Jei šiuolaikinis žmogus yra toks protingas, kodėl mažėja mūsų smegenys?
(3)
Jei mokykloje skaitėte biologijos vadovėlį ir pamenate skyrių apie primatus, žinote, kad žmogus turi „daug smegenų“, todėl jis ir yra toks protingas. Tiksliau, žmogaus smegenų santykis su kūno mase yra didžiausias.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Žmogaus evoliucija yra smegenų tūrio didėjimo istorija. Tačiau retas žino apie šį netikėtą posūkį: per paskutinius 20 tūkst. metų vidutinis žmogaus smegenų tūris sumažėjo nuo 1 500 cm3 iki 1 350 cm3, pokytis atitinka teniso kamuoliuko tūrį. Ir taip atsitiko visoje homo sapiens populiacijoje: Kinija, Europa, Afrika.
Jei mūsų smegenys ir toliau mažės tokiu pat greičiu, po kitų 20 tūkst. metų jų dydis atitiks homo erectus, gyvenusio prieš pusę milijonų metų ir turėjusio apie 1 100 kubinių centimetrų, tūrį. Ar tai reiškia, kad šiuolaikinis žmogu kvailėja?
Atsakymo niekas nežino, tačiau paspekuliuot mėgsta visi. Vieni mokslininkai sako, kad iš tiesų mes tampame kvailesni ir tai yra civilizuoto gyvenimo pasekmė. Muilo operos, pigi literatūra, saugus gyvenimas be iššūkių, dominavimas gamtoje. Žmogui nebereikia tokių gerų smegenų tam, kad išgyventų.
Kita mokslininkų grupė argumentuoja, kad tūris mažėja, tačiau smegenys tampa efektyvesnės: žmogus tampa greitesniu ir geresniu mąstytoju. Dėl vieno visi yra vieningi. Regis, save prisijaukinome, kaip prisijaukinome naminius gyvūnus, kurie taip pat turi mažesnius smegenų tūrius, negu jų laukiniai giminaičiai.
Treti argumentuoja, kad turėtume žvelgti į santykį tarp kūno masės ir smegenų tūrio. Didžiausias smegenys turėję kromanjoniečiai turėjo taip pat gan masyvius veido kaulus, kurių dabartinis žmogus neteko. Šią teoriją palaiko ir genetiniai tyrimai, anot kurių, žmogaus DNA per tą laikotarpį taip pat sparčiai pakito srityse, atsakingose už smegenų vystymąsi ir neurotransmiterius. Taigi kuri teorija yra teisinga? Pabandysiu apžvelgti visas.
Viena mokslininkų grupė tyrinėjo žmonių populiacijos tankio koreliaciją su žmogaus kaukolės dydžiu. Kuo didesnis žmonių tankis, tuo sudėtingesnė turėtų būt visuomeninė struktūra, tuo greičiau atsiranda prekyba, darbo padalijimas, tuo efektyvesnis tampa maisto surinkimas, o socialinė sąveika tarp individų yra dažnesnė ir sudėtingesnė. Tuo būdu, daro prielaidą mokslininkai, kaukolės dydis turėtų priklausyt nuo socialinės struktūros sudėtingumo.
Ir tikrai, atrodo logiška: kai žmonių skaičius buvo mažas (kaip ir buvo didžiąją žmogaus evoliucijos dalį), tuomet smegenų dydis nuolat augo. Bet vos tik atsirado tankiai apgyvendintos sritys, smegenų dydis sumažėjo apytiksliai 3–4 procentais tarp 15 tūkst. ir 10 tūkst. metų prieš mūsų erą.
Mokslininkai padarė išvadą, jog sudėtingose sociumuose žmogui nėra būtina likti tokiam pat protingam, kaip mažoje gentyje gyvenančiam. Ir, mokslininkai spėja, kromanjoniečiai, išauklėti dabartinėmis sąlygomis, būtų tarp protingiausiųjų dabarties žmonių.
Be abejo, praktiniu požiūriu, kromanjoniečiai nebuvo nei intelektualiai už mus pranašesni, nei jų kultūra buvo geresnė, tačiau nereikia pamiršti, jog mūsų ir jų pradinės gyvenimo sąlygos yra visiškai skirtingos. Žemės ūkis, modernūs miestai, ekonominė specializacija, visa tai leidžia mūsų laikų protingiausiems koncentruotis ties mokslais, menu ir kitais veiklos laukais.
Mūsų protėviai neturėjo visos šios palaikančios infrastruktūros. Jiems reikėjo milžiniškų protinių pastangų vien tam, kad išgyventų.
Tačiau kita mokslininkų grupė prieštarauja šiai interpretacijai. Nors jų rezultatai neprieštarauja pirmosios mokslininkų grupės rezultatams, o, dar daugiau, patvirtina ir išryškina staigų smegenų tūrio mažėjimą, jie nėra linkę taip visko supaprastinti.
Ši grupė nagrinėjo europiečių, gyvenusių per paskutinius keturis tūkstančius metų, kapus ir matavo kaukolių apimtį. Mokslininkai pastebėjo tokį spartų kaukolės tūrio mažėjimą, kad, jei kūno tūris mažėtų proporcingai kaukolės tūriui, mes dabar būtume pigmėjų ūgio. Tačiau šis mažėjimas vyko netolygiai. Mokslininkai aptiko laiko periodus, kai smegenų tūris liko pastovus, ir periodus, kai smegenų tūris sparčiai mažėjo.
Reikalas yra tas, kad smegenys suvartoja iki penktadalio visos energijos kiekio, būtino žmogui kasdien. Stambesnės smegenys gali būti protingesnės, tačiau joms reikės daugiau energijos užaugti ir funkcionuoti. Todėl turėtų egzistuot evoliucinis spaudimas didint smegenų efektyvumą. Ūkiškai kalbant, ko daugiau pelno už kuo mažiau pinigų.
Tokiems pokyčiams įvykti būtinos tankiai apgyvendintos populiacijos: didėjant žmonių skaičiui, paspartėja evoliucija optimalios žmogaus smegenų struktūros link, tokios struktūros, kuri yra protingiausia už mažiausia energijos kiekį. Būtent tada didesnis šansas gauti tą palankią genų kombinaciją, dėl kurios sumažėjęs smegenų tūris reikštų ne kvailesnį žmogų, o bent jau tokį pat protingą, kaip ir jo protėviai. Ir būtent dėl tų genetinių mutacijų, anot mokslininkų, smegenų tūris mažėjo šuoliais, o ne tolygiai.
Trečia mokslininkų grupė nesutinka su dviem pirmomis ir teigia, kad žmogus prijaukino pats save. Didžiausia grėsme sociumui yra agresija. Agresyvūs žmonės, kaip ir agresyvūs gyvūnai nėra linkę socializuotis. Atsiradus teisėsaugos užuominoms, agresyvūs žmonės buvo paprasčiausiai nužudomi vienais arba kitais būdais.
Kažkas panašaus įvyko ir gyvūnų prijaukinimo metu. Žmogus per visą istoriją yra prisijaukinęs apie 30 skirtingų gyvūnų rūšių. Jei palygintume prijaukintų ir laukinių gyvūnų smegenų tūrius, pastebėtume net 10–15 procentų skirtumą ne į prijaukintų gyvūnų naudą. Prijaukinti gyvūnai taip pat pasižymi grakštesne išvaizda, mažesniais dantimis, plokštesniais snukiais, spalvingesniais kailiais bei plunksnomis, mažesnėmis ausimis ir garbanotu kailiu.
Mokslininkai mano, kad priverstine neagresyvių gyvūnų atranka yra susijusi su smegenų tūrio mažėjimu, kadangi tam būtinos „jaunos“ smegenys. Suaugusios smegenys yra agresyvios, todėl natūrali atranka sulėtina gyvūno smegenų vystymąsi bei pakeičia gyvūno temperamentą.
Tai, kad prijaukinto gyvūnų smegenų tūris mažėja, patvirtino ir neseniai Sibire vykęs eksperimentas, kai buvo prijaukintos lapės. 1958 metais rusų genetikas Dmitrijus Beliajevas pradėjo selekcinius eksperimentus su sidabrinėmis lapėmis.
Jis leido turėti palikuonius tik toms lapėms, kurios lėčiau pradėdavo urgzti, kai prie jų narvo prieidavo žmogus. Po 12 kartų mokslininkai pastebėjo lapėse išorinius pokyčius, panašius į pokyčius prijaukintuose gyvūnuose. Lapės tapo smulkesnės, ant kailio atsirado baltos dėmės, sumažėjo ausys, uodegos pradėjo raitytis. O svarbiausia – jų smegenų tūris taipogi sumažėjo.
Kažkas panašaus galėjo atsitikt ir su mumis. Tik mes turėtume dėkoti teisėsaugai. Kai kaime koks agresyvus tipas keldavo problemas, žmonės susijungdavo ir kokiame Linčo teisme nuspręsdavo problematiško mušeikos likimą. Dar daugiau, Naujoje Gvinėjoje gyvenančiose gentyse iki šiol tebeegzistuoja paprotys, išvaryti kas dešimtą prasikaltusį ir agresyvų jaunuolį iš genties. Tad, visai gali būti, kad patys save prisijaukinome, dėl ko ir sumažėjo mūsų smegenų tūris.
Gan geras to patvirtinimas būtų tyrimai, kuriuose vilkai yra lyginami su šunimis. Vilkas yra agresyvesnis negu šuo, jo smegenų tūris didesnis. Skirtingai nuo šuns, vilkas geba išspręst problemą ir vienas. Šuo geriau supranta šeimininko gestų reikšmę, tačiau lengvai pasiduoda, kai jam tenka vienam spręst kokią nors užduotį.
