Trečiadienio vakarą paaiškėjo, kad sparno dalis, kurią bangos išplovė į salos krantą Indijos vandenyno vakaruose, tikrai yra pernai kovą dingusio oro bendrovės „Malaysia Airlines“ reisoMH370 lėktuvo dalis.

Ji buvo rasta už tūkstančių kilometrų nuo tos vietos, kurioje, kaip manoma, galėjo nukristi dingęs orlaivis. Kaip nuolauža atsidūrė taip toli galima paaiškinti atsižvelgiant į vėją ir vandenyno sroves. Dėl šių srovių vandenyne objektai gali nukeliauti tūkstančius kilometrų ir atsidurti visai kitose pasaulio vietose. Be to, jos yra labai svarbios Žemės klimatui ir gyvybei.

Didžiulio masto tarptautinės MH370 lėktuvo paieškos Indijos vandenyno pietuose, Pietų Kinijos jūroje ir Tailando įlankoje iki šiol nebuvo sėkmingos.

Ši nuolauža buvo rasta Prancūzijai priklausančios Reunjono salos paplūdimyje, už maždaug 4 tūkst. kilometrų nuo Indijos vandenyno rajono, kuriame, kaip manoma, galėjo nukristi pernai kovą dingęs orlaivis.

Šis radinys taip pat gali patvirtinti pagrindinę teoriją, kuri pagrįsta iš palydovų gautais duomenimis, kad lėktuvas pasuko į pietus, Indijos vandenyno link, kai dingo iš radarų ekranų.

Indijos vandenyne vyraujančios srovės yra nepastovios dėl besikeičiančių sezonų ir kitų įtakojančių veiksnių. Todėl srovės, kurios vandenyne vyravo kovą, visiškai skiriasi nuo tų, kurios teka šiandien.

Įprasta vandens tėkmė vandenyno paviršiuje nuolaužą, kuri nukrito į pietinę Indijos vandenyno dalį, greičiausiai nuneštų kryptimi prieš laikrodžio rodyklę.

Pietinis Indijos vandenyno regionas yra viena tų mažai ištirtų planetos vietų. Iš tiesų, vienus pirmųjų jo dugno žemėlapių pasitelkę modernią sonarinę įrangą sudarinėja lėktuvo paieškos komandos.

Bet pagrindinės šio vandenyno srovės yra pakankamai gerai žinomos.

Okeanografijos profesorius Kolumbijos universiteto Lamonto-Doherty Žemės observatorijoje Arnoldas Gordonas aiškino, kad lėktuvui nukritus į pietvakarius nuo Australijos, vandenyno srovės, kurios teka prieš laikrodžio rodyklę, visų pirma nuolaužą būtų nunešusios į šiaurės vakarus.

„Srovės nuo to taško teka į šiaurės vakarus ir pasuka į vakarus, kai pasiekia maždaug dešimt laipsnių pietų platumos. Pasiekusios Vakarų Indijos vandenyną jos pasuka į pietvakarius link Reunjono“, – pasakojo A.Gordonas. Šią lėtą kreivę jis apibūdino kaip „arką“.

Laiką prailgino šiukšlių barjerai?

Kodėl flaperono kelionė truko taip ilgai taip pat galima paaiškinti. Vyraujančių srovių greitis yra apie 0,25 metro per skundę (arba beveik kilometras per valandą).

Tai reikštų, kad nuolaužai nukeliauti nuo įtariamos sudužimo vietos 4 tūkst. kilometrų užtruktų maždaug devynis mėnesius.

Bet profesoriaus manymu šį laiką galima padvigubinti. Pasak jo, srovės tame regione yra kupinos verpetų, vingių, sūkurių ir kitokių darinių, kurie galėjo smarkiai prailginti sparno dalies kelionę.

Taip pat yra galimybė, jog nuolauža pateko į Indijos vandenyne plaukiojančių atliekų šūsnį. Indijos vandenyno apytakos ratas yra vienas iš penkių didžiausių pasaulyje.

Taip pat į šį ratą patenka vis didėjantis skaičius pasaulio vandenyne plaukiojančių plastikinių atliekų sankaupų.

Gali būti, kad galiausiai ši šiukšlių srovė „išspjovė“ lėktuvo nuolaužą į rytus nuo Madagaskaro link Reunjono salos.

Srovės lemia klimatą

Bet vandenynų srovės ne tik nešioja įvairias į vandenį patekusias atliekas ir nuolaužas. Šių srovių įtaka ir svarba mūsų pasauliui yra milžiniška. Tarp vandenynų, atmosferos ir ledo yra labai stipri sąveika.

Pasaulio vandenynų cirkuliacija kontroliuoja Žemės klimatą. Paviršiaus sroves įtakoja vėjas ir žemės sukimasis.

Giliosios srovės atsakingos už pasaulinio vandenyno termohalinę cirkuliaciją arba „vandenynų konvejerį“. Jis juda lėčiau nei paviršiaus srovės ir su jėga, kuri yra net 16 kartų didesnė nei visų pasaulio upių kartu sudėjus. Vanduo juda dėl skirtumo jo tankyje.

Žemės ašigaliuose, kai vanduo užšąla, druska ne visada užšąla kartu. Todėl didelis kiekis tankaus ir sūraus vandens. Kai šis vanduo nusileidžia į vandenyno dugną, didelis vandens kiekis pajuda ir jį pakeičia.

Taip atsiranda srovė. Naujasis vanduo taip pat sušąla ir nugrimzta gilyn. Taip veikia šis ratas. Šis procesas vandens srovę priverčia apkeliauti visą planetą.

Srovės perneša šiltą vandenį iš Ramiojo į Indijos vandenyną, o tada į ašigalius, rašo „The Conversation“.

Manoma, kad praeityje pasikeitimai vandenynų cirkuliacijoje stipriai įtakojo pasaulio klimato svyravimus per ledynmečius.

Vidinė vandenynų cirkuliacijos svyravimai taip pat gali būti pagrindinė klimato pokyčių priežastis, aiškinama Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto tinklaraštyje.

„The Conservative“ teigia, kad anksčiau atliktas tyrimas atskleidė, jog Indijos vandenyno cirkuliacija praeityje daug kartų sulėtėjo ar beveik sustojo šalia Indonezijos salyno.

Kiekvieną kartą kai taip nutikdavo, pasikeisdavo pasaulio klimatas. Indijos vandenynas atšaldavo ir prišaukdavo sausesnį klimatą.

El Ninjo reiškinys

Vandenynų srovės mūsų planetoje perneša didžiulius kiekius šilumos, panašų, kaip ir atmosfera. Bet vandenynų nešama šiluma, kitaip nei atmosferos, patenka į konkrečius regionus.

Kokia stipri yra srovių įtaka puikiai atskleidžia reiškinys vadinamas El Ninjo. Tuo metu pusiaujo vakarų vėjai susilpnėja. Todėl susilpnėja ir šaltoji Humbolto srovė.

Vandenys prie Čilės ir Peru pakrančių įšyla ir sukuria šiltesnes nei įprasta sąlygas palei Pietų Amerikos pakrantę.

Dėl šio reiškinio įtakos kyla didžiules liūtys ir neįprastai šiltas oras Peru, sausros Indonezijoje, Afrikoje ir Australijoje, purvo nuošliaužos pietų Kalifornijoje, švelni žiema šiaurės rytuose.

El Ninjo gali pasikartoti kas du – septynis metus, rašoma Kalifornijos žuvų ir gyvūnijos departamento tinklaraštyje.

Šaltoji Labradoro srovė , kuri teka šalia Grenlandijos pakrantės, dažnai ledkalnius atplukdo į Šiaurės Atlanto laivų kelius. Ši srovė yra atsakinga ir už tai, kad nuskendo „Titanikas“.

Kas būna, kai jos sustoja?

Duomenys, kurie gaunami iš akmenų ir ledo, liudija, jog istorijoje vandenynų srovės buvo ne kartą sustoję.

Pavyzdžiui, prieš 13 tūkst. metų po ledynmečio atėjusi šiluma ištirpdė didžiulį kiekį ledo. Šis vanduo subėgo į jūras ir pakeitė vandens tankį.

Todėl vandenynų srovės nustojo tekėjusios ir keliose pasaulio vietose sukėlė įšalą, kuris truko daugiau nei tūkstantį metų. Prieš 250 milijonų metų vandenynų srovių sutrikimas greičiausiai sukėlė 95 proc. jūrų augalijos ir gyvūnijos išnykimą.

Vandenynų srovės atsakingos už šiltesnę temperatūrą Vakarų Europoje. Jos padeda Arktyje išsilaikyti augalams ir gyvūnams.

Viena srovė pastoviai perpildo vandenynų vandenį iš vieno į kitą ir taip jį kas tūkstantį metų sukeičia vietomis, kad vandenyno apačioje buvęs vanduo atsiduria viršuje.

Išmanyti vandenyno sroves yra labai svarbu laivyboje ir žvejyboje. Šios žinios taip pat padeda, kai yra atliekamos paieškų ir gelbėjimo operacijos, pavojingų medžiagų valymas. Taip pat, kai žmonės jūrose ir vandenynuose plaukioja savo malonumui.

Kai apie vandenynų sroves buvo dar nedaug žinoma, jūreiviai savo laivus sustabdydavo nakčiai ir pabusdavo labai sutrikę, nes būdavo daugybę kilometrų nutolę nuo tos vietos, kurioje sustojo.

Viena pagrindinių kaltininkių, kuri sukeldavo jūreiviams netikėtus sunkumus, buvo žymiojo Golfo srovė. Šios srovės plotis yra 240 kilometrų, o gylis 1,6 kilometro.

Ji gali per sekundę perplukdyti 26 mlrd. (98,4 mlrd. litrų) vandens. Šis kiekis – didesnis nei Amazonės upės tėkmė.

Dėl šios srovės prie Haterio kyšulio sudužo tiek daug laivų, kad ši vieta buvo praminta Atlanto kapinėmis.