Net ir padarius prielaidą, kad Stalinas blefavo ir iš tikrųjų bijojo JAV branduolinio ginklo, mažai tikėtina, kad jis būtų leidęs sau tai parodyti prisitaikėliškais veiksmais. Praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai Stalinas atsisakė minties pulti Hokaidą, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas ėmėsi griežtų priemonių Londone vykusiame užsienio ministrų susitikime priešindamasis JAV norui pasisakyti dėl Rumunijos ir Bulgarijos ir netgi reikalaudamas bazių Viduržemio jūros regione.

Tuometinis JAV valstybės sekretorius Jamesas Byrnesas mėgino panaudoti atominio šantažo ginklą. „Jei neatsisakysite visų šių trikdžių išsitrauksiu atominę bombą iš galinės kelnių kišenės ir jums ją paduosiu“, - vaizdžiai savo itin didelį pasipiktinimą išreiškė jis. Vis dėlto V. Molotovas išliko nepalaužiamas.

„Sąjungininkai daro tau spaudimą, kad palaužtų tavo valią ir priverstų daryti nuolaidas, taigi akivaizdu, kad turėtum rodyti tvirtybę“, - štai taip užkulisiuose V. Molotovą kurstė Stalinas.

Vėliau Stalinas dar labiau įsijautė tikindamas, kad nepavyks pasiekti nieko rimto, jei bus leistasi į abejones ar bus parodytas neužtikrintumas. Stalino atsakas į patiriamą spaudimą – imtis atsakomojo spaudimo ir atremti pavojus drąsiai. Kodėl gi jis tada atsisakė Hokaido okupacijos plano?

Panašu, kad net ir ciniškasis realistas Stalinas kur kas labiau už geopolitinius laimėjimus troško, kad JAV pripažintų jo interesų sferą. Patraukli dėl geopolitinių priežasčių Hokaido sala nebuvo įtraukta į 1945 m. vasario mėn. Jaltos susitarimą.

Stalinas žinojo, kad pažeidęs šį susitarimą jis rizikuoja pakenkti Sovietų Sąjungos laimėjimams Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, tarp kurių pietinė Sachalino dalis ir Kurilų salos. H. S. Trumanas laiške Stalinui rugpjūčio 18 d. jau davė užuominą netikėtai paprašydamas oro pajėgų bazės Kuriluose ir tokiu būdu grasindamas stipriai pakenkti Sovietų Sąjungos gynybinei linijai Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

Stalinas siekė, kad Sovietų Sąjungos ir JAV bendradarbiavimas tęstųsi, o kiekviena iš šių galingų valstybių gerbtų kitos teisėtus reikalavimus. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Stalinas pasiūlė sovietinę Hokaido okupaciją. Tiesa, amerikiečiai iš esmės laimėjo karą Ramiojo vandenyno regione, tačiau, jo manymu, Sovietų Sąjunga iš esmės laimėjo karą Europoje, taigi jei Sovietų Sąjunga gali toleruoti JAV buvimą Vokietijoje, kodėl JAV turėtų atsisakyti ir netoleruoti sovietų buvimo Japonijoje?

H. S. Trumano atsisakymas priimti tai, ką Stalinas vertino kaip prasmingą idėją, itin nuliūdino pastarąjį. 1945 m. spalio mėn. su Stalinu susitikęs JAV ambasadorius W. Averellis Harrimanas teigė, kad jis vis dar yra suirzęs dėl Hokaido nesėkmės. Stalinas tąkart W. Averelliui Harrimanui skundėsi, kad Sovietų Sąjunga nenori vien tik simbolinio vaidmens Japonijoje.

Iš tiesų Stalinas buvo taip nuliūdęs dėl rugpjūčio 18 d. H. S. Trumano raštiško atsisakymo leisti Sovietų Sąjungos kariams išsilaipinti Hokaide, kad netgi išbraukė žodį „prezidentas“ šalia H. S. Trumano inicialų prezidentiniame laiške. Stalino manymu, H. S. Trumanui kaip prezidentui trūko stoto ir įžvalgumo, taigi jis nebuvo tas asmuo, su kuriuo Stalinas būtų norėjęs siekti susitarimo ar žvelgtų į jį kaip į vertą pagarbos. Kitaip tariant, H. S. Trumanas – tai ne Franklinas Rooseveltas. Vis dėlto Stalinas neignoravo H. S. Trumano atsisakymo ir nenoromis susitaikė. Japonijos istorija pasisuko kita kryptimi nei Korėjos istorija. Japonams neteko patirti sovietinės okupacijos „džiaugsmų“.

Istorikai jau daug metų įsivėlę į ginčus dėl Japonijoje sprogusių atominių bombų. Vieni teigia, kad tai buvo karinė būtinybė, kiti teigia manantys, kad tokiu būdu siekta įbauginti TSRS. Vis dėlto po septyniasdešimties metų jau yra aišku: net jei H. S. Trumanas ir ketino įbauginti Staliną, šis jo siekis nebuvo sėkmingas. Stalino atsitraukimas Hokaide – reikšminga nuolaida, padaryta nepaisant Hirošimos, kitaip tariant, pavėluotas Stalino bandymas pataisyti sparčiai gendančius santykius su JAV.

1947 m., kai išsilaipinimo Hokaide plano autorius I. Jumaševas jau buvo tapęs Sovietų Sąjungos Laivyno ministru, jis kalbėdamasis su Stalinu priminė apie atšauktą operaciją. Tada jis Stalinui sakė tuo metu norėjęs jam paskambinti ir įtikinti neatsisakyti išsilaipinimo plano, tačiau pamąstęs vis dėlto nusprendė to nedaryti. „Labai blogai, jei tau būtų pavykę, būtume tave apdovanoję, nei nebūtų pavykę, būtume tave nubaudę“, - tada jam atsakė Stalinas.

Panašu, kad Stalinas apgailestavo dėl sprendimo neokupuoti Hokaido. Įsisiautėjus Šaltajam karui jis vertino H. S. Trumaną kaip nepatikimą asmenį ir troško žaisti griežtesnį žaidimą. 1950 m. Stalinui jau neberūpėjo Jaltoje priimti susitarimai, 1945 m. rugpjūčio mėn. skatinę jį elgtis atsargiai.

Jis susivienijo su komunistine Kinija ir palaimino Kim Il Sungo planą užimti Pietų Korėją. „Eina ji po velnių!” – 1950 m. sausio mėn. kalbėdamas apie Jaltos konferenciją sakė jis.

„Jei priimame sprendimą, kad sutartys turi būti pakeistos, privalome nueiti visą kelią“, - tikino jis.

1945 m. rugpjūčio mėn. Stalinas akivaizdžiai nebuvo pasirengęs nueiti visą kelią, nes vis dar vertino H. S. Trumaną kaip partnerį pokario pasaulio valdymo kontekste. Vis dėlto šis jo požiūris nebuvo ilgalaikis. Suvokęs, kad Hirošimos padrąsintas H. S. Trumanas mėgina jam daryti spaudimą, Stalinas nusprendė laikytis tvirtai.

H. S. Trumanas savo ruožtu turbūt klaidingai suprato Stalino atsisakymą okupuoti Hokaidą kaip atsitraukimo patyrus spaudimą ženklą. Nors branduoliniai sprogimai neatbaidė Stalino nuo Hokaido, vis dėlto šių supergalių bendradarbiavimas dėl šių įvykių tapo vis labiau tolstančia perspektyva. Taigi būtent dėl Hirošimos Šaltasis karas praktiškai tapo neišvengiamybe.

Komentarai ()