fosfato pavidalu išgaunamas iš geologinių telkinių visame pasaulyje. Kasamo fosfato paklausa smarkiai išaugo.

Fosfato uoliena (baltų miltelių pavidalo) – vertinga ir gyvybiškai svarbi prekė. Be jo auganti žmonijos populiacija negalėtų pati išsimaitinti. Fosfatas kartu su azotu yra vienas iš dviejų būtiniausių sintetinių trąšų komponentų. Tačiau skirtingai nuo azoto, kuris sudaro 78 procentus atmosferos, fosfatas yra baigtinis išteklius. Ir nėra galimybės jo pagaminti.

Fosfatas yra pagrindinis kiekvieno gyvo daikto elementas Žemėje. Trąšos, pagamintos iš uolienų, kuriose gausu fosfatų, yra būtinos beveik kiekvienam derliui auginti; juo remiasi duona, kurią valgome, kukurūzų etanolis, kurį naudojame savo automobiliams varyti. Tikėtina, kad jūsų DNR yra fosforo atomų, gautų iš maisto, kuris, savo ruožtu, buvo iš trąšų, kurios atsirado kaip fosfatinė uoliena palei konvejerio juostą.

1947 m. Ispanijos geologai Vakarų Sacharoje atrado fosfatą – jų skaičiavimais čia yra net apie 1,7 milijardo tonų rūdos.

Marokas turi daugiau nei 72 procentus visų pasaulio fosfatų uolienų atsargų, rodo naujausias Jungtinių Valstijų geologijos tarnybos tyrimas.

Kita artimiausia šalis – Kinija – vos turi 6 proc. Likusi dalis yra paskirstyta mažesnėse kišenėse visame pasaulyje. Marokas agresyviai ir kartais žiauriai įrodinėja, kad Vakarų Sacharos valstybingumo samprata yra neteisėta ir kad turtingas fosfatų kiekis regione priklauso jiems. Dėl to Vakarų Sachara tapo augančio žmogaus teisių konflikto ir didelės regioninės geopolitinės įtampos vieta.

Vakarų Sachara – beveik tuščia laukymė

Vakarų Sachara, 1884–1975 m. valdyta Ispanijos, yra Maroko okupuota teritorija Afrikos šiaurės vakaruose, prie Atlanto vandenyno. Šiaurėje ribojasi su Maroku, šiaurės rytuose – su Alžyru, rytuose ir pietuose – su Mauritanija. Plotas 266 000 km². 552 900 gyventojų (2013); daugiausia – arabai ir berberai.

Administracinis centras – Ajūnas (205 300 gyventojų, 2013). Gyventojų vidutinis tankis vos 2,08 žm./km². Oficiali kalba – arabų. Didesnioji dalis Vakarų Sacharos paviršiaus – lyguma, vakaruose plokščia, rytuose kalvota. Šiaurės rytuose driekiasi Atlaso kalnų priekalnės (aukštis iki 823 m), Atlanto pakrantėje – aliuvinė žemuma, yra kopų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Klimatas tropinis žemyninis. Aukščiausia temperatūra nuo 21–22 °C (sausį) iki 30 °C (rugpjūtį) šiaurėje ir 27 °C pietuose, žemiausia nuo 9 °C (sausį) šiaurėje iki 14 °C pietuose. Per metus iškrinta 50–200 mm kritulių. Dažnos smėlio audros. Nuolatinių upių nėra, teka vadės; didžiausia – as Sakija al Hamra (teka į Atlanto vandenyną). Yra druskingų ežerų. Iš dirvožemių Vakarų Sacharos rytuose vyrauja kalkžemiai, vakaruose – pradžiažemiai, vadžių slėniuose yra salpžemių. Vyrauja dykumų augalija.

Kasami fosforitai (į pietryčius nuo Ajūno), gaunama druska, yra geležies rūdos (pietuose), naftos (Atlanto vandenyno šelfe) telkinių. Maisto (žuvų perdirbimo) pramonė. Oazėse auginama datuliniai finikai, miežiai, soros, daržovės. Vyrauja klajoklinė gyvulininkystė. Veisiami kupranugariai, avys, ožkos.

Kelias į nepriklausomybę

Palaipsniui regione augo nacionalinės ir antikolonialinės nuotaikos, kurios nulėmė partizaninio karo pradžią. 1970-aisiais metais vietiniai Sacharos gyventojai, sahraviai, klajoklių tauta, pradėjo aktyvų pasipriešinimą prieš Ispanus. 1973 m. gegužės 10 d. buvo įsteigtas „Polisario“ frontas, kuris įsitvirtino kaip vienintelis Sacharos tautos atstovas.

1975 m. spalio mėn. Tarptautinis Teisingumo Teismas atmetė Maroko ir Mauritanijos teritorinius reikalavimams į Vakarų Sacharą ir pripažino Sacharos gyventojų teisę į apsisprendimą. Ispanija sutiko surengti referendumą, kad Sacharos gyventojai galėtų patys nuspręsti dėl savo likimo.

Tačiau jau lapkričio mėn. Marokas pradėjo 300 000 marokiečių Žaliąjį maršą į Vakarų Sacharą. Po šių įvykių Ispanija pradėjo derybas su Maroku ir Mauritanija dėl naujo Vakarų Sacharos statuso. 1975 m. lapkričio 14 d. buvo pasirašyta Madrido sutartis, kuri padalijo Vakarų Sacharą į dvi dalis. Marokui atiteko du trečdaliai regiono, o Mauritanijai vienas trečdalis. Madrido sutartis baigė Ispanijos kolonijinę valdžią Vakarų Sacharoje.

Tačiau nacionalistiškai nusiteikęs „Polisario“, nepatenkintas, kad trečios valstybės sprendžia Vakarų Sacharos ateitį, 1976 m. vasario 27 d. paskelbė Sacharos Arabų Demokratinės Respublikos įkūrimą. O pirmoji nepriklausomos Vakarų Sacharos vyriausybė buvo paskelbta jau kovo 4 d.

1978 m. rugpjūčio mėn. Mauritanijoje įvyko valstybės perversmas ir nauja vyriausybė pasirašė taikos sutartį su „Polisario“ ir atsisakė visų teritorinių pretenzijų į Vakarų Sacharą. Tačiau Marokas su tuo nesutiko ir užėmė Mauritanijai pagal Madrido sutartį skirtą sritį Vakarų Sacharoje.

1980-aisiais metais Maroko armija iš smėlio pastatė Maroko sieną, kuri tęsėsi 2700 km ir padalijo Vakarų Sacharos teritoriją į Maroko kontroliuojamus plotus, įskaitant al Ajuną ir į „Polisario“ kontroliuojamą teritoriją. Marokiečių kontroliuojama teritorija yra daug didesnė, be to jų teritorijoje yra didelė fosfatų kasykla ir žuvingi Atlanto vandenyno vandenys.

Alžyras, kuris nenorėjo Maroko sustiprėjimo, leido pabėgėliams iš Vakarų Sacharos įsikurti savo pietinėje šalies dalyje, mieste Tindouf. Iki šiandien Tindoufe yra įsikūrusi pagrindinė „Polisario“ būstinė.

Iki 1991 m. „Polisario“ vadovavo partizaniniam karui prieš Maroką.

Maroko siena

Vakarų Sachara nėra tikroji šalis, kaip rodo politinės ribos (žymimos punktyrine linija) tarp šio regiono ir Maroko nebuvimas, tačiau ji taip pat nėra visiškai kontroliuojama Maroko.

Tai ginčytinas regionas, turintis sudėtingą, karo draskomą istoriją ir, kaip ir daugelyje kitų ginčytinų pasaulio regionų, jame yra labai militarizuota zona, kurios centre driekiasi 2700 km ilgio smėlio siena, vadinama Maroko Vakarų Sacharos siena arba Maroko siena (Berm).

Iki 1975 m. Vakarų Sachara buvo Ispanijos kolonija. Šiai atsisakius teritorijos kontrolės, Marokas ir Mauritanija įvedė savo karines pajėgas ir pasidalijo teritoriją tarpusavyje, nepaisydami vietinių Sacharos gyventojų, kurie reikalavo nepriklausomybės nuo septintojo dešimtmečio, norų.

1979 m. Mauritanija pasitraukė, bet Marokas ir toliau liko okupavęs teritoriją.

Maždaug tuo metu Marokas pradėjo statyti didžiulį 2700 km ilgio smėlio barjerą, dalijantį teritoriją išilgai į du regionus. Vakarinę dalį užima Marokas, o rytinę pusę, vadinamąją „laisvąją zoną“, kontroliuoja „Polisario“ organizacijos Sacharos sukilėliai.

Apskaičiuota, kad šioje dykumos dalyje, esančioje šalia Alžyro ir Mauritanijos, gyvena nuo 30 000 iki 40 000 gyventojų, daugiausia pabėgėlių stovyklose arba kaip klajokliai.

Karas tarp Maroko ir „Polisario Fronto“ oficialiai baigėsi po pasiektų paliaubų 1991 metais, tačiau prie sienos ir toliau visą parą budi tūkstančiai Maroko karių, o radarų stiebai ir kita elektroninė stebėjimo įranga skenuoja regioną, ar nėra galimų įsibrovėlių. Per visą sienos ilgį driekiasi minų juosta, kuri vadinama ilgiausiu ištisiniu minų lauku pasaulyje.

Įtvirtinimai yra negyvenamoje arba labai retai apgyvendintoje teritorijoje. Juos sudaro maždaug 3 m aukščio smėlio ir akmens sienos arba bermos su bunkeriais, tvoromis ir minomis.

Marokiečių kontroliuojamoje sienos pusėje reguliariais intervalais yra išdėstytos karinės bazės, artilerijos postai ir aerodromai.

Visoje Sacharos teritorijoje yra daugiau nei 7 milijonai minų, likusių po karo. Civiliai dažnai patiria rimtų sužalojimų, netenka galūnių ir žūsta atsitiktinai sprogus šioms minoms.

Jungtinės Tautos nepripažįsta Maroko suvereniteto Vakarų Sacharoje. Ji teigia, kad sachariečiai turi teisę apsispręsti. Tačiau daugelis šalių išreiškė savo paramą Maroko okupacijai, tarp jų tokios šalys kaip Prancūzija ir JAV.

Komentarai ()