Tai, kaip jūsų vardas ar koks nors žodis skamba, gali turėti nuostabų poveikį priimamiems sprendimams.

Bouba-kiki efektas yra nesavavališkas kalbos garsų ir vizualinės objektų formos susiejimas. 1929 m. pirmą kartą jį dokumentavo vokiečių psichologas Wolfgangas Köhleris. Mokslininkas Tenerifės salos (kur pagrindinė kalba yra ispanų) gyventojams parodė dvi skirtingas figūras: vieną su užapvalintomis linijomis, o kitą – su daugybe aštrių kampų. Eksperimento dalyviai turėjo nustatyti, kuri iš figūrų vadinama „maluma“, o kuri „takete“ (Bouba-kiki atsirado vėliau).

Eksperimentas visiškai patvirtino psichologo lūkesčius: dauguma dalyvių figūrą su aštriais kampais pavadino „takete“, o suapvalintos formos – „maluma“.

2001 m. neurologai Edwardas Hubbardas ir Vileyanuras S. Ramachandranas pakartojo Köhlerio eksperimentą naudodami žodžius „kiki“ ir „bouba“. Jie paklausė JAV studentų bei tamilų kalbos mokytojų Indijoje: „Kuri iš šių formų yra bouba, o kuri – kiki? Abiejose grupėse 95–98 % apvalią formą pasirinko kaip „bouba“, o dantytą – kaip „kiki“. Tai rodo, kad žmogaus smegenys kažkokiu būdu nuosekliai priskiria abstrakčias reikšmes prie formų ir garsų.

Formos ir garsai

Įsivaizduokite du animacinių filmų personažus, vieną apvalų, o kitą aštrių kampų. Kurį pavadintumėte Bouba, o kurį – Kiki? Ir kuris tada, jūsų manymu, yra draugiškesnis?

Galbūt stebėtina, kad dauguma iš jūsų kiekvienai formai priskirs tą patį pavadinimą ir savybes. Vis daugiau tyrimų rodo, kad žmonės linkę priimti įvairius sprendimus, remdamiesi tik žodžio ar vardo skambesiu.

Iš esmės tai žinoma kaip bouba-kiki efektas arba maluma-takete efektas, nes mūsų protas susieja tam tikrus garsus ir formas.

Daugelyje skirtingų kalbų žmonės linkę sieti garsus b, m, l ir o (kaip sugalvotuose žodžiuose bouba ir maluma) su apvaliomis formomis. Garsai k, t, p ir i, kaip ir žodžiuose kiki bei takete, dažniausiai laikomi aštriais. Šios asociacijos iš dalies gali kilti iš fizinės patirties tariant ir girdint garsus, kai kurie jaučiasi daug pastangų reikalaujantys ir staigesni nei kiti.

Keista, bet bouba-kiki efektas netgi apima žmonių santykius ir tai, kaip mes įsivaizduojame žmonių, kurių niekada nebuvome sutikę, asmenybes.

Kognityvinės psichologijos specialistas Davidas Sidhu iš Londono universiteto koledžo ir psicholingvistė Penny Pexman iš Kalgario universiteto nustatė, kad žmonės tam tikrus asmenvardžius, tokius kaip Bobas ir Molly, suvokia kaip apvalius, o kitus, pvz., Kirk ir Kate, kaip smailius (aštrius).

Prancūzų kalboje tyrimo autoriai parodė tą patį efektą su „apvaliuoju“ Benoit ir „aštriuoju“ Éricu.

Atskirame tyrime dalyviai žmones tokiais vardais vaizdavo kaip metaforiškai apvalias ar aštrias asmenybes.

Tyrimo autoriai pastebi, kad „apvalių“ vardų savininkai laikomi maloniais, atvirais, draugiškais, šmaikščiais, o „aštrių“ vardų savininkai yra agresyvesni, piktesni, irzlesni ir sarkastiški.

Pasak Sidhu, šios tolimos asociacijos gali kilti iš to, kaip šie garsai jaučiasi mūsų burnoje.

„Jei, pavyzdžiui, galvojate apie „m“ ir „t“ tarimą, „m“ garsas atrodo daug sklandesnis ir pagal analogiją atspindi suapvalintos formos lygumą, palyginti su aštria forma. Tokie garsai kaip „t“ ir „k“ asocijuojasi su energija, ekstravertiškumu, žvalumu, gyvybiškumu.“

Ir šis mūsų vartojamų žodžių pojūtis gali turėti įtakos mūsų pasauliui. Bet kuriuo momentu naudojame daugybę subtilių užuominų, kad gautume informaciją iš visų pojūčių ir priimtume sprendimus bei prognozes apie savo aplinką.

„Yra kažkas apie tai, kaip žmonės iš esmės yra asocijuojami“, – sako Pexman. „Mes norime matyti daiktuose šablonus, norime rasti ryšius tarp dalykų ir rasime juos net tarp garsų ir dalykų, kuriuos tie garsai reiškia pasaulyje.“

Tokios asociacijos gali mums padėti atlikti svarbias realaus gyvenimo užduotis, pavyzdžiui, mokytis kalbos ir atspėti nepažįstamų žodžių reikšmę. Anglų kalboje apvalių daiktų žodžiai dažnai skamba apvaliai, pavyzdžiui, blob, balloon, ball, marble.

Tokie žodžiai kaip prickly, spiny, sting, perky ir spiky yra aštrūs tiek garsu, tiek prasme.

Garsai taip pat gali rodyti dydį. „I“ garsas yra susietas su mažumu, o garsas „o“ rodo didelį. Kai kurios iš šių nuorodų egzistuoja tūkstančiuose kalbų, o garsas „i“ neproporcingai iškyla žodžiuose, reiškiančiuose „mažas“ visame pasaulyje.

Žmonėms, besimokantiems naujų žodžių, nesvarbu, ar jie kūdikiai, ar maži vaikai, ar suaugusieji, šie modeliai gali būti labai naudingi. Maži vaikai ir net kūdikiai jau derina apvalius garsus su apvaliomis formomis. Tėvai linkę naudoti garso formų asociacijas, kad pabrėžtų tam tikrų žodžių reikšmę, pavyzdžiui, „teeny tiny“. Suaugusiesiems naudingos asociacijos, kai jie mokosi naujos kalbos, lengviau atspėja ar įsimena svetimžodžius, kai jų skambesys atitinka jų reikšmę.

Kai kurie teigia, kad šie intuityvūs garsų ir prasmės ryšiai gali būti net ankstyviausių žmonijos kalbos evoliucijos etapų likutis, o pati žmogaus kalba prasidėjo kaip tokių išraiškingų, įgimtų atspėjamų garsų virtinė.

Vardo skambesys ir asmenybė

Tačiau kalbant apie žmonių asmenybes, garsas nėra patikimas vadovas. Sidhu, Pexman ir jų kolegos patikrino, ar yra ryšys tarp asmens vardo ir jo asmenybės. Tokios asociacijos jie nerado.

„Žmonės kankinasi dėl kūdikių vardų. Būtent šis lūkestis rodo, kad etiketė yra tokia svarbi“, – sako Pexman.

„Mūsų duomenys leidžia manyti, kad nors mes taip galvojame, jeigu pavadinsite vaiką Bobu, nėra didesnė tikimybė, kad jis turės vienokių asmenybės bruožų nei kiti.

Vietoj to, mūsų reakcija į vardą tikriausiai atskleidžia daugiau apie mūsų pačių išankstinius nusistatymus.

„Tai rodo, kad esame pasirengę daug išskaityti žmogaus varde, kuris tikriausiai nėra užuomina į tai, koks tas asmuo iš tikrųjų yra“, – sako Pexman.

Preliminarūs Sidhu, Pexman ir bendradarbių atliekamo tyrimo rezultatai rodo, kad vardo skambesys turi mažesnę įtaką, kai sužinome daugiau apie žmones. Kai tyrimo dalyviams buvo rodomi vaizdo įrašai apie žmones tariamai „apvaliais“ ar „aštriais“ vardais, vardai neturėjo jokios įtakos jų nuomonei apie juos.

„Kai viskas, ką jūs žinote apie žmogų, yra jo vardas, kaip ir šiuose tyrimuose, kai jums tiesiog parodomas vardas ir paklausiama apie asmenybę, galbūt šie garsai atliks tam tikrą vaidmenį“, – sako Sidhu.

„Tačiau kai pradėsite gauti daugiau informacijos apie asmenį, ta tikroji informacija apie asmenybę tikriausiai panaikins šiuos šališkus dalykus.“

Daugiau asociacijų

Tyrimas remiasi vis daugiau įrodymų, kurie meta iššūkį ilgalaikiam kalbotyros požiūriui: kad garsai yra savavališki ir neturi įgimtos reikšmės. Vietoj to, buvo nustatyta, kad tam tikri garsai sukelia nuoseklias asociacijas ne tik su formomis ir dydžiais, bet net su skoniais ir tekstūromis.

Pieniškas šokoladas (angl. milk chocolate) bri sūris (angl. brie cheese) ir negazuotas vanduo (angl. still water) dažniausiai suvokiami kaip bouba/maluma, o traškučiai (angl. crisps), kartusis šokoladas (angl. bitter chocolate), mėtinis šokoladas (angl. mint chocolate) ir gazuotas vanduo (angl. sparkling water) dažniau suvokiami kaip kiki/takete.

Pasak Singapūro Nanjango technologijos universiteto psicholingvistės Suzy Styles, tokios juslinės asociacijos atspindi ir mūsų platesnę fizinę aplinką. Garsuose, kaip b, m ir o, yra žemesnio dažnio komponentai, o garsuose, pvz., k, t ir i, yra aukštesnio dažnio komponentai. Aukštesni dažniai savo ruožtu siejami su ryškumu, mažumu ir aštrumu, ne tik žmonių kalboje.

„Galėtumėte galvoti apie didelį būgną, kuris skleidžia žemesnį, garsesnį ir ilgiau trunkantį garsą, o ne mažą žaislinį būgną, kuris skleidžia mažesnį, aukšto tono, trumpesnį garsą. Tai tik fizinės mūsų aplinkos savybės. Taigi logiška, kad šioje aplinkoje augančios smegenys koordinuos informaciją tokiais būdais“, – sako Styles.

Kad ir koks būtų plačiai paplitęs bouba-kiki efektas, jį gali pakeisti arba kompensuoti įvairūs veiksniai, pvz., mūsų vietinis garsų repertuaras.

Kitos kalbos

Styles ir jos doktorantė Nan Shang išbandė bouba-kiki efektą su mandarinų (kinų tarmės) kalba. Mandarinų kalba yra toninė kalba, kai žodžio reikšmė gali visiškai pasikeisti priklausomai nuo to, kokiu tonu jis sakomas. Anglų kalboje tonas gali turėti tam tikrą reikšmę, pavyzdžiui, signalizuojantis klausimą, bet ne tiek, kiek mandarinų kalba.

Mokslininkės angliškai ir mandarinų kalba kalbantiems žmonėms pristatė du mandarinų kalbos žodžių tonus – vieną aukštą ir kitą krintantį.

Anglakalbiai eksperimento dalyviai aukštą toną suvokė kaip „aštrų“, o krintantį – kaip „suapvalintą“. Tačiau mandarinų kalba kalbantys tyrimo dalyviai padarė priešingą išvadą, pavaizduodami aukštą toną kaip „suapvalintą“, o krintantį – kaip „aštrų“.

Vienas iš galimų paaiškinimų yra tas, kad jei nesame susipažinę su kalbos tonais (kaip tyrime dalyvavę anglakalbiai), galime juos girdėti kaip aukštus arba žemus ir formuoti asociacijas pagal toną. Tačiau jei esame susipažinę su tonais (kaip tyrime dalyvavę manadarinų kalba kalbantys asmenys), galime atskirti smulkesnius niuansus.

Eksperimento metu mandarinų kalba kalbantys dalyviai išgirdo aukštą toną kaip sklandų, ištemptą ir pastovų, todėl suapvalintą. Krintantis tonas buvo jaučiamas kaip staigus, nes staiga nukrito ir tapo „aštrus“.

Kiti tyrimai taip pat nustatė bouba-kiki modelio skirtumus. Himba, atoki bendruomenė Šiaurės Namibijoje, kalbanti hererų (Otjiherero) kalba, pagal bendrą tendenciją nusprendė, kad bouba yra „apvali“, o kiki – „kampuota“. Tačiau jie nustatė, kad pieniškas šokoladas (angl. milk chocolate) yra „aštraus“ skonio, o tai rodo, kad mūsų juslinės asociacijos nėra universalios.

Kai Singapūro Nanjango technologijos universiteto psicholingvistė Suzy Styles ir kalbininkė Lauren Gawne išbandė bouba-kiki poveikį kalbantiesiems Syuba (Kagate) kalba, Himalajuose Nepale, jos nerado nuoseklaus atsakymo.

Tyrimo dalyviai, kalbantys Syuba kalba, atrodė sutrikę dėl sugalvotų žodžių, galbūt todėl, kad jie neatrodė kaip tikri Syuba kalbos žodžiai. Dėl to buvo sunku sukurti prasmingas asociacijas. Analogiškai situacija būtų panaši su anglakalbiu, paklausus jo, sugalvotas žodžis „ngf“ yra „apvalus“ ar „aštrus“. Turbūt būtų sunku padaryti prasmingą pasirinkimą.

„Kai girdime žodžius, kurie nesutampa su mūsų gimtosios kalbos žodžių šablonu, dažnai sunku ką nors padaryti su tuo žodžiu“, – sako Styles. „Negalime to laikyti savo trumpalaikėje atmintyje pakankamai ilgai, kad galėtume priimti sprendimus.“

Kultūriniai veiksniai taip pat greičiausiai turės įtakos mūsų reakcijai į asmenvardžių skambesį. Anglų kalboje garsai „k“ ir „o“ suvokiami kaip humoristiški. Angliškuose moteriškuose varduose dažniau yra garsų, kurie suvokiami kaip maži, pvz., garsas „i“ moteriškame varde Emily, be to, moteriški vardai turi daugiau švelnių garsų nei vyriški vardai. Tačiau kitomis kalbomis vardai gali skambėti visiškai kitaip.

Svarbi pamoka

Sidhu dar neišbandė vardo ir asmenybės asociacijos skirtingomis kalbomis, tačiau tikisi, kad ji skirsis.

„Garsai kalboje, kuria kalbama, gali tai paveikti. Garsai, kurie dažniau skamba varduose, gali tai paveikti. Netgi tokie kultūriniai dalykai, kaip idėjos apie asmenybę ir teigiami, o ne neigiami bruožai, galiu įsivaizduoti, kad tai taip pat vaidina svarbų vaidmenį.“

Šių paslėptų asociacijų atskleidimas turi vieną svarbią realaus gyvenimo pamoką: tikriausiai per daug skaitome kitų žmonių vardus.

Galų gale, Sidhu ir Pexman nerado įrodymų, kad Bobai (angl. Bobs) iš tikrųjų yra draugiškesni arba Kirkai (angl. Kirks) labiau ekstravertiški.

Tyrėjų išvados gali paskatinti iš viso pašalinti vardus iš svarbių procesų ir anonimizuoti CV ar mokslinius straipsnius, kad būtų išvengta nesąmoningo šališkumo.

„Manau, kad tai turi daug prasmės“, – sako Sidhu. „Kai kas nors yra teisiamas (vertinamas), visada yra gera idėja pašalinti visus šiuos papildomus dalykus, kurie gali pakenkti sprendimui“.

Komentarai ()