Vos tik pasibaigus baisiausiam konfliktui žmonijos istorijoje, JAV ėmėsi gaudyti vokiečių mokslininkus ir juos perkelti į Jungtines Valstijas pagal slaptą projektą, pavadintą „Operacija sąvaržėlė“. Kas tai per projektas, kodėl jis buvo vykdomas ir ką tokio išrado buvę nacių inžinieriai, kad tai pasaulį pakeitė visiems laikams?

Vokiečių mokslininkai neturėjo būti teisiami už karo nusikaltimus, o veikiau buvo laikomi potencialiai naudingu turtu kuriant įvairias itin slaptas technologines programas JAV ir, be abejonės, dar svarbiau – atsvara ir „ginklas“ augančiai Sovietų Sąjungos grėsmei.

Kai kurie iš šių mokslininkų turėjo, švelniai tariant, gana niūrią praeitį. Tačiau, kaip vėliau paaiškino prezidentas Trumanas, „tai turėjo būti padaryta ir buvo padaryta“.

Pažvelkime į kai kuriuos žymiausius šios programos technologinius rezultatus ir išsiaiškinkime, kodėl operacija „Sąvaržėlė“ („Paperclip“) išlieka viena prieštaringiausių visų laikų vyriausybės programų.

Kas buvo operacija „Sąvaržėlė“?

Paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis Sąjungininkų pajėgos darė viską, ką galėjo, kad efektyviai panaudotų kuo daugiau karinių, mokslinių ir technologinių tyrimų. Ginkluotosioms pajėgoms einant link Berlyno, nekovotojų komandos sekė paskui juos, kad surastų ir užfiksuotų kuo daugiau įdomių dalykų.

Žinoma, tai buvo ne tik amerikiečiai ir britai. Karui baigiantis Sovietų Sąjunga taip pat parėmė nemažą dalį vokiškų technologijų ir tyrimų. Maždaug nuo 1946 m. ​​Sovietų Sąjunga per operaciją „Osoaviakhim“ priverstinai užverbavo daugiau nei 2200 vokiečių specialistų ir jų šeimų.

Viena Sąjungininkų agentų grupė, JAV Jungtinių žvalgybos tikslų pakomitetis (CIOS), konfiskavo dokumentus ir sulaikė bei tardė vokiečių mokslininkus ir inžinierius.

Vienas iš vaisingiausių šios operacijos metu surinktų žvalgybos dalių buvo dokumentas, vadinamas „Osenbergo sąrašu“. Šiame dokumente buvo mokslininkų, inžinierių ir technikų pavardės. Sąrašas buvo sudarytas Hitlerio įsakymu, kai 1943 m. jis oficialiai atšaukė mokslininkus, inžinierius ir technikus iš kovinių pareigų ir paskyrė juos į karo tyrimų padalinius.

Šiuo karo momentu Vokietijos bandymas užkariauti SSRS (operacija „Barbarossa“) žlugo. Tai Vermachtui kainavo daug išteklių, darbo jėgos ir medžiagų, todėl Trečiasis Reichas buvo nepakankamai pasirengęs sovietų kontratakai.

Greitai tai suvokus, buvo nuspręsta suformuluoti planą, kaip sustiprinti gynybą visais įmanomais būdais, įskaitant technologines naujoves. Tačiau tokius ekspertus taip pat reikėtų filtruoti dėl politinio ir ideologinio „tinkamumo“.

Šiuo tikslu Werneris Osenbergas (Hitlerio gynybos tyrimų asociacijos specialistas) buvo įpareigotas sudaryti didžiausių ir perspektyviausių Trečiojo Reicho protų sąrašą. Žinoma, sutelkiant dėmesį į tuos, kurių idealai sutampa su didesniais nacių idealais. Taip gimė „Osenbergo sąrašas“.

1945 m. kovą lenkas Bonos universiteto laborantas rado į tualetą įkištas sąrašo skiautes. Galiausiai jos pasiekė MI6 agentus Jungtinėje Karalystėje, o po to buvo pasidalytos su JAV žvalgybos agentais. Būtent šis svarbus dokumentas vėliau paskatino vieną iš plačiausiai cituojamų slaptų vyriausybės programų istorijoje – operaciją „Sąvaržėlė“. (Iš pradžių vadinta operacija „Overcast“).

Jos metu maždaug 1600 vokiečių mokslininkų ir jų šeimų buvo atvežti į žemynines JAV dirbti Amerikos vardu.

Vienas iš pagrindinių operacijos tikslų buvo padėti šiems vokiečių mokslininkams iš pradžių plėtoti, o vėliau labai pagerinti Amerikos naujus raketų, biologinio ir cheminio ginklo tyrimus. Šios operacijos, kurią valdė Jungtinė žvalgybos tikslų agentūra (JIOA), kitas tikslas buvo neleisti Sovietų Sąjungai perimti nacių mokslines išvadas ir pažangą.

Operaciją oficialiai leido vykdyti tuometinis JAV prezidentas Harry Trumanas, tačiau ji buvo su vienu svarbiu įspėjimu. Jokiomis aplinkybėmis nebuvo verbuojami nacių partijos nariai ar aktyvūs nacių rėmėjai.

Deja, arba laimei, JIOA ir Strateginių paslaugų biuras (OSS) šio apribojimo nepaisė. OSS buvo dabartinės Centrinės žvalgybos agentūros (valdybos) (CŽV) pirmtakas.

Tai leido JAV agentams sunaikinti arba „išvalyti“ visus galimus karo nusikaltimų įrodymus iš mokslininkų biografijos įrašų, manant, kad jų tyrimai yra labai svarbūs JAV pokario ginkluotės varžyboms.

Turbūt vienas garsiausių šios operacijos metu įgytų vokiečių protų buvo Wernheris von Braunas. Atsidavęs nacių narys von Braunas buvo Peenemunde armijos tyrimų centro Vokietijoje techninis direktorius ir prisidėjo kuriant mirtiną „V-2“ raketą – vienas iš žymiausių Vermachto „Keršto ginklo“ programos rezultatų ir pirmoji ilgojo nuotolio raketa.

Von Braunas ir daugelis jo kolegų raketų mokslininkų buvo atvežti į Teksasą ir White Sands Proving Grounds, Naujosios Meksikos valstijoje, kaip „Karo departamento specialieji darbuotojai“, kad padėtų JAV armijai eksperimentuoti su raketomis. Jis buvo paskirtas JAV armijos balistinių raketų agentūros Hantsvilyje, Alabamos valstijoje, plėtros direktoriumi.

Jo darbas buvo toks vaisingas, kad vėliau jis buvo paskirtas NASA Maršalo kosminių skrydžių centro direktoriumi ir nešančiosios raketos „Saturn V“ vyriausiuoju architektu. 1969 m. ši raketa nugabeno amerikiečių astronautus į Mėnulį.

Operacijos „Sąvaržėlė“ rezultatai šiandien visiems aiškūs, tačiau tam pritaria ne visi. Kai kas šį projektą laikė būtinu blogiu, padėjusiu išlaikyti Amerikos technologinį pranašumą prieš Sovietų Sąjungą Šaltojo karo metu. Tačiau kritikai mano, kad buvusių nacių mokslininkų galimų karo nusikaltimų ignoravimas arba bent jau leidimas jiems likti nenubaustiems nusveria bet kokią naudą.

Kaip būtų susiklosčiusi istorija, jei šie mokslininkai, inžinieriai ir technikai būtų nubausti kalėjimu arba jiems būtų leista patekti į sovietų rankas, niekada nebus žinoma. Tačiau šių mokslininkų technologiniai laimėjimai ir JAV kosmoso programos susijusios technologijos, be abejo, padarė gyvenimą daug geresnį nei tuo atveju, jei būtų įvykdytas „teisingumas“.

Kokios technologijos atsirado iš operacijos „Sąvaržėlė“?

Kaip jau minėjome, operacija „Sąvaržėlė“ buvo sukurta siekiant užkirsti kelią Sovietų Sąjungai įgyti technologinį pranašumą pokario pasaulyje. Taigi, kokios technologijos buvo sukurtos, jei tokių buvo? Pažvelkime į keletą svarbių pavyzdžių.

Atkreipkite dėmesį, kad šis sąrašas toli gražu nėra baigtinis ir nėra sudėliotas tam tikra specifine tvarka.

1. „Apollo“ programa

Operacija „Sąvaržėlė“ paskatino JAV ir visą pasaulį sukurti labai svarbias technologines naujoves. Viena iš svarbiausių buvo nešančiosios raketos „Saturn V“ sukūrimas.

„Saturn V“ buvo pagrindinė nešėja, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose naudota didžiajai NASA kosminės programos daliai. Itin sunkios keliamosios galios raketa „Saturn V“ buvo trijų pakopų skystuoju kuru varoma raketa, sudariusi „Apollo“ programos, kuri galiausiai pirmą kartą istorijoje iškėlė žmogų į Mėnulį, stuburą.

Nuostabu, kad „Saturn V“ vis dar yra vienintelė raketa, perkėlusi žmones už žemosios orbitos ribų. Tai taip pat aukščiausia, sunkiausia ir galingiausia raketa, kuri kada nors buvo pastatyta ir naudojama operacijose. Nešančiajai raketai vis dar priklauso kai kurie labai svarbūs rekordai, įskaitant didžiausią naudingąją apkrovą ir didžiausią į kosmosą iškeltą krovinį.

„Saturn V“ nebūtų buvę įmanomas be novatoriško darbo, kurį atliko vienas iš operacijos „Sąvaržėlė“ pagrindinių inžinierių – Wernheris von Braunas. Von Braunas savo karjerą pradėjo kurdamas raketų technologijas Vokietijos karo pramonei XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose.

Tarp jo laimėjimų buvo bendras „V-2“ raketos kūrimas. Būtent dėl savo patirties šioje srityje jis buvo vienas iš atrinktų vokiečių mokslininkų, kurie karo pabaigoje persikėlė į JAV. Atvykęs į JAV, von Braunas pradėjo kurti vidutinio nuotolio balistines raketas JAV armijai ir prisidėjo kuriant nešančiąją raketą, kuri galiausiai iškėlė į orbitą pirmąjį JAV palydovą – „Explorer 1“.

1960-aisiais von Braunas ir jo komanda buvo įtraukti į NASA, kur dirbo Maršalo kosminių skrydžių centro direktoriumi ir nešančiosios raketos „Saturn V“ programos vyriausiuoju architektu. Likusi dalis, kaip sakoma, yra istorija.

2. Strėlinių sparnų lėktuvas

Kitas svarbus technologinis laimėjimas, kurį pasiekė per operaciją „Sąvaržėlė“ persikėlę mokslininkai ir inžinieriai, buvo strėlinio sparno sukūrimas (swept wing). Tai šiuolaikiniuose orlaiviuose paplitęs sparnų tipas, kuris komerciniuose ir kariniuose orlaiviuose pakrypsta atgal arba kartais į priekį.

Strėliniai sparnai yra kelių tipų: nukreipti į priekį (pvz., „Sukhoi Su-47“), kintami (pvz., „F-14 Tomcat" arba „Panavia Tornado") ir net įstriži variantai (pvz., NASA „AD-1“).

Nors tokio tipo sparnai egzistavo nuo pirmųjų aviacijos dienų, šiandien orlaiviuose matomi dideli stėliniai sparnai papilitę daugiausia dėl 1935-aisiais vokiečių sukurtų Adolpho Busemano ir Alberto Betzo naujovių. Busemanas emigravo į JAV 1947 m, nors Betzas liko Vokietijoje.

Šių rūšių sparnų pranašumas yra tas, kad atitolina smūgio bangą ir su ja susijusį aerodinaminį pasipriešinimą, kurį sukelia skysčio suspaudimas, artimas garso greičiui. Dėl šios priežasties, be kita ko, reaktyviniuose orlaiviuose dažniau matomi išpūsti sparnai.

Tačiau jie gali būti naudojami dėl kitų priežasčių, tokių kaip mažas pasipriešinimas, struktūrinis patogumas ar piloto matomumas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (3)