Dar daugiau – beta amiloidas tada gali sustabdyti neuronų reagavimą į insuliną, taip sukeldamas dar didesnę žalą. Tyrinėdamas žiurkių neuronus, Kleinas išsiaiškino, kad toksiškos baltymo sankaupos atakuoja ir naikina sinapsių regionus, padengtus insulino receptoriais; jie taip pat stabdo naujų receptorių atsiradimą, taip padarydami neuronus atsparius insulinui (FASEB Journal, vol 22, p 246). Dėl to iš karto sutrinka mąstymas. Dar blogiau, atsparumas insulinui verčia ląstelę gaminti dar daugiau beta amiloido, kuris pakenkia dar daugiau smegenų ląstelių. „Paleidžiamas pražūtingas ciklas,“ paaiškina Kleinas.

Reikalai tik pablogėja, jei kasa išsenka nuo didelio insulino poreikio ir smegenyse jo lygis sumažėja. Kleinas išsiaiškino, kad vidutiniškas insulino lygis apsaugo nuo beta amiloido daromos žalos, blokuodamas jo prisitvirtinimo ant smegenų ląstelių vietas. „Bet žmogui senstant ar sergant diabetu, insulino signalizavimas smegenyse silpsta, leisdamas beta amiloido toksinui pradėti neuronų naikinimą.“

Tai yra pati šio darbo pradžia – ir tyrėjai pabrėžia, kad jie dar neišnagrinėjo visų šio galvosūkio aspektų. Pavyzdžiui, Kleinas mano, kad insulino trūkumas smegenyse gali būti tik vienas iš daugelio beta amiloido toksino kaupimąsi skatinančių veiksnių, tad jis ieško ir kitų kaltininkų. Suzanne'a Craft, insulino ir Alzheimerio ligos sąsajos tyrimo pionierė, sutinka, kad tai tikriausiai yra vienas iš daugelio ligos kelių. Juk galiausiai daugelis sergančiųjų AL neturi ryškiai išreikšto II tipo diabeto – nors daug ir turi tam tikrų problemų su insulino signalais, netgi jei tai neatitinka visų diabeto kriterijų.

Kaip bebūtų, tyrėjai skambina pavojaus varpais. Dėl greito maisto pomėgio, sergančiųjų II tipo diabetu nuolat daugėja (žr. pav. „Tiksinti laikrodinė bomba“). Vien JAV 19 milijonų žmonių diagnozuotas šis susirgimas, dar 79 milijonai laikomi „priešdiabetikais“, kuriems užfiksuoti ankstyvieji atsparumo insulinui ženklai. Jeigu Alzheimerio ligos ir II tipo diabeto mechanizmai panašūs, šiems žmonėms senstant, demencijos lygio diagrama bus panaši.

Tebevykstantis Craft tyrimas rodo, kad net jei diabetas neišsivysto, blogos dietos gali pakakti smegenų degeneracijos proceso paleidimui. Vieną mėnesį savanorių grupė – nė vienas iš jų diabetu nesirgo – valgė sočiųjų riebalų ir cukraus kupiną maistą, o tuo tarpu kontrolinė grupė maitinosi mažai cukraus ir sočiųjų riebalų turinčiu maistu. Vos per keturias savaites rijusių saldų maistą savanorių insulino lygis buvo aukštesnis ir žymiai aukštesnis beta amiloido lygis stuburo smegenų skystyje. Kontrolinės grupės abu šie rodikliai sumažėjo. „Nesveika dieta nutraukė normalią insulino funkciją smegenyse, padidina uždegiminį ir oksidacinį stresą, ir sutrikdė amiloido reguliavimą,“ sako Craft. Šių trys veiksniai kartu gali sukelti Alzheimerio ligą, paaiškina ji. Turint omenyje, kad nutukimas kelia didelę ir diabeto ir demencijos riziką, visi ženklai rodo, kad šlamštmaisčio pomėgis ateityje kelia pavojų mūsų protinei sveikatai.

Žiūrint iš teigiamos pusės, naujas ligos supratimas gali pasiūlyti naujus jau sergančiųjų gydymo būdus. Craft, pavyzdžiui, tiria ar insulino pagausinimas galėtų sušvelninti simptomus. Kol kas ji bandė prietaisą, tiekiantį insuliną giliai į nosį, iš kur jis paskui keliauja į smegenis. Tyrimas buvo trumpas, truko vos ketvertą mėnesių ir jame dalyvavo vos 104 žmonės, bet rezultatai buvo daug žadantys. Gydyti pacientai atminties testuose atsiminė daugiau pasakojimo detalių, ilgiau sutelkdavo dėmesį, labiau domėdavosi savo hobiu ir geriau gebėjo pasirūpinti savimi. Gliukozės metabolizmas jų smegenyse taip pat pagerėjo (Archives of Neurology, vol 69, p 29).

Kadangi insulinas smegenyse atlieka daug funkcijų, nosies purškalai galėjo padėti dėl daugelio priežasčių. Hormono pliūpsnis galėjo padėti vargstančioms ląstelėms vėl funkcionuoti normaliai. Arba, pažymi Craft, tai galėjo sumažinti uždegiminį ir oksidacinį stresą, sukeltą reaktyvių, turinčių deguonies, komponentų – abu jie yra AL sergančiųjų problema. Tuo tarpu Kleinas mano, kad Craft būdas galėjo suveikti dėl insulino gebėjimo sutrukdyti beta amiloido toksinui prisitvirtinti prie smegenų ląstelių. „Tai kova tarp insulino ir toksinų už sinapsių išlikimą,“ sako jis ir spėja, kad insulinas gali taip pat riboti šių toksinų susidarymą.

Geresnis šio proceso supratimas gali kilti iš kito Craft projekto: JAV Nacionalinis sveikatos institutas Bethesda'oje, (Merilendas) neseniai skyrė jai 7,9 milijonus dolerių insulino nosies purškalo išbandymui su 240 savanorių, turinčių demencijos požymių. Komandos visoje JAV stebės mokymąsi, atmintį, kasdienes funkcijas ir bet kokius smegenų pokyčius PET skeneriais.

Yra kelios kitos galimos atakos linijos: klinikiniais bandymais tiriami aprobuoti vaistai nuo diabeto, pavyzdžiui, metforminas, exenatidas, liraglutidas ir pioglitazonas, kurie stengiasi atstatyti insulino ir gliukozės balansą kraujyje arba pagerinti organų jautrumą insulinui. Arnoldas, pavyzdžiui, planuoja ištirti metformino poveikį, matuodamas amiloido lygį nugaros smegenų skystyje ir tikrindamas kraujo tėkmę prieš ir po gydymo. „Norime pažiūrėti ar šie vaistai sumažins šių nenormalių baltymų lygius Alzheimerio ligos atveju ir taip pagerins pacientų mąstymo gebėjimus ar bent užkirs kelią būklės blogėjimui.<…> Taip pat stebėsime ar vaistai atstato kitas insulino funkcijas, kaip sinapsių formavimosi skatinimas ir nervinių jungčių atkūrimas." Kitos mokslininkų grupės planuoja naudoti pažangias smegenų vaizdavimo technikas, kad pamatytų ar šie diabeto vaistai sumažina beta amiloidines plokšteles, kas galėtų atstatyti kai kuriuos smegenų pažeidimus.

O kol kas yra priemonių, kurių gali imtis kiekvienas, norintis užkirsti kelią protinių gebėjimų nykimui. Kadangi atsparumas insulinui kyla nuo blogos dietos, riebių ir saldžių patiekalų atsisakymas gali padėti sumažinti AL riziką. Ir atvirkščiai, dietos, kuriose gausu tam tikrų riebiųjų rūgščių gali padėti išlaikyti gerus smegenų insulino signalus (žr “Maistas mintims"). Fiziniai pratimai taip pat gali paskatinti kūną kovoti su atsparumu insulinui – tai gali paaiškinti, kodėl reguliarus fizini aktyvumas sumažina AL riziką 40 procentų (Annals of Internal Medicine, vol 144, p 73).

„Netgi jei sveriate 180 kilogramų ir pusmetį nematėte sofos atlošo, nėra per vėlu. Bet kokie pratimai padės, netgi seniai sergantiems diabetu. Atgausite dalį jautrumo insulinui ir nustosite kaupti tiek daug amiloido,“ drąsina McNay. „Gali būti, netgi dalis jau sukaupto amiloido gali suirti. Kaip ir mums visiems, papildomi apsilankymai gimnastikos salėje visada yra gera mintis, ir šis tyrimas rodo, kad tai padeda ne tik kūnui, bet ir smegenims.“