Šį kartą nusprendėme keliauti į JAV pietuose esantį Mesa Verdės nacionalinį parką (Kolorado valstija). Maždaug 2600 metrų virš jūros lygio aukštyje žaliuojančio kanjono pavadinimas „Mesa Verde“ išvertus iš ispanų kalbos reiškia „žaliasis stalas“. Iš tiesų šio nacionalinio parko žemė vilioja keliautojus ir nepaprastų įspūdžių mėgėjus ne tik gamtos grožiu ar geologijos stebuklais. Čia savo akimis galima pamatyti ir susipažinti su pirmykšte indėnų kultūra bei jų gyvenimo stiliumi. Šiame parke iki šių dienų yra išlikusios beveik originalios 800–1300 metais datuotos pirmykštės indėnų kultūros gyvenvietės. Archeologai priešistorinę indėnų žemdirbių tautą vadina anasaziais.

Gyvenvietės – uolų šlaituose

Vietiniai kaubojai Mesa Verdės anasazių gyvenvietes rado palyginti neseniai – apie 1880-uosius metus. Tokiu radiniu susidomėję ir ėmę jį tyrinėti archeologai ir mokslininkai įsitikino, kokie išmintingi ir pastabūs buvo anksčiau gyvenę žmonės, stebėjosi jų įspūdingais uolų šlaituose pastatytais būstais, daugiaaukšte akmenine architektūra ir uolų menu, daug sužinojo apie bendruomeninį gyvenimą ir kt.

Iš pirmo žvilgsnio aišku, jog pirmykščiams indėnams Mesa Verdės plynaukštės nebuvo dosnios. Žemė neatrodo labai derlinga, žmonėms nuolat stigo vandens. Anasaziai buvo sugalvoję, kaip kaupti lietaus vandenį ir jį išlaikyti. Vandens surinkimo sistema veikė puikiai ir ji padėjo žmonėms išgyventi per sausras bei sudrėkinti žemę, kurioje augo maistiniai augalai. Šiose vietose akmens ir medienos buvo užtektinai ir namams ręsti, ir darbo bei medžioklės įrankiams pasidaryti. Aplinkui molingos uolienos, tad buvo lengva tęsti statybos darbus. Augalinių plaušų gausa leido pasigaminti drabužių ir indų. Anasaziai gyvenvietėms pasirinkdavo uolų šlaitus, kurie gausiai apšviečiami saulės, sunkiai prieinami žvėrims bei netoliese yra vandens prieigos.

Į namus lipdavo kopėčiomis

Mesa Verdės nacionaliniame parke galima keliauti ir susipažinti su daugybe pirmykščių indėnų gyvenviečių. Tą ir norėjome padaryti, tačiau kai kurių gyvenviečių įėjimai dar buvo uždaryti, o į kitus galima patekti tik kelionės gido lydimam. Mūsų šeimai didžiausią įspūdį paliko Spruce Tree House ir Cliff Palace gyvenvietės. Spruce Tree House gyvenvietė yra trečia didžiausia uolų šlaitų gyvenvietė, kuri gyvavo maždaug nuo 1211 m. iki 1278-ųjų šios eros metų. Šioje gyvenvietėje indėnai sulaukdavo ankstyvo pavasario, saulės šilumos, tačiau čia dėl vandens stygiaus negalėjo gyventi daugiau kaip 100 žmonių. Uolų šlaite įsikūrusi gyvenvietė turi 114 kambarių ir 8 labai svarbias patalpas – maldyklas, kuriose buvo atliekamos religinės apeigos. Spruce Tree House gyvenvietė mūsų dienas pasitiko mažai pasikeitusi – ji išliko maždaug 90 % originali.

Į Cliff Palace gyvenvietę ėjome lydimi gido. Buvo įdomu kopėčiomis lipti per sunkiai perlipamas uolas, lįsti mažais uolų tarpekliais, leistis žemyn prisilaikant virvių. Cliff Palace – viena didžiausių gyvenviečių, kurioje yra 150 kambarių bei 23 maldyklos. Manoma, kad joje galėjo gyventi apie 100 žmonių.

Kai vaikštai, lieti, grožiesi iki šių dienų išlikusiais pirmykštės indėnų architektūros statiniais, supranti, kad prisilieti prie kažkada buvusių žmonių namų. Kaip elgtumės, jeigu būtų įmanoma nusikelti į tą laikotarpį ir į tą vietą? Ar būtų lengva kaskart į namus lipti kopėčiomis, gintis nuo šalčio ar karčio? Ko melstume nusileidę į maldyklą religinių apeigų metu (mokslininkai spėja, jog anasaziai buvo taikūs gyventojai ir dažniausiai melsdamiesi prašė gero oro, sėkmingos medžioklės, gausaus derliaus bei bendruomenės ramybės).

Užsitęsusios sausros privertė pasitraukti

Anasazių istorija Mesa Verdės žemėje baigėsi maždaug apie 1300-uosius metus. Mokslininkai tvirtina, jog minėtoji indėnų tauta buvo taikūs gyventojai – archeologai nerado jokių karo įrankių pėdsakų. Daugelis archeologų spėja, kad anasazių indėnus iš šių vietų privertė trauktis pakitusios gamtinės sąlygos – ilgus metus trukusi sausra. Tad žmonės traukėsi kitur, ieškodami maisto ir palankesnių gyvenimo sąlygų.

Įdomu ir tai, kad iki šių dienų anasazių palikuonių gyvena Meksikoje, Arizonoje bei Naujosios Meksikos valstijose. Iki šių dienų šiuose regionuose vyrauja molio architektūra, gyventojai yra gabūs keramikai, juvelyrai, krepšių bei indų pynėjai, arklių augintojai, nepaprastai spalvingų kilimų audėjai, aštriųjų pipirų ir kitų prieskonių mėgėjai bei augintojai… Tačiau apie spalvas ir kvapus pakalbėsime kitą kartą. Sudiev!

Redakcijos skiltis

• Ar dėl to? 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  J. Aistis. Peizažas 10
• Ta akimirka žavinga
  Stambiausias Lietuvos medis – Gojaus ąžuolas 11
• Miškas ir mes
  A. Lankelis. Apie keistus ir gražius medžius 12
  A. Brukas. Vokiečių okupacijos aukos (III) 14
  Iš valstybinių miškų 16
  Kas naujo pasaulyje 17
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Šviesus rytojus kuriamas miestuose 18
  D. Vainauskienė. Atradimai po „žaliuoju stalu“ 22
• Savas miškas
  P. Laurinavičius. Miškai turi klestėti 26
• Iš raudonosios knygos
  Skiauterėtasis tritonas 29
• Pažintis
  I. Požėlienė. Dosni miško versmė 30
• Medis ir verslas
  Pirties diena Rumšiškėse 34
  Skelbimai 39
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Raguotasis „donkichotas“ 42
  L. Juodvalkienė. Medžioklė Afrikoje 44
• Laisvalaikis
  L. Juodvalkienė. Žvejyba Norvegijoje 46
• Knygų lentyna
  Laukinės gamtos fotografija 2010 49
• Mūsų žosmė
  Atostogos 49
• Pirma buvo žodis
  A. Kazitėnas. Miškas ir žmogus 50
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Pats žoliavimo metas 52
• Medis ir aplinka
  A. Gliožerienė. Kaip rasti takelį į širdies miškelį? 54
• Miško pavilioti
  N. Petrošiūtė. Miškų takais – savęs pažinimo link 58
• Mano medis
  G. Songaila: „Nepamirštu pakelti akių į medį“ 62
• Juokai
  Kaip derėtis su telepardavėjais 63

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Dana Vainauskienė

Komentarai (1)