Kalbant apie karinį-techninį SSRS pasirengimą karui, sunku rasti tikslių duomenų apie ginklų kiekį ir kokybę. Šalies karinio-pramoninio komplekso raidos vertinimai skiriasi: nuo plačiai išplitusio „karas netikėtai užklupo SSRS“ iki „šalių jėgos buvo maždaug lygios“. Nei vienas, nei antrasis teiginys nėra tiesa: ir SSRS, ir Vokietija tikrai ruošėsi karui.

Sovietų Sąjungoje tam iš tikrųjų turėjo būti sukurtos ištisos pramonės šakos, kurios sulėtino vadovybės nustatytą tempą.

Ginklavimo komisija

1938 m. prie SSRS Liaudies komisarų tarybos Gynybos komiteto buvo įkurta Karo pramonės komisija (VPK, iš pradžių – Nuolatinė mobilizacijos komisija), kuri tapo pagrindine institucija, atsakinga už pramonės telkimą ir parengimą gaminti ir tiekti SSRS Raudonajai armijai ginkluotę.

Komisiją sudarė karinių, pramonės sektorių ir saugumo agentūrų vadovai. Komisijos įgaliojimai buvo platūs, tačiau nuostatuose, pagal kuriuos ji dirbo, buvo daug etapų: prašymų rinkimas iš karinių liaudies komisariatų (ir ne tik dėl ginklų gamybos, bet ir dėl drabužių ir maisto), jų analizė, tvirtinimas, tikrinimas, konsoliduotų mobilizavimo užduočių sudarymas ir kt. Tačiau sistema pradėjo strigti jau ankstyvoje stadijoje.

Komisija veikė, bet jos patvirtintus skaičius teko pakoreguoti, kaip sakoma, eigoje. Taigi, 1938 metais ji parengė lėktuvų gamybos planą kasmet pagaminti po 25 tūkst. orlaivių. Bet 1939 metų rezultatai parodė, kad buvo pagaminti tik 8% planuotų lėktuvų. Gamyklų, kurios turėjo užtikrinti milžiniškus kiekius lėktuvų, statybos vyko lėčiau nei planuota.

Tačiau prieškario ginklavimosi varžybos turėjo ir kitų problemų. Visų pirma jos buvo susijusios su įrangos modernizavimu, kuris taip pat neatitiko kariuomenės poreikių.

Oro pajėgos

Istorikas Genadijus Kostyrčenko mano, kad pagrindinė sovietinės aviacijos problema 1940-ųjų pradžioje buvo modernių technologijų trūkumas. Pilotai disponavo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio vidurio modeliais, kurie buvo akivaizdžiai prastesni už vokiškus, tačiau pikiruojamųjų bombonešių ir atakos lėktuvų apskritai nebuvo.

Buvo imtasi žingsnių šiai problemai išspręsti: daugelis įmonių buvo perduotos SSRS aviacijos pramonės liaudies komisariato žinion (tarp kurių buvo ir visiškai nepagrindinių, pavyzdžiui, mokyklos ar muzikos instrumentų gamyklos), pradėta bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis (bendradarbiavimas nutrūko prasidėjus karui su Suomija) ir su Vokietija. Vokiečiai, beje, neslėpė savo naujų orlaivių, net pardavė daugiau nei 30 modernių lėktuvų SSRS.

Konkurencijos jie nebijojo, nes Vokietijos aviacijos pramonės pranašumas buvo akivaizdus: per dieną ten buvo pagaminama 80 lėktuvų, o SSRS – 30. Josifo Stalino užsakymu gamybos apimtys augo, tačiau tai buvo seni modeliai. Dėl to iki karo pradžios daugiau nei 80% sovietų oro pajėgų orlaivių buvo technologiškai pasenę.

Jūrų laivynas

Karinio jūrų laivyno plėtra buvo numatyta atskiru planu. Per 1938–1942 metų penkerių metų planą turėjo būti padidintas didelių antvandeninių laivų skaičius, nes beveik visi turimi šios klasės laivai buvo pastatyti prieš 1917 m. revoliuciją.

Tačiau kai karo grėsmė tapo akivaizdi, laivų statyba buvo perorientuota į povandeninių laivų, eskadrinių minininkų, minų ieškotojų ir torpedinių katerių statybą. Iš viso veikė 219 laivų (iš jų 91 povandeninis laivas ir 45 minininkai), o 1941 metų I pusmetį jų buvo pradėta eksploatuoti apie 60. Likę laivai buvo baigti karo metu, o dalis jų nespėjo dalyvauti karinėse operacijose. 1941 m. birželio mėn. laivynas buvo atnaujintas tik 30%.

Kai kurie laivai iš viso nebuvo naudojami. Taigi SSRS kariniame jūrų laivyne nebuvo modernių išminavimo laivų (o tik Baltojoje ir Barenco jūrose vokiečiai padėjo beveik 52 tūkst. minų), nebuvo specialios konstrukcijos minosvaidžių, desantinių laivų, neužteko pagalbinių laivų.

Tačiau buvo ir sėkmių: ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukurtas „projektas 122“ – jūrų sienos apsaugos laivas ir buvo pagaminti keli jų vienetai; karinis jūrų laivynas juos naudojo kaip povandeninių laivų medžiotojus.

Iki 1938 metų pabaigos pasirodė greitaeigio eskadrilės minosvaidžio modelis („projektas 59“), iš kurių iki karo pradžios pavyko pastatyti 20, taip pat buvo pastatyti 13 Shch tipo povandeninių laivų, garsiųjų „Pike“.

Sovietų tankai

„MS-1“ (vėliau „T-18“) laikomas pirmuoju šalies viduje sukurtu tanku. Jis buvo sukurtas remiantis FIAT ir Renault modeliais, sukurtais dar praėjusio amžiaus 2 dešimtmetyje, o kai kurie pavyzdžiai netgi dalyvavo 1941 m. SSRS-Vokietijos kare. Bet, žinoma, reikėjo ir naujų modelių bei modernios pramonės: SSRS turėjo problemų su tankų variklių, guolių, šarvų, vikšrų gamyba.

1930-1931 metais Raudonosios armijos vadai JAV ir Anglijoje įsigijo pažangių tankų pavyzdžių – amerikietiško modelio „Christie“ ir anglišką tanką „Vickers-Armstrong“. SSRS „Vickers“ tapo tanku „T-26“, o „Christie“ tankas tapo BT transporto priemone (didelio greičio tankas, ratiniais vikšras). Jie tapo populiariausiais modeliais. Taip pat buvo gaminami maži amfibiniai tankai („T-37/38“), vidutiniai „T-28“ ir sunkieji „T-35“, tačiau ne tokiais dideliais kiekiais.

Atrodytų, kad tai buvo gana modernūs modeliai, tačiau jų gamybai neužteko kvalifikuotų darbuotojų. Ir tai pastebimai stabdė pramonės plėtrą ir lėmė didelį defektų procentą. Be to, tankams nebuvo pakankamai variklių: pavyzdžiui, populiarus BT modelis buvo aprūpintas amerikietiškais varikliais, išimtais iš aviacijos. Vidaus pokyčiai atsiliko nuo planų atnaujinti įrangą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (20)