Vaikščiodami Normandijos kopomis anksčiau ar vėliau susidursite su jais: Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių bunkeriais. Tačiau ne visi žino, kad tai yra matomos Atlanto sienos – 5200 km ilgio gynybinės linijos, kuri driekėsi nuo Norvegijos iki Pietų Prancūzijos – liekanos.

Bunkeriai ir kitos Atlanto sienos liekanos sudaro atminties peizažą, primenantį tamsią Antrojo pasaulinio karo praeitį.

Atlanto siena yra vienas didžiausių XX amžiaus statybos darbų. Nacistinė Vokietija ją pastatė per Antrąjį pasaulinį karą (1942–1945 m.), kad sąjungininkų įsiveržimas į Vakarų Europos žemyninę dalį iš jūros būtų neįmanomas.

History map shows The Atlantic Wall during WWII. Source: https://t.co/xNnTyAfdUb pic.twitter.com/7z1FejnLKp

— Simon Kuestenmacher (@simongerman600) March 25, 2020

Statybos pradėtos reaguojant į užsitęsusio karo dviejų frontų Vokietijai grėsmę, kai 1940 m. rugsėjo pabaigoje pralaimėjus oro karą prieš Britaniją, po metų sustojo ir Vokietijos veržimasis į Sovietų Sąjungą.

Siekdami sustiprinti silpną pakrantės gynybą Vakaruose, vokiečiai 1942 m. pradėjo statyti pakrantės gynybos liniją. Šia vadinamąja Naująja Vakarų siena (kad būtų galima atskirti nuo Vakarų sienos, 630 kilometrų ilgio gynybos linijos pačios Vokietijos pakrantėje) siekta sustiprinti strategines vietas, tokias kaip uostai, miestai ir pramoninės zonos visoje pakrantėje nuo Norvegijos iki Prancūzijos ir Ispanijos sienos. Idėja buvo tokia, kad priešo invaziją būtų galima sustabdyti santykinai mažomis karinėmis pajėgomis.

Naujoji Vakarų siena vėliau propagandos sumetimais pervadinta Atlanto siena.

Invazijos baimė

Hitleris 1942 m. kovo 23 d. išleido įsakymą pastatyti Atlanto sieną savo dabar garsioje „Direktyva 40“. Plane buvo numatyta pastatyti 15 000 atskirų betoninių pastatų, kuriuose būtų dislokuoti 300 000 karių (tiek vokiečių, tiek užsienio šauktinių). Kadangi niekas iš Ašies vyriausiosios vadovybės nežinojo, kur įvyks invazija, visa okupuota Europos Atlanto vandenyno pakrantė turėjo būti įtvirtinta. Stebina tai, kad Hitleris norėjo, kad darbas būtų baigtas iki 1943 m. gegužės 1 d.

Pradiniuose planuose buvo numatyta Nyderlandų, Belgijos ir Prancūzijos pakrantėse pastatyti 15 000 bunkerių. Tačiau dėl darbo jėgos, medžiagų ir kuro trūkumo iki 1943 m. gegužės 1 d. buvo baigta statyti tik 6000 bunkerių.

Atlanto sienos struktūra

„Siena“ iš tikrųjų buvo trijų pakopų įtvirtinimų sistema, besitęsianti beveik 3200 km nuo Prancūzijos ir Ispanijos sienos iki pat šiaurinio Norvegijos galo. Strateginiai uostamiesčiai, tokie kaip Šerbūras, Brestas ir Antverpenas, turėjo tapti festungen arba „tvirtovėmis“ – labiausiai ginamomis instaliacijomis.

Antraeilės svarbos objektai (mažesni uostai, kariniai įrenginiai, radiolokacinės stotys) buvo saugomi stützpuntkte arba „stipriosiomis vietomis“, kurias saugotų nepriklausomos vadovaujamos baterijos ir ginklų pozicijos.

Trečiąjį apsaugos lygį sudarė widerstandnesten arba „atsparumo lizdai“. Šie mažiau įtvirtinti įrenginiai turėjo tarpusavyje sujungtus bunkerius ir vidutinio kalibro pabūklus.

Atlanto siena buvo atskirų, nepriklausomų ir mažesnių bei didesnių struktūrų serija, kurios buvo apsaugotos iš visų pusių ir galėjo teikti ugnies paramą viena kitai. Daugeliu atvejų jos buvo sudarytos iš gelžbetoninių bombų atsparių bunkerių, kurių sienos ir stogo storis kartais buvo bent du metrai.

The Atlantic Wall: Vintage Photos of The Nazi Germany Defenses at Normandy, 1940s-1950s - Rare Historical Photos https://t.co/xqiA5IinFW pic.twitter.com/PVggTdmJbU

— TwheidMusic (@TwheidMusic) January 22, 2023

Pakrantės gynybą, be pačių atraminių konstrukcijų personalo, sudarė baterijos su pakrančių ir priešlėktuviniais pabūklais bei radarų įrenginiais. Baterijos paprastai buvo sudarytos iš ugnies valdymo posto (kur buvo atliekami stebėjimai ir matavimai), pabūklų vietos, karių pastogės ir amunicijos bei, pavyzdžiui, generatorių saugyklos. Gynyba buvo sujungta požeminiais apkasais.

Be bunkerių ir baterijų, Atlanto sieną taip pat sudarė tvoros ir natūralios kliūtys, tokios kaip vandens telkiniai ir statūs kopų šlaitai. Vienas iš tokių kliūčių pavyzdžių yra įstrižų plieninių sijų, aptrauktų betonu, eilės, vadinamos Höckerhindernisse, dar vadinamos „Drakono dantimis“. Tas Drakono dantų kliūtis sudarė penkios lygiagrečios betoninių piramidžių eilės, kurių aukštis skyrėsi. Vokiečiai taip pat užtvindė teritorijas, pastatė prieštankines sienas (Panzermauer) ir iškasė sausus arba šlapius iki 20 metrų pločio prieštankinius griovius.

Atlanto sienoms statyboms sunaudoja maždaug 1,2 milijono tonų plieno. To pakaktų pastatyti daugiau nei 20 000 „Tiger“ tankų. Naciai į sienos įtvirtinimus supylė 17 milijonų kubinių metrų betono. Vien tik prancūziškos Atlanto sienos dalies nutiesimas kainavo 3,7 milijardo reichsmarkių – apytiksliai 206 milijardus dolerių šiandienine valiuta.

Atlanto sieną statė daugiau nei 260 000 darbininkų. Tik 10 procentų šių vyrų buvo vokiečiai. Architekto Alberto Speero organizacija „Todt“ vadovavo statyboms pasitelkdama tūkstančius priverstinių darbininkų ir daug menkai apmokamų vietinių vyrų. Ankstesni departamento projektai apėmė Autobahn greitkelių sistemą Vokietijoje ir Siegfriedo liniją palei Prancūzijos ir Vokietijos sieną.

Iš Atlanto sienos „išaugę“ ginklai buvo painus dydžių ir kalibrų mišinys, atplukdytas iš visos Europos. Jie svyravo nuo karinio jūrų laivyno ginklų, kurie buvo atgabenti nuo užgrobtų prancūzų ir vokiečių karo laivų, iki pagrobtų čekų ir prancūzų kilmės artilerijos dalių. Aptarnavimas ir amunicijos tiekimas šiam svaiginančiam ginklų rinkiniui tapo logistiniu košmaru.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()