Tokių draugų turi visi - ar žinojote, kad perdėtas domėjimasis garsenybėmis gali būtų rimtų sutrikimų simptomas? ()
Tai, kiek mums įdomus žinomų žmonių gyvenimas, gali nemažai papasakoti apie mūsų psichologinę būseną ir emocinius poreikius, kuriuos stengiamės kompensuoti sekdami žvaigždžių gyvenimo naujienas, savo straipsnyje svetainėje fairobserver.com rašo Ogastos universiteto (JAV) psichologijos profesorius emeritas Robertas Reevesas. Anot jo, perdėtas domėjimasis žvaigždžių gyvenimu gali reikšti rimtus sutrikimus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dėmesys įžymybėms, kaip tam tikra domėjimosi kultūros ir pramogų pasauliu išraiška, skverbiasi kone į kiekvieną šiuolaikinės visuomenės gyvenimo aspektą. Žinomi žmonės išskirtinio dėmesio sulaukdavo ir antikos laikais, tačiau šiandien, smarkiai išaugus vartojimo kultūrai ir suklestėjus pramogų pramonei, šis reiškinys įgauna naują mastą.
Vieni žmonės susižavi įžymybėmis bandydami atrasti savo vietą pasaulyje, kiti – norėdami išsivaduoti iš emocinio streso. Tokie žmonės išgyvena tam tikrą vidinę tuštumą – amerikiečių psichologas Philipas Cushmanas tai yra pavadinęs „tuščiuoju aš“. Kiti žmonės įžymybių link dairosi tikėdamiesi atrasti socialinių ryšių ir juos išsaugoti. Šių žmonių elgseną nulemia vadinamasis „socialinis aš“.
Išskyrė tris garbinimo lygmenis
Prof. Lynnas McCutcheonas su kolegomis išplėtojo įžymybių garbinimo reiškinį pagrindžiančią teoriją, paaiškinančią, kaip žmogaus elgseną nulemia „tuščiasis aš“ ar „socialinis aš“. Ši teorija nagrinėja tris skirtingo gilumo įžymybių garbinimo lygmenis. Taigi polinkis garbinti įžymybes gali būti vertinamas kaip nuolatinė būsena, kurios žemesnieji lygmenys – santykinai įprasti, motyvuojami „socialinio aš“, o gilesnieji – mažiau įprasti, motyvuojami „tuščiojo aš“.
Kaip teigia L. McCutcheonas su kolegomis, švelniausias įžymybių garbinimo lygmuo – tai pramoginis-socialinis lygmuo; jis mus skatina įsitraukti į socialinio pobūdžio ar pramoginę veiklą. Žmonėms patinka įžymybes aptarinėti su draugais – tai vienas iš jų kasdienių įpročių.
Antrasis, jau gilesnis, lygmuo – intensyvus asmeninis. Šiuo atveju domėjimasis įžymybėmis turi tam tikrų manijos požymių. Šis lygmuo fiksuojamas tada, kai žmonės rodo didesnį susidomėjimą įžymybėmis, negu turėtų. Ir pats giliausias lygmuo – ribinis-patologinis. Jis byloja apie ūmesnę, patologinę maniją, kuri ilgainiui gali virsti persekiojimu ar erotomanija – klaidingu įsitikinimu, kad esama realių santykių su konkrečia įžymybe.
Būna, atkreipia dėmesį R. Reevesas, kad įžymybės žmogų visiškai užvaldo – jam net gali praeiti noras bendrauti su draugais, ką nors veikti. L. McCutcheonas su kolegomis teigia, kad domėjimasis įžymybėmis gali sukelti priklausomybę ir atitinkamai, siekiant ją patenkinti, laipsniškai stiprėti.
Remiantis jų sukurta teorija, įžymybių garbinimo stiprumas yra sietinas su neigiamais padariniais, kaip antai depresija, nerimu ir neurotizmu, taip pat su žemesniu pasitikėjimu savimi ir mažesniu pasitenkinimu gyvenimu.
„Tuščiasis aš“ – manijų daug, o kas iš to?
Ph. Cushmano teigimu, „tuščiasis aš“ sietinas su XX amžiaus antrosios pusės Vakarų kultūra. Jo susiformavimą nulėmė įvairūs veiksniai: demografiniai, ekonominiai, sociokultūriniai ir psichologiniai. Trečiajame dešimtmetyje sujungus reklamos teorijos ir psichologijos disciplinas į vieną, vienas gyvenimo būdo principas įsivyravo labai plačiai: kuo daugiau vartosime, tuo geriau mums seksis spręsti kasdienio gyvenimo problemas.
Laikui bėgant pakito ir įvaizdis: dievobaimingą, vidinėmis vertybėmis besivadovaujantį žmogų pakeitė nuo nieko nepriklausoma, pasaulietiška asmenybė. Kai kuriuos žmones šis virsmas paveikė kiek per stipriai – jie tapo itin ryškiais individualistais, pradėjo visiškai nepaisyti kitų, pasuko į narcisizmą ir izoliavosi, todėl pamažu prarado supratimą, kokios yra bendrosios vertybės, kokia jų prasmė ir kas apskritai yra vertybės, išsiugdė polinkį į depresiją, pradėjo nebepasitikėti savo jėgomis ir prarado gebėjimą megzti sėkmingus santykius.
Savo neapibrėžtus emocinius poreikius toks žmogus nesėkmingai bando užpildyti be perstojo ką nors pirkdamas, piktnaudžiaudamas alkoholiu ar maistu, vis naujais ir naujais romantiniais santykiais ir net neproporcingu žavėjimusi kokiais nors politikais ar įžymybėmis.
Esama daugybės tyrimų, patvirtinančių, kad įžymybių garbinimo ir pirkimo manijos tendencijos vis dažniau siejamos su prasta psichologine gerove, įskaitant neaiškų savęs suvokimą ir nuolat persekiojantį nuobodulio jausmą.
Teigiama, kad būtent intensyvus įžymybių garbinimas paskatino suklestėti kosmetinės chirurgijos pramonę. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį ir į tai, kad vis daugiau knygų, televizijos laidų ir dainų tekstų atspindi arba propaguoja narcisistišką elgseną. Narcisizmo daugėja sulig kiekviena karta.
„Socialinis aš“
Žmogus – socialinė būtybė. Kad būtume ir psichologiškai, ir fiziškai sveiki, mums reikia artimo ryšio su kitais žmonėmis. Įprastomis aplinkybėmis būtent tai ir vyksta – būdami tarp žmonių, mezgame su jais socialinį ryšį ir tuo ryšiu naudojamės bei mėgaujamės. Manoma, kad tokio pobūdžio socialiniai polinkiai yra užkoduoti genetiškai ir būtini išgyvenimui.
Domėjimasis įžymybėmis gali būti vertinamas kaip natūrali poreikio megzti socialinius ryšius išraiška. Įžymybės dažnai vaizduojamos kaip didžiai patrauklios, sveikos asmenybės, gyvenančios prabangų spindintį gyvenimą. O štai jų gerbėjų egzistencija – nuobodi ir nyki.
Informacija apie įžymybių gyvenimą skverbiasi į kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Naujienų apie įžymybes ciklas – nesibaigiantis; jis trunka 24 valandas per parą. Pasak amerikiečių žurnalisto, kino kritiko Nealo Gablerio, visa tai formuoja labai įtrauklų naratyvą, skatinantį įžymybėmis domėtis dar labiau.
Tyrimai rodo, kad populiariausias laisvalaikio užsiėmimas tarp amerikiečių, anglų ir kitų Europos šalių gyventojų – kelionės po nerealias patirtis ir socialinius pasaulius, kuriuos atveria televizija, knygos ir videožaidimai. Pažymėtina, kad visuose juose kokį nors vaidmenį paprastai atlieka ir kokia nors įžymybė.
Bafalo universiteto (JAV) psichologijos profesorės Shiros Gabriel su kolegomis atlikti tyrimai atskleidė, kad socialinius poreikius galima patenkinti pasinaudojant net vadinamaisiais socialiniais surogatais, t. y. tokiais dalykais, kurie iš principo turi tik simbolinę prasmę.
Socialiniai surogatai – tai socialiniai pasauliai, kuriuos formuoja istorijos ir naratyvai, tiek išgalvoti, tiek tikri – į juos žmonės patenka žiūrėdami televizijos laidas ir filmus, skaitydami knygas ir pan.; parasocialiniai santykiai – juose ryšys su įžymybe ar išgalvotu personažu yra vienpusis; artefaktai ar produktai, kaip antai paveikslėliai, praeityje mėgti patiekalai ir nauji „Facebook“ statuso įrašai, primenantys vieniems apie kitus.
Įžymybių garbinimo ir pramogų kultūrą kritikai neretai įvardija kaip moralinio nuosmukio, vertybių praradimo ir kognityvinių gebėjimų erozijos kaltininkę. Pernelyg lengvai leidžiamės atitraukiami nuo to, kas iš tikrųjų svarbu ir verta dėmesio.
Parasocialiniai santykiai – normalu iki tam tikros ribos
Nustatyta, kad pasitikėjimo savimi stokojantys žmonės šį trūkumą gali bent iš dalies užpildyti galvodami apie savo mėgstamą įžymybę. Panašiai yra ir su tais, kurie jaučiasi atstumti: įsijausdami į savo mėgstamą televizijos laidą, jie gali vėl pasijusti priklausantys grupei. Maža to, įsitraukdamas į išgalvotus naratyvus, gerbėjas gali iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, išmokti geriau atjausti, sutvirtinti savo socialinius įgūdžius.
Arizonos valstijos universiteto (JAV) psichologijos ekspertės Gayle Stever įsitikinimu, žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, parasocialiniai santykiai, nesvarbu, ar juose dalyvauja realūs, ar išgalvoti veikėjai, yra normalus dalykas.
Pasak jos, daugeliu atvejų tokie netiesioginiai santykiai padeda žmonėms patenkinti tam tikrus socialinius poreikius, konkrečiai – saugumo. Kelis dešimtmečius aktyviai bendraudama su įvairių įžymybių gerbėjais ji priėjo prie išvados, kad parasocialiniai santykiai su tikromis arba išgalvotomis garsenybėmis gali būti sėkmingai integruojami į įprastą kasdienį jų gerbėjų gyvenimą.
Deja, 15–20 proc. gerbėjų intensyvus žavėjimasis įžymybėmis gali virsti probleminiu. Šiai nedidelei grupei žmonių „tuščiasis aš“ yra pagrindinis susižavėjimą „žvaigžde“ lemiantis veiksnys.
Evoliucijos teorijos tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys nėra išsivysčiusios tiek, kad gebėtų skirtingai emociškai reaguoti į išgalvotus personažus, palyginti su tikrai pažįstamais žmonėmis.
Pvz., remiantis japonų kilmės britų psichologo Satoshi Kanazawa suformuluotu vadinamuoju Savanos principu, smegenys negali suprasti ir apdoroti tų įvykių ir situacijų, kurie skiriasi nuo egzistavusiųjų pirminėje aplinkoje. Taigi žiniasklaidos pateikiama informacija apie įžymybių gyvenimą mums praktiškai prilygsta susitikimui su tikrais žmonėmis.
Vadovaudamasis tokia logika S. Kanazawa daro prielaidą, esą žemesnio intelekto žmonėms gali būti sunkiau įžvelgti aiškią ribą tarp realiai egzistuojančių draugų ir per televizorių rodomų personažų.
Kaip yra sakęs amerikiečių istorikas Danielis Boorstinas, per daug žavimės tuo, ką būtų galima pavadinti pseudoįvykiais – dėmesį patraukiančiomis, tačiau beprasmėmis dramomis, kurių vieninteliai autoriai – viešųjų ryšių specialistai. Užuot skatinę vadovautis logika ir mąstyti racionaliai, šie pseudoįvykiai iškreipia realybę ir iššaukia emocinę reakciją.
