Visur gerai, namie geriausia. Čia gera, čia jūsų tvirtovė. Tai, kur gyvename, mums ypatinga. Ir tai nenuostabu, žinant, kiek laiko čia praleidžiame.

Bet ar žinojote, kad jūsų namai turi savo ekosistemą ir klimatą? Ir jis netgi gali manipuliuoti jūsų nuotaika ir elgesiu?

Turinys

Mano namas privertė mane taip pasielgti

Mūsų asmenybės keičia namus, bet teisingas ir atvirkščias teiginys: jie ir mus stipriai psichologiškai veikia. Tarkime, jų kvapas. „Jei namuose kvepia švara, labiau tikėtina, išlaikysite jį švarų,“ sako Paulas Dolanas, Londono ekonomikos mokyklos psichologas.

2005 m. atliktame tyrime, olandų psichologai išsiaiškino, kad paslėpto citrusų kvapo valiklio kibiro pakako, kad savanoriai daug kruopščiau suvalytų sausainių trupinius – netgi jeigu kvapo nejautė. Nors tyrimas buvo atliktas laboratorijoje, Dolanas spėja, kad panašiai elgtumėmės ir namie.

Architektas Chrisas Travisas žengė dar toliau. Jis mano, kad didžiausia namų mums daroma įtaka ateina iš praeities, per pasąmonines asociacijas. Savo dizaino kompanijoje, Truehome Design Build Round Top, Texase, su klientais jis elgiasi neįprastai. Užuot klausęs, kokios medžiagos jiems patinka ir į kurią pusę nukreiptų langų norėtų, jis klausinėja apie laiką, kai jie jautėsi saugiai, patogiai, apsirūpinę ir t.t. Tada Travisas sukuria kliento namo dizainą, keliantį tokias emocijas.

„Viskas, ką teko patirti, gera ar bloga, atsitinka erdvėje,“ sako Travisas. „Šios erdvės užsifiksuoja atmintyje ir pradeda žymėti bei formuoti jūsų pasaulio suvokimą.“

Psichologas Samas Goslingas iš Texaso universiteto apsilankė kai kuriuose Traviso sukurtuose namuose ir kalbėjosi su jų savininkais. Jie sakė Goslingui, kad savo namuose nieko nekeistų ir kad jis labai patogus. Travisas dar išsiaiškino, kad jo pirmieji piešiniai atitiko klientų. Netgi tada jiems sunku suvokti, kad jų namai tiek daug žino apie juos. „Jie tebesikrato minties, kad jų psichologija turi ką bendro su dizaino piešimu,“ sako Goslingas.

Šaltasis frontas virtuvėje

Įprasta galvoti apie namus kaip apie monolitinę struktūrą su vienodomis klimatinėmis sąlygomis, bet tai jokiu būdu nėra tiesa. Skirtinguose kambariuose, netgi to paties kambario skirtinose vietose yra sava temperatūra, drėgmė ir apšviestumas. Namai turi nuosavus orus.

40 °C temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir šilčiausios namų vietos nėra retenybė, sako Richardas Corsi'is iš Texaso universiteto, du dešimtmečius tyrinėjęs vidaus oro kokybę.

Dauguma oro permainų viduje nėra netikėtos. Radiatoriaus įjungimas ar šviesa per langą temperatūrą pakelia. O temperatūrų skirtumas name sukelia oro judėjimą. „Jeigu oras rūsyje išties karštas, o gyvenamojoje erdvėje vėsesnis, šiltas oras judės link vėsesnio oro,“ sako Corsi'is.

Bet kai kurie vidinių orų reiškiniai nėra tokie akivaizdūs – ir už juos atsakome mes. „Priklausomai nuo savo dydžio, visi esame 60 – 100 W lemputės,“ sako Corsi'is. Aplinkinio oro šildymas ypatingai pasireiškia, kai visi susirenka kambaryje per šventes. „Šiltas oras kyla nuo mūsų prie lubų ir jo vietą užima vėsesnis oras iš kitur. Tad atsiranda kylanti ir besileidžianti oro cirkuliacija,“ paaiškina Corsi'is. Šventės namuose sukelia ne tik triukšmą, bet ir savo meteorologinius fenomenus:

Visai kaip planetose vyksta ekstremalūs orų reiškiniai, tas pats dedasi ir mūsų namuose

Ekstremaliausios sąlygos susidaro ten, kur nematome, tokiose vietose kaip palėpės ir tuštumos sienose. „Jeigu name yra oro kondicionavimo sistema, tada šalčiausia vieta vasarą bus iš tiekimo vamzdžio plūstantis oras – maždaug 12 °C,“ sako Corsi'is. „Gyvenamosiose patalpose temperatūra gali būti 23 °C, o išorinės sienos ertmėse ir palėpėse gali siekti iki 50 °C.“ Jos ne tik įkaista. Saulei šviečiant į išorinę sieną, ertmėje tarp išorinės ir vidinės sienos pakyla slėgis. Sienos nėra vien sienos, jos yra ir orų fronto sistema!“

Cheminis reaktorius, kuriame gyvenate

Kiekvieną sekundę jūsų namų ore ir praktiškai ant visų paviršių vyksta cheminės reakcijos. Pagrindinis šių vyksmų dalyvis – ozonas, labai reaktyvi molekulė, sudaryta iš trijų deguonies atomų. Dauguma jo į namus pakliūna iš lauko, nors santykinai maži kiekiai randasi ir iš oro gaiviklių, lazerinių spausdintuvų, ventiliacijos ir oro kondicionavimo sistemų.

Ozonas ilgai neišsilaiko. „Viduje ozono paprastai būna daug mažiau, nei lauke, bet taip yra todėl, kad viduje jis reaguoja su tiek daug medžiagų,“ paaiškina Richardas Corsi'is iš Texaso universiteto. „Tad ozono reakcijos produktais labai domimasi.“

Ozonas reaguoja su bet kokiais kvapais, pavyzdžiui, oro gaivikliais ir valikliais. „Visose šiose kvepiančiose medžiagose yra dvigubi anglies ryšiai ir ozonas juos noriai atakuoja,“ pažymi Corsi'is.

Kvapų gausa namuose reiškia, kad vykstantys cheminiai virsmai būna nežinomi. „Dabar namuose naudojame daugybę kvapų ir oksiduoti jie sudaro junginius, kurių lauke nebūna. Niekas nėra atlikęs toksikologinių jų tyrimų.“ Turėtume kreipti dėmesį į peroksidus ir dikarbonilus, kadangi jų struktūra panaši į kitų chemikalų, kurie yra nuodingi arba sukelia stiprų erzinimą. „Aplink pilna raudonų vėliavų,“ perspėja jis.

Ozonas dvigubas anglie jungtis atakuoja ir kitur – mūsų kilimų stirene, muiluose ir netgi aliejuose ant mūsų odos. Taip susiformuoja karbonilai, kuriems priklauso ir formaldehidas, aštraus kvapo dujos, naudojamos kaip konservantas morguose. „Didesnis jo lygis gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų problemas, akių dirginimą ir panašiai,“ perspėja Corsi'is. Kitos trumpai gyvuojančios molekulės, vadinamieji karboniloksidai (Criegee biradikalai) taip pat randasi iš ozono chemijos. Jie itin reaktyvūs ir sudaro platų šalutinių produktų spektrą, kuriame yra dirginimą sukeliančių ar nuodingų.

Judėjimas link žalesnio gyvenimo negelbsti. Daugelyje „natūralių“ valymo produktų yra terpenų arba terpenoidų, augaluose randamų organinių molekulių, kurios itin linkusios reaguoti su ozonu. „Kompaktiškesni namai, kuriuose mažesnė skersvėjų tikimybė ir daugiau „žalių“ produktų lėmė, kad mūsų namai tampa intensyviais cheminiais reaktoriais,“ sako Corsi'is.

Daug vidinių teršalų į namus pakliūna su atsinešamais daiktais. Pavyzdžiui, formaldehidą išskiria fanera ir kosmetika. Taip pat išsiskiria pusiau lakūs organiniai komponentai, tokie, kaip liepsnos slopikliai, naudojami balduose ir lovų čiužiniuose.

Tačiau kai kurios medžiagos sugeria tai, kas buvo išskirta ir buitinės chemijos produktus. „Poliuretano puta, dažnai naudojama balduose ir kilimų paminkštinimuose, yra didžiulis teršalų kaupiklis,“ sako Corsi'is. Taip pat ir gipskartonio plokštės, dengiančios daugumą sienų.

Oro sąlygos namuose (žr. „Šaltasis frontas virtuvėje“) turi didelę įtaką užterštumo lygiui. Aukštos temperatūros, kartais būnančios sienų tarpuose, paspartina chemines reakcijas. „Labai grubiai skaičiuojant, medžiagos temperatūrą pakėlus 10°C, emisija iš jos padvigubėja,“ sako Corsi'is. O kylant temperatūrai, didėja ir slėgis ertmėse – užterštas oras veržiasi į kambarius. „Elektros rozetės ir įskilimai sienose tikrai padidina pralaidumą,“ pažymi Corsi'is.

Susidraugaukite su mikroskopiniais įnamiais

Visos landos ir kertelės namuose ir butuose yra nematomos bakterijų, grybelių ir archėjų ekosistemos. Tik dabar pradedame gauti tikrąjį šios eklosistemos vaizdą.

Biologas Robas Dunnas Šiaurės Karolinos valstijos universitete Raleigh'yje atliko iki šiol didžiausią naminių mikrobų ekosistemų tyrimą. Jo komanda atliko savanorių iš 1430-ies namų ir butų visoje Šiaurės Amerikoje atsiųstuose pavyzdžiuose aptiktų mikroorganizmų DNR sekoskaitą, kad nustatytų, kas gyvena ant durų rėmų, pagalvių ir virtuvės spintelių. „Kai kas gyvena su ožkomis, kai kurie – bendrijose su 40 purvinų ir smirdinčių bičiulių, kai kas gyvena su vaikais,“ sako Dunnas. „Kiekviename pavyzdyje, nuo visų paviršių, buvo mikrobų DNR.“

Dunnas ir jo komanda atrado stulbinančią mikrobų įvairovę. Kiekvieno jų viso genomo nuskaitymas būtų labai lėtas. Tad Dunno komanda išanalizavo DNR atkarpas ir suklasifikavo mikrobus į negriežtas kategorijas, veikiamuosius taksonominius vienetus (operational taxonomic units – OTU).

Bet rezultatai vis vien buvo stulbinantys. Namuose jie rado 75 000 bakterijų OTU, 35 000 grybelių OTU ir 350 archėjų OTU. „Kalbant apie grybelius, tai dydžio eile daugiau, nei visi aprašyti grybeliai Žemėje. Tai išties stulbina,“ sako Dunnas.

Jo komanda dalį namų ėmėsi tirti nuodugniau – ir atrado daug, daug daugiau. „Namuose rastos pora tūkstančių nariuotakojų rūšių ir tarp jų buvo nuostabių dalykų,“ pažymi Dunnas. Tarp jų buvo kanalizacijų musės, gyvenančios daugumoje virtuvių kriauklėse ir kurių lervos maitinasi atliekomis dugne. „Taip pat radome parazitinių vapsvų beveik visuose namuose,“ pastebi Dunnas.

Mūsų odos mikrobai, tokie kaip Staphylococcus ir Corynebacterium, gyvena visuose namų kambariuose. „Visi rūpinasi tualeto sėdynėmis, tačiau tiesą sakant, kur prisiliečia mūsų kūnai, ten būna ir „nuosavų“ mikrobų,“ sako Dunnas.

Tokia išvada kyla iš kito tyrimo. Jamesas Meadow Oregono universitete Eugene'e tyrė bakterijas ant grindų, stalų ir kėdžių universiteto klasėse ir sako, kad rezultatai tinka ir mūsų namams. „Pažvelgus į bakterijas ant kėdžių pasosčių, tai ne vien ant odos esančios bakterijos, ten yra medžiagos, siejamos ir su žmonių žarnynu ir vagina,“ sako Meadow. „Patinka mums tai ar ne, esame labai nesandarūs gyvūnai ir mūsų drabužiai nėra toks neįveikiamas barjeras, kaip mėgstame manyti.“

Nors kai kurios bakterijos plačiai paplitusios, yra ir geografinių variacijų. Dunno komanda kai kuriuos augalų patogenus rado tik namuose, stovinčiuose kukurūzų auginimo regionuose. „Regime išties gražų atkartojimą aplinkinių biologinių vyksmų besiskverbiant per langus į mūsų namus,“ sako Dunnas. Taip pat skiriasi namai, priklausomai nuo kiekvieno kambario klimatinių sąlygų ir ką ten veikiame.

Tai, kad su visais šiais mikrobais dalinamės pastoge, reiškia, kad mūsų kambariai toli gražu nėra švarūs. „Buvo daug tyrimų, ieškojusių blogų dalykų, patogenų,“ sako Meadow. „Bet dauguma mikrobų nedaro jokios įtakos mūsų sveikatai arba veikia teigiamai.“ Nors mikrobų ekosistemos poveikio sveikatai tyrimai tebėra ankstyvoje stadijoje, vienas, 2013 m. atliktas tyrimas leido į šią įtaką pažvelgti. Pelėms, paveiktoms dulkėmis iš namų, kuriuose yra šunų, rečiau išsivystydavo astma, nei pelėms, paveiktoms dulkėmis iš namų, kuriuose šunų bėra. Apsaugotų pelių žarnynuose rasta daugiau Lactobacillus johnsonii bakterijų, kurios kažkaip silpnina pelių imuninę sistemą.

Taip pat praktiškai nežinome apie mūsų poveikį namų mikrobams – ypač, kalbant apie valymą balikliais ir kitais produktais. „Renkamės aplinkinę ekosistemą praktiškai aklai,“ pabrėžia Dunnas. „Kariaujame su šiomis nematomomis gyvybės formomis ir manome kuriantys aplinką be jų. Iš tiesų tai kuriame aplinką, kurioje suteikiame pranašumą toms kelioms rūšims, kurios geba atsispirti mūsų pastangoms.“

Dunnas tikisi, kad būsimi tyrimai parodys, kaip prižiūrėti namų mikrobų ekosistemas taip, kad jose būtų teisingas rinkinys mikrobų rūšių, padedančių šlaikyti sveikatą. „Kvaila taip nesielgti,“ sako jis.

Ar skrudintuvas jus šnipinėja?

Išmanus dantų šepetukas, pasakantis, kaip valotės dantis. Termostatas, leidžiantis kontroliuoti temperatūrą, kai nesate namie. Keptuvas įspėja apie paruoštus pietus.

Daugiau ir daugiau įtaisų jungiami prie interneto, taip leisdami bendrauti su namais ir būnant toli. Jie žada sutaupyti pinigų ir pagerinti sveikatą. Bet ar jei atveria duris trečiosioms pusėms, tarkime elektros kompanijoms ir Google? Jei taip, namų paslaptys gali tapti nebeslaptos.

„Pagrindinis išmaniųjų sistemų bruožas, kad jos mokosi ir jomis naudojantis, vis geriau jus pažįsta,“ sako Jamesas Scottas iš Microsoft Research Kembridže, JK, kuriantis išmaniuosius namų įrenginius. „Šiam mokymuisi neišvengiamai reikia kokio nors registravimo.“

Įrenginių gamintojams yra svarbu su paslauga pateikti smegenis, kurios gali priklausyti nuo dirbtinio intelekto, veikiančio serveriuose kitame pasaulio krašte. Šioje vietoje kyla daugybė privatumo klausimų, sako Scottas.

Apyvokos daiktų, siurbiančių duomenis apie gyvenimą namuose, sąrašas vis ilgėja. Pavyzdžiui, Google Project Tango, leidžia išmaniesiems telefonams skenuoti vidaus aplinką, taip leidžiant vystytojams kurti vidaus patalpų žemėlapių duomenų bazę – taip pat ir mūsų namų. Žinoma, visi duomenys keliauja ir į Google.

„Namų, kaip privačios vietos realybė verčiama aukštyn kojomis,“ sako Lee Tien, Electronic Frontier Foundation, pilietinių teisių grupės San Francisco'e vyr. teisininkas. „Bet mūsų laikymo to privačia vieta pojūtis neišnyko.“

Būtent čia ir glūdi pavoju, aiškina jis – apgaulingas privatumo jausmas. Namai gali tapti vis mažiau ir mažiau privatūs, bet jų gyventojai nebūtinai tai supranta, tad nekeičia savo elgesio būdami jų viduje.

Ir kodėl turėtume? Daug priklauso nuo to, kas atlieka stebėjimą. Pirmaisiais išmaniųjų namų technologijų naudotojais gali tapti senjorai. Įrenginiai, stebintys ir išmokstantys asmens įprastą dienos ritmą, ir skelbiantys pavojų vos užfiksavę ką neįprasto, galėtų leisti žmonėms ilgiau gyventi savo namuose. Greenpeako „Senior Lifestyle System“ rodo informaciją apie pagyvenusio asmens veiklą jų namuose, pavyzdžiui, jaunesniems šeimos nariams. Kai kam dalies privatumo netektis gali būti naudinga, jei tai reiškia ilgiau išlaikomą nepriklausomybę.

Ne visos sistemos taikomos pagyvenusiems. Xetal MoCa naudoja ant sienos primontuotus įtaisus, kad perduotų namų savininkams, kiek žmonių yra kiekviename kambaryje. Sistema taip pat seka gyventojų judėjimą, parodantį, kada jie išeina ar žiūri TV.

Nerimaujama, kad išmanieji namai suteiks kompanijoms dar vieną šnipinėjimo priemonę. Energijos sunaudojimą mūsų namuose sekantys prietaisai galėtų būti panaudoti gyventojo profilio sudarymui. Energijos sunaudojimo pikai gali parodyti, tarkime, kokias religines šventes jie stebėjo. Įmanoma netgi atskirti, kada įjungiamas televizorius, o kada – skalbimo mašina, kadangi skiriasi energijs sunaudojimo profiliai. Tyrėjai išsiaiškino, kad energijos sunaudojimo profiliai netgi gali būti naudojami nustatyti, koks filmas žiūrimas.

Gali tekti priprasti prie minties, kad nebesame vieni namuose.

Komentarai (1)