Viena žiauriausių moterų per visą istoriją - iš ko ji karo metais siuvo ažūrinį apatinį trikotažą? ()
Ilse Koch buvo vienos iš didžiausių Vokietijos koncentracijos stovyklų komendanto žmona. Ši ponia, praeityje niekuo neišsiskirianti bibliotekininkė, pateko į žiauriausių pasaulio moterų sąrašą. Ją vadino „Buchenvaldo ragana“, „Buchenvaldo kale“ ir „Frau Gaubtu“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taigi, susipažinkite: liūdnai pagarsėjusi Ilse Koch, vienos iš didžiausių Vokietijos koncentracijos stovyklų komendanto žmona. Nacistė, kuri gamino suvenyrus iš žmogaus odos, taip ją pristato „bigpicture.ru“.
Ilse Keler gimė Dresdene, darbininkų šeimoje. Mokykloje buvo stropi mokinė ir labai linksmas vaikas. Jaunystėje dirbo bibliotekininke, mylėjo ir buvo mylima, turėjo pasisekimą tarp kaimo bernų, bet visada laikė save pranašesne už kitus, aiškiai perdėdama savo privalumus.
1932 metais ji įstojo į Vokietijos nacionalsocialistinę darbininkų partiją (NSDAP). 1934 metais susipažino su Karlu Kochu, už kurio po dvejų metų ištekėjo.
Kaip iš ramios, niekuo ypatingu neišsiskiriančios bibliotekininkės Ilse virto pabaisa, kuri laikė baimėje visą Buchenvaldą? Labai paprastai: juk toks tokį traukia – kai jos egoizmas susiliejo su esesininko K.Kocho ambicijomis, paslėptas Ilsės iškrypimas tapo akivaizdus.
Po kelerių metų Ilse savanore išėjo tarnauti į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą, kur dirbo jos vyras. Netrukus kaliniai pradėjo jos bijoti labiau nei paties komendanto.
Kaliniai pasakojo, kad ji dažnai išeidavo pasivaikščioti su rimbu rankoje ir visus talžė, ji taip pat smagindavosi, užsiundydama šunis ant nėščių moterų ar pagyvenusių žmonių.
Klaikią pravardę „Frau Gaubtas“ Ilse gavo už meilę kitų žmonių tatuiruotėms. Kaliniai pasakojo, kad sadistė įsakydavo nužudyti kalinius su tatuiruotėmis, kad vėliau iš jų odos galėtų daryti įvairius originalius daiktus, pavyzdžiui, lempų gaubtus, pirštines, knygų aplankalus.
Tinkamiausia „medžiaga“ rankdarbiams Ilse laikė romų ir rusų tautybių karo belaisvių odą, kadangi jie dažnai turėjo tatuiruotes ant krūtinės ir nugaros. Norėdami išvengti mirties kaliniai dažnai savo tatuiruotes stengdavosi subjauroti.
Iš nuluptos odos I.Koch darydavo visokius dirbinius, net pirštines ir ažūrinį apatinį trikotažą. Kochų šeimos namuose buvo ištisa tokių daiktų kolekcija.
Tačiau Kochai už savo žiaurumus sumokėjo didelę kainą dar gerokai iki to laiko, kai Hitlerio armija buvo sutriuškinta. 1942 pabaigoje pora stojo prieš nacių teismą, pareiškus sutuoktiniams kaltinimus dėl „per didelio žiaurumo ir moralinio degradavimo“.
Buchenvaldo komendantas buvo apkaltintas kyšininkavimu, valdiško turto pasisavinimu ir daktaro Valterio Kremerio nužudymu – šis gydė K.Kochą nuo sifilio ir galėjo kam nors išplepėti. Mestų kaltinimų pagrindu Karlas buvo suimtas ir sušaudytas.
Jo žmona taip pat buvo suimta, tačiau netrukus visi jai pareikšti kaltinimai buvo panaikinti, ir ji paleista į laisvę. E.Koch išbuvo laisvėje iki pat 1947 metų, kai buvo suimta, tačiau kategoriškai neigė dalyvavusi žiauriai žudant žmones koncentracijos stovyklose.
Teismo posėdyje buvo pateikta Buchenvaldo kalinių odos su tatuiruotėmis pavyzdžių kolekcija ir kiti daiktiniai įrodymai. Atsirado daug liudininkų, kurie teigė, kad komendanto žmona ir jos bendrininkas daktaras V.Kremeris (taip, tas pats, kurį nužudė K.Kochas) tikrai darė dirbinius iš žmogaus odos ir kaulų.
Tačiau prokurorams taip ir nepavyko surinkti pakankamai įrodymų, todėl „Buchenvaldo ragana“ nebuvo nuteista mirties bausme: ją tik pasodino į kalėjimą.
Neįtikėtina, bet po kelerių metų JAV generolas Lucius Dubignonas Clay`us, Amerikos okupacinės zonos Vokietijoje karo komendantas, E.Koch išlaisvino, tikindamas, kad kaltinimai, jog ji įsakydavo žudyti ir gamindavo suvenyrus iš žmonių odos, yra nepakankamai įrodyti.
Šis sprendimas sukėlė visuomenės pasipiktinimą, todėl 1951 metais I.Koch vėl buvo suimta, o tuometinės Vakarų Vokietijos teismas nuteisė ją kalėti iki gyvos galvos.
Apeliaciniai skundai, kuriuos vėliau pateikdavo moteris, būdavo greitai atmetami. Galų gale, E.Koch gyvenimo kelias pasibaigė 1967 metų rugsėjo 1 dieną. „Buchenvaldo ragana“ pasikorė savo kameroje.
Parengė Leonas Grybauskas
