Praėjo 56 metai po Stalino mirties, pasikeitė dvi žmonių kartos, o jo įvaizdis tebėra miglotas visame pasaulyje. Rusijoje dėl to, kaip Staliną vadinti ir vertinti, tebesiginčija profesoriai, o aludės lankytojai mušasi iki kraujo. O Lietuvoje sutinku nemažai žmonių, kurie nežino, kas jis toks buvo ir ką padarė lietuviams. Paklaustas jaunimas beveik visada sutrikęs šypsosi ir purto galvą.

Subyrėjus SSRS išleista kelios dešimtys knygų, į padanges keliančių karinį ir politinį Stalino „genialumą“, bei tiek pat knygų, kuriose jis vaizduojamas kaip kraugeriškas maniakas ir paranojikas. Rusijoje nėra valstybinės nuostatos, pripažintų mokslininkų vertinimo, kas galėtų būti pagrindas bent mokyklų vadovėliams.

Vokietija Hitlerį ir nacizmą įvertino aiškiai ir nedviprasmiškai. Tarptautinis Niurnbergo tribunolas išnagrinėjo hitlerizmo esmę, jo nežmoniškumą, nuteisė pakarti pagrindinius vadeivas. Denacifikacijos teismų banga (tai jau buvo vokiški teismai) nusirito per visą Vakarų Vokietiją. Pabėgę naciai medžioti visame pasaulyje, nors ne visada nuoširdžiai. Svarbiau tai, kad mokinukai iki šiol vežiojami į muziejais paverstas koncentracijos ir masinio žmonių naikinimo stovyklas. Jiems viskas aiškinama, rodoma. Ir vaikai nuoširdžiai dūsauja.

Rusijoje nieko panašaus su komunizmo ir stalinizmo palikimu nepadaryta. Gerai pagalvojus, nė negalėjo būti padaryta. Nes parodyti ir pasmerkti anos santvarkos nežmoniškumą bei paprasčiausią kvailumą reikštų pasmerkti daugiau kaip 70 tautos gyvavimo metų. Vokiečiai to nepabijojo, tiesa, Vakarų valstybių stumiami.

Rusijoje sudėtingiau ne vien todėl, kad nėra tokių sąjungininkų, kurie stumtų, bet ir dėl to, jog dabartinė šalies viršūnėlė atėjo ne iš emigracijos ar disidentinio pogrindžio, o iš anos epochos. Pati tauta, gyventojai, irgi nenori pažiūrėti karčiai tiesai į akis. O ginti, aukštinti stalinizmo taip pat neišeina. Būtų akivaizdus melas, pasaulinis skandalas, kuris išprovokuotų demokratines valstybes kelti į viešumą faktus.

Dabar Rusijoje dažnai užgirsi: „Prie Stalino buvo tvarka.“ Niekai! Netvarka buvo dar didesnė. Skendo laivai, dužo traukiniai, nenukirstus javus apsnigdavo, žmonės badaudavo. Ir vagiama buvo net daugiau negu dabar. O kur dar nešvara, utėlės, visiškas žmonių beteisiškumas.

Tačiau Rusijoje istorijos vadovėlių autoriai ir leidėjai dirba išsijuosę - leidžia mokykloms privalomus vadovėlius, kuriuose Stalinas ir net jo saugumo vadovas Berija vaizduojami kaip geri šalies administratoriai. Visų vadovėliai panašūs, tarsi gavus įsakymą parašyti. O pusiau slaptame leidinyje milicijos mokykloms Sovietų Sąjungos žlugimas aiškinamas klastingu sionistų sąmokslu, kuriam vadovavo žydas Garberis, prisidengęs Gorbačiovo pavarde.

Taip auklėjama rusų tauta.

Liberalus Maskvos dienraštis „Nezavisimaja gazeta“ paprašė Valstybinio archyvo direktorių Sergijų Mironenką paaiškinti, kodėl Stalinas taip dvejopai matomas net dabar, kai išslaptinti dokumentai?

Mokslininko nuomone, todėl, kad visas Stalino gyvenimas - tai tik pasakos, mitai, kuriuos kūrė jis pats ir jo padlaižiai. Tos pasakos neturi jokio ryšio su gyvenimu.

Kad ir karo su Vokietija pradžia. Dabar jau žinoma - Stalinas taip išsigando, jog pabėgo iš Kremliaus. Raudonoji Armija byrėjo ir nuo hitlerininkų smūgių, ir nuo to, kad jai niekas, be lauko vadų, nevadovavo. Politinio biuro nariai pasielgė neregėtai drąsiai: nuvažiavo į Stalino vasarnamį, nors be kvietimo tai buvo kategoriškai draudžiama, ir rado ten diktatorių visą išbalusį, drebantį. Šis pamanė, kad draugai atvažiavo jo suimti.

Stalinas garbino Hitlerį, todėl nepatikėjo geriausių žvalgų ir neutralių valstybių vadovų informacija, neparengė šalies ir kariuomenės karui. Hitlerio kariauna per SSRS ėjo kaip peiliu per sviestą. Todėl pamatęs panikos ištiktą Staliną Vorošilovas pasakė: „Leninas mums paliko didžiulę imperiją, o mes ją praš...kome. Vadovauk toliau!“

Kaip vadovavo, žinome. Prarado didžiąją europinę šalies dalį, į mėsmalę sukišo pusę šalies vyrų. Laimėjo tik dėl rusų patriotizmo ir įtūžio, amerikietiškų ginklų, konservų, aviacinio benzino, na ir dėl to, kad Hitleris irgi buvo ne mažesnis kvailys.

Kita pasaka sukurta apie Stalino vaidmenį per bolševikų revoliuciją. Bet spalio perversmo laikotarpiu jis net nebuvo karinio-revoliucinio komiteto narys. Vėliau, po Lenino mirties, Stalinui paėmus valdžią buvo sukurtas naujas, neva „išplėsto“ komiteto sąrašas, kuriame jau figūravo ir jis. Iki 1917 metų per aštriausius įvykius Stalinas kažin kaip sugebėdavo dingti. Jis neminimas nei revoliucijos, nei policijos dokumentuose. Stalino nebuvo ir vokiečių kaizerio suorganizuotame vagone, kuriuo Leninas su savo sėbrais per neutralią Švediją atvyko į Petrogradą. Nieko negirdėti apie Staliną ir per 1905 metų revoliuciją. Jis pasižymėjo tik plėšdamas bankus ir traukinius Kaukaze bolševikų naudai.

Po karo Stalinas tapo neišpasakytai galingas. Ne tik todėl, kad laimėjo. Iki karo visa jo veikla buvo nukreipta į vieną tikslą - į kovą už valdžią. Tai vadinta „kova su priešų agentais", „ideologiniais nukrypimais“ ir panašiai. Kartu su Zinovjevu ir Kamenevu Stalinas grūmėsi su Trockiu. Paskui drauge su Rykovu ir Bucharinu - su Zinovjevu ir Kamenevu. Vėliau sušaudė ir vienus, ir kitus savo sąjungininkus. Sunaikino ne tik konkurentus, bet ir tuos, kurie galėjo kada nors jais tapti, tarp jų ir puikų karvedį maršalą Tuchačevskį bei pusę bent kiek iškilesnės karininkijos. Užtat likusieji iš baimės drebėjo.

Stalinas per visą gyvenimą nėra rimtai dirbęs - tik pusmetį, kai buvo išmestas iš kunigų seminarijos. Beje, ne už „revoliucinę veiklą“, kaip skelbiama, o už tingumą. Tuomet įsitaisė observatorijoje. Išmestas iš ten dirbo vaikų korepetitoriumi. Kai ir tai nepatiko, revoliucijos vardu ėmė plėšti bankus...

Net rankos nusvyra pagalvojus, kokie menkystos ir kokie atsitiktinumai nulemia mūsų likimus.

Komentarai (14)