Ginčai baigti? Naujas tyrimas patvirtino, kada pirmieji Šiaurės Amerikos žmonės čia atvyko daug seniau nei manyta ()
Naujajame tyrime nustatyta, kad paleožmonių pėdsakai, kurie aptikti Baltųjų Smėlynų nacionalinio parko (Naujoji Meksika) teritorijoje, yra 23 000–21 000 metų senumo, todėl tai yra seniausi žinomi suakmenėję žmonių palikti pėdsakai Šiaurės Amerikoje. Tačiau ne visi sutinka su rezultatais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrimas, kuriame siekiant patikrinti pėdsakų amžių panaudoti du datavimo metodai, yra atsakas į kritiką, kad ankstesniame tos pačios mokslininkų grupės 2021 m. paskelbtame tyrime pėdsakams datuoti naudota nepatikima medžiaga. Dabar visi trys rezultatai – ankstesnis (prieštaringai įvertintas) ir du nauji rezultatai, gauti taikant skirtingus datavimo metodus – rodo, kad suakmenėjusių pėdsakų amžius yra nuo 23 000 iki 21 000 metų. Tai reiškia, kad jie datuojami maždaug paskutinio ledynmečio maksimumo laikotarpiu (prieš 26 500–19 000 metų) – šalčiausiu paskutinio ledynmečio laikotarpiu.
Ankstyvas pėdsakų amžius yra labai svarbus. Anksčiau archeologai manė, kad Kloviso kultūros žmonės, atpažįstami pagal savo aštriabriaunius, lapo formos akmeninius iečių ir strėlių antgalius, aptinkamus archeologinėse radimvietėse visoje Šiaurės Amerikoje, buvo pirmieji žmonės, atvykę į Ameriką maždaug prieš 13 000 metų. Tik per pastaruosius kelis dešimtmečius archeologai aptiko patikimų įrodymų apie žmones, kurie Amerikoje gyveno ir anksčiau nei prieš 13 000 metų – tačiau daugelis tų naujai aptiktų radimviečių buvo nepatikimos arba tik keliais tūkstančiais metų senesnės už Kloviso kultūros radimvietes.
Baltųjų Smėlynų pėdsakai dabar yra seniausia Šiaurės Amerikos vietovė, kurioje aptikta tiesioginių žmonių pėdsakų – ir tai gerokai atitolina pirmųjų amerikiečių atvykimo datą.
„Kai pasirodė pirmasis straipsnis, daug archeologų kreipėsi į mus ir sakė: „tai buvo tik laiko klausimas. Mes žinojome, kad žmonės čia buvo anksčiau, – sako Jeffrey Pigati, kuris kartu su Kathleen Springer vadovavo tyrimui. Abu jie yra JAV Geologijos tarnybos Geologijos ir aplinkos pokyčių mokslo centro Denveryje geologai. – Dabar turime patikimų įrodymų, kad žmonės čia gyveno paskutiniojo ledynmečio maksimumo metu“.
Tačiau 2022 m. grupė archeologų paneigime nurodė, kad pirmajame darbe naudota radioaktyviąja anglimi datuota medžiaga – vandens augalo Ruppia cirrhosa sėklos – yra nepatikima.
Mokslininkai rado sėklų, įspaustų į pėdsakus, kurias buvo galima datuoti tiriant jų anglies izotopo – anglies-14 – skilimą. Tačiau „rupija yra pagarsėjusi kaip neteisingai nurodanti savo amžių“, teigė vienas iš paneigimo autorių, Oregono valstybinio universiteto antropologijos profesorius Lorenas Davisas. Kitaip nei kiti kadaise gyvenę organizmai, absorbuojantys anglį-14 iš atmosferos, „rupija mieliau ima anglį iš ežero vandens, ji jos negauna iš atmosferos. Ir taip jai elgiantis, jei į požeminį vandenį patenka senesnė anglis, tuomet gausite nerealistišką augalų amžių“, – teigia mokslininkas. L.
Davisas ir jo kolegos pasiūlė Baltųjų Smėlynų grupei naudoti optiškai stimuliuojamos liuminescencijos (OSL) datavimą, t. y. metodą, kuriuo nustatoma, kiek laiko praėjo nuo paskutinio kvarco ar lauko špato grūdelių poveikio intensyviu karščiu ar Saulės spinduliais.
Tad praėjusį ketvirtadienį (spalio 5 d.) žurnale „Science“ paskelbtame naujajame straipsnyje mokslininkai taip ir padarė. Komanda ištyrė kvarco grūdelius po pėdsakais, pasitelkdama OSL datavimą. Jie nustatė, kad sluoksnių, kuriuose yra pėdsakai, minimalus amžius yra apie 21 500 metų.
Komanda taip pat išskyrė ir vėliau radioaktyviąja anglimi datavo tris žemės mėginius, kurių kiekviename buvo po 75 000 spygliuočių žiedadulkių grūdelių iš tų pačių pėdsakų sluoksnių, kaip ir Ruppia sėklos. Spygliuočių augalai anglies-14 gauna iš atmosferos – vadinasi, jie nepasižymi tokiais „spąstais“ kaip Ruppia. Nustatytas amžius – maždaug 23 000 metų – sutapo ir su sėklų, ir su kvarco grūdelių amžiumi. „Jei sutampa ir sėklų, ir žiedadulkių, ir liuminescencijos amžius, vadinasi, atvejis aiškus, – sako J. Pigati. – Galime nebesiginčyti dėl amžiaus“.
Bet L. Davisas su tuo nesutinka.
Pagal žemėlapį, kuriame parodyta, kur Baltųjų Smėlynų komanda paėmė OSL mėginius, „akivaizdu, kad trys OSL amžiai gauti iš nuosėdų, kurios stratigrafiškai yra po pėdsakų horizontais“, nurodo L. Davisas. Taigi, įmanoma, kad kvarco grūdeliai nusėdo pirmieji, o pėdsakai ant jų įsispaudė vėliau, galbūt prieš 19 800–16 200 metų, kaip rodo vienas OSL mėginys“, – sako jis.
Todėl, pasak jo, labai svarbu, kad autoriai ir toliau stengtųsi identifikuoti OSL amžių iš nuosėdų, kurios iš tikrųjų palaidojo pėdsakus. Mokslininkas priduria, kad gali būti, jog žiedadulkių mėginiai laikui bėgant pasislinko per radimvietės sluoksnius – o tai reiškia, kad jie taip pat gali būti senesni už pėdsakus. Tačiau kitiems naujieji tyrimo rezultatai padarė įspūdį.
„Manau, kad tai tikrai didelis indėlis ir labai įtikinamas bei išsamus įrodymas“, – sako tyrime nedalyvavęs Vienos universiteto archeologas ir radiokarboninio datavimo specialistas Thomas Highamas. Jis nesutinka su L. Daviso nuomone, kad reikia daugiau OSL duomenų.
„Gauti šiuos mėginius nėra lengva“, – pastebi T. Highamas, pridurdamas, kad komanda atsižvelgė į žemesnį sluoksnį ir pasinaudojo modeliu, pagal kurį nustatė virš jo esančių pėdsakų amžių.
Pirminė 2021 m. išvada buvo „novatoriškas rezultatas“, teigia T. Highamas.
„Manau, kad šių rezultatų dubliavimas ir atkartojimas yra mokslinio metodo požymis“, – sako jis.
Parengta pagal „Live Science“.
