Šiemet smarkiai suintensyvėjęs seisminis aktyvumas Ispanijai priklausančių Kanarų salų apylinkėse sukėlė beprecedentę žemės drebėjimų seriją. Per gana trumpą laiką Kanarų salų archipelago teritorijoje buvo užregistruoti maždaug 6 tūkst. įvairaus intensyvumo (1-3 balų) žemės drebėjimų. Nacionalinio geografijos instituto (National Geographic Instute, ING) specialistai neatmeta galimybės, jog toks žemės drebėjimų skaičius yra pirmas požymis, jog artinasi La Palmos saloje stūksančio ugnikalnio Taburjentė išsiveržimas. O šiąnakt šalia La Palmos esančioje El Hierro saloje įvykęs naujausias žemės drebėjimas, privertė specialiąsias tarnybas iš kito ugnikalnio papėdės esančių objektų evakuoti vietos gyventojus ir turistus – imta baimintis galimo ugnikalnio išsiveržimo. Pastarieji seisminiai įvykiai Kanarų salose verčia prisiminti prieš dešimtmetį „BBC Horizon“ laidoje vykusią dviejų geologų diskusiją apie Kanarų saloms ir visam pasauliui galimai gresiančią geologinę katastrofą.

Irishweatheronline.com praneša, jog beprecedentis seisminis aktyvumas mažiausioje iš Kanarų salų – El Hiero (El Hierro) – prasidėjo liepos 19 d. Iki rugsėjo 14 d. salos apylinkėse užregistruota daugiau kaip 6 tūkst. žemės drebėjimų. Dvidešimt iš jų užfiksuoti rugsėjo 14 d.

Didžiulis kiekis 1-3 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės virpesių registruotas į šiaurės vakarus nuo El Golfo apylinkės, maždaug 278,5 km² teritorijoje.

Labiausiai tikėtina seisminio aktyvumo padidėjimo priežastimi mokslininkai yra linkę laikyti La Palmos saloje (kurioje gyvena 86 tūkst. žmonių) stūksančio Taburjentės ugnikalnio (angl. – „Taburiente volcano“) išsiveržimą. Taburjentė yra potencialiai aktyvių aukštų ir šlaitotų ugnikalnių kategorijos egzempliorius, paskutinįkart išsiveržęs 1920 m.

Pasaulio žiniasklaidoje šiandien pasirodė naujų neraminančių žinių iš Kanarų salų. „Daily Telegraph“ praneša, jog akmenimis spjaudytis pradėjo Piko de Malpaso (Pico de Malpaso) ugnikalnio viršūnė, stūksanti visai šalia, į pietus nuo La Palmos esančioje El Hiero saloje. Baimindamiesi galimos stichijos, vietos pareigūnai trečiadienį pradėjo ruoštis nepaprastajai situacijai – galimam ugnikalnio išsiveržimui.

„Niekada gyvenime neteko pajusti tokio drebėjimo. Drebėjimas ypač juntamas naktį. Taip pat girdisi iš po žemių sklindantis dundėjimas ir kiti įtartini garsai“, - teigia saloje esančio La Frontera miestelio mechanikas, 25 metų Herminio Barrera.

Salos valdžios pareigūnai, kurie prisistatyti AFP žurnalistams nepanoro, sakė, jog savo namus ir laikinas gyvenamąsias vietas dėl galimo pavojaus buvo priversti palikti 53 žmonės. Taip norėta juos apsaugoti nuo skraidančių uolų nuolaužų. Pareigūnai patikino, jog, reikalui esant, yra pasirengę apgyvendinti per 2 tūkst. žmonių.

Scenarijus katastrofų mėgėjams

Wikipedia.com rašinyje apie La Palmo salą prisimenama, kaip du geologai (Simon Day ir McGuire) dar 2000-ųjų spalio 12 d. transliuotoje TV laidoje „BBC Horizon“ diskutavo apie La Palmos salai gresiantį, švelniai tariant, nemenką pavojų: jei žemės drebėjimas ar ugnikalnio išsiveržimas būtų pakankamai galingas, sala gali būti padalyta perpus (plyšys atsivertų tiksliai salą perpus dalijančio kalvagūbrio vietoje), o vakariniu šlaitu į Atlanto vandenis nuslinktų uolienų ir akmenų lavina. Šimtai tūkstančių tonų salos grunto galėtų sukelti katastrofą, šalia kurios šių metų pavasarį Japonijos rytinę pakrantę nuniokojęs cunamis atrodytų menkas ribuliavimas vandenyno paviršiuje.

Geologų prognozės – mažų mažiausiai kraupios. Jautresnių nervų skaitytojams rekomenduotume šių pastraipų tiesiog neskaityti. Pagundai nepasidavusius derėtų nuraminti, jog visa tai, ačiū Dievui, – dviejų „BBC Horizon“ laidoje diskutavusių ir galbūt savo prognozėmis pernelyg įsismaginusių geologų hipotetiniai samprotavimai.

Anot jų, La Palmo salos uolų lavina sukeltų vandens bangą, kurios aukštis siektų nuo 600 iki 900 metrų. Didžiulė banga Atlanto vandenyno paviršiumi nuvilnytų maždaug 1 tūkst. km/h greičiu. Vargu, ar bereikia sakyti, jog tokiu atveju Kanarų salos tiesiog per akimirką būtų nuplautos nuo planetos paviršiaus. O po valandos šimtų metrų aukščio cunamio banga pasiektų vakarinius Afrikos krantus. Po 6-8 valandų judanti keliasdešimties metrų aukščio vandens siena atvilnytų į Karibų jūrą, nuplautų nuo žemės paviršiaus Antilų salas ir užtvindytų rytinę JAV pakrantę – nuo Majamio ligi Niujorko. Šiek tiek silpniau cunamis smogtų Lotynų Amerikai, taip pat Vakarų Europos valstybėms Ispanijai, Portugalijai, Didžiajai Britanijai.

Beje, apie šią hipotezę 2005 m. buvo sukurta BBC ir NATIONAL Geographic dokumentinio serialo „End Day“ serija.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (19)