Santykiai tarp Jangalos judėjimo ir Irano komunistų netrukus ėmė smarkiai prastėti. Nors pastarieji buvo įsitikinę, kad būtina „užkariauti visą Aziją“, Mirza Kuchak Khan norėjo elgtis atsargiai ir kol kas tenkintis tuo, kas jau buvo pasiekta – būtent Gilanu. Šalims taip pat nepavyko rasti bendros pozicijos dėl privačios nuosavybės.

Dėl to Kuchakas Khanas liepos 31 d. buvo nuverstas Irano komunistų ir kartu su savo šalininkais pabėgo į Fumano miestą. Jo buvęs kovos draugas Ehsanollah Khanas pradėjo vadovauti naujai laikinajai vyriausybei. „Sovietų Persija išgyvens be jo. Kuchakas yra naudingas kaip populiarus veikėjas, tačiau jis yra atsakingas už visišką nesugebėjimą suprasti revoliucinės politikos dėl pernelyg didelio lėtumo bei atsargumo. Jis nemoka rizikuoti, o šiuo metu to reikia“, – kalbėdamas apie šiuos įvykius komentavo Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas.

Sovietų Irano žlugimas

Negaišdama laiko, naujoji Gilano SSR vyriausybė 1920 m. rugpjūčio viduryje pradėjo puolimą prieš Teheraną, kuris baigėsi sunkiu pralaimėjimu. Irano Raudonąją armiją nuo visiško žlugimo išgelbėjo iš Azerbaidžano ir Sovietų Rusijos atsiųstos pajėgos.

Irano komunistams vidaus politikoje sekėsi ne ką geriau. Įgyvendindami skubotas reformas, jie neatsižvelgė į vietos tradicijas ir atsainiai atsisakė šimtamečių papročių ir veiklos būdų, taip sukeldami didelį vietos gyventojų pasipiktinimą. Žibalo į liepsnas įpylė britai ir sultono Ahmado Šaho vyriausybė, kuri regione kurstė plataus masto antisovietinę propagandą.

Tikimybė sovietizuoti Iraną sparčiai mažėjo. Ištirti, kas vyksta, į Baku atvyko partijos Centrinio komiteto politinio biuro narys Josifas Stalinas. Netrukus jis išsiuntė Leninui į Maskvą niūrų pranešimą, kuriame teigė, kad Irane įmanoma tik buržuazinė revoliucija, remiama viduriniosios klasės.

1921 m. vasario 21 dieną Persijoje įvyko britų remiamas perversmas,  Zia'eddin Tabatabaee perėmė valdžią ir tapo ministru pirmininku. 1925 m. Pahlavi dinastija tapo šalies valdančiaisiais rūmais (iki pat 1979 m. Irano islamo revoliucijos).

Perversmas iš esmės buvo be kraujo ir susidūrė su nedideliu pasipriešinimu. Irano pajėgos pradėjo sėkmingus karinius veiksmus, siekdamos panaikinti separatistų ir disidentų judėjimus Tebrize, Mašhade ir Gilane.

1920 m. rugsėjo pabaigoje Sovietų Rusija pradėjo derybas su Teheranu, kurios baigėsi 1921 m. vasario 26 d. pasirašius Sovietų Rusijos ir Irano draugystės sutartį. Maskva ir Baku atsiėmė savo paramą Gilano SSR ir pradėjo išvesti savo kariuomenę, tačiau tik tada, kai tų metų gegužę Britanijos imperija pradėjo evakuoti savo karius iš šalies.

1921 m. liepos mėn. Gilano komunistai surengė dar vieną beviltišką puolimą prieš Teheraną, kuris vėl baigėsi nesėkme. Lapkritį respubliką sunaikino Ahmado Šaho kariai, o Ehsanollah Khano vyriausybė pabėgo į Baku (1939 m. jis buvo sušaudytas per „valymus“ SSRS). Jangal judėjimo pajėgos taip pat buvo sutriuškintos, o Mirza Kuchak Khan galva buvo viešai demonstruojama Rašte.

Sovietų ir Didžiosios Britanijos kariai grįžo į Iraną po 20 metų, tačiau šį kartą veikė bendradarbiavimo dvasia. 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., vykdydami bendrą operaciją, pavadintą „Countenance“, jie užėmė šiaurinius ir pietvakarius šalies regionus, nuvertė vokiečiams simpatizuojantį šachą Rezą Shahą Pahlavi ir pavertė Iraną antihitlerinei koalicijai draugiška valstybe.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Russia Beyond

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()