Laiko niekas nelaiko, jis bėga paros per parą greičiu. Tačiau gerai veiksmus susitvarkius, daugiau jo bus tuo pačiu.

Laikas – ribotas išteklius. Nei technologinė pažanga, nei dirbtinis intelektas mums neleidžia laiko tėkmės sustabdyti, atsukti atgal ar pagreitinti… Visas šis kontekstas suponuoja, kad asmuo norėdamas tapti integralia visuomenės dalimi, turi prisitaikyti prie fundamentalių taisyklių. Viena iš jų yra laikas, kuris paroje yra išreiškiamas kaip 24 val. Taigi šių dienų sėkmingas asmuo, turi gebėti efektyviai paskirstyti laiką tarp dviejų šiandieninį pasaulį apibūdinančių sferų: darbo ir asmeninio gyvenimo.

Šiame greitai kintančiame pasaulyje, asmuo nesuderindamas darbo ir asmeninio gyvenimo patirs darbo-asmeninio gyvenimo konfliktą. O disbalansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo turi įtakos tiek darbui, tiek asmeniniam gyvenimui (Douglas, Morris, 2006; Naithani, 2010; Kumar, Chakraborty, 2013; Saha ir kt., 2016 ir kt.). Tiksliau sakant darbo-asmeninio gyvenimo konfliktas turi neigiamą poveikį karjeros galimybėms, darbo kokybei, darbuotojų sveikatai bei produktyvumui, darbuotojų šeimoms, vaikams, tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse (Tarptautinė darbo organizacija, 2011). Siekiant išvengti šių aspektų, tikslinga moksliškai paanalizuoti, kaip optimaliai laiką reikėtų paskirstyti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

2017 m. Lietuvos mastu buvo atliktas tyrimas (plačiau žr. Tauraitė, 2017), kuriame reprezentatyviai su 95,1 proc. tikimybe gautos išvados apie Lietuvos užimtų gyventojų populiaciją. Metodiškai buvo taikyta anketinė apklausa ir laiko dienoraštis. Respondentai dvi dienas (darbo dieną ir laisvadienį) pildė laiko dienoraštį, kuriame kasdieninius atliekamus veiksmus priskirdavo atitinkamai laiko paskirstymo sričiai. Respondentams buvo apibrėžtos aštuonios laiko paskirstymo sritys: miegas, kiti fiziologiniai poreikiai (valgymas, asmeninė higiena ir pan.), darbas, mokslas/ studijos, namų priežiūra ir rūpinimasis šeima, laisvalaikis, keliavimas (nuo taško A iki taško B: kelionė iš namų į darbą; kelionė iš namų į parduotuvę ir pan.), kita veikla. Empirinių duomenų rinkimo tikslas buvo siekis identifikuoti Lietuvos užimtų gyventojų laiko paskirstymo turinį, kurį būtų galima palyginti su optimaliu laiko paskirstymo variantu. Atlikus lyginamąją analizę, pateikiamos rekomendacijos užimtiems gyventojams Lietuvoje.

Užimtų gyventojų Lietuvoje laiko paskirstymo optimizavimui nustatyti sudarytas matematinis modelis, remiantis asmenų, siekiančių suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, surinktais duomenimis. Aštuoni tikslai ir apribojimai suformuluoti, remiantis mokslinės literatūros analize, ekonomine, matematine logika ir socialine patirtimi:

1. Miegui skiriamą laiką reikėtų maksimizuoti.

2. Kitiems fiziologiniams poreikiams skiriamą laiką reikėtų minimizuoti.

3. Darbui skiriamą laiką reikėtų maksimizuoti.

4. Mokslui/ studijoms skiriamą laiką reikėtų minimizuoti.

5. Namų priežiūrai ir rūpinimuisi šeima skiriamą laiką reikėtų maksimizuoti.

6. Laisvalaikiui skiriamą laiką reikėtų maksimizuoti.

7. Keliavimui skiriamą laiką reikėtų minimizuoti.

8. Kitai veiklai skiriamą laiką reikėtų minimizuoti.

Matematinis modelis sudarytas taip, kad tenkintų sveikatos specialistų nurodomus miego laiko apribojimus. M. Hirshkowitz ir kt. (2015) rekomendacijos: 18–64 m. asmenys, turėtų miegoti ne mažiau nei 07:00 val., bet ne daugiau nei 09:00 val. per parą. Taip pat atsižvelgta į LR Darbo kodekso (2016) apribojimus, kuriuose nurodoma, kad per parą turėtų būti dirbama ne daugiau nei 12:00 val. Papildomai įtrauktas darbo-poilsio ciklą aprašantis apribojimas: per parą po 08:00 val. turėtų būti skiriama miegui, darbui ir likusiam laikui. Taip pat identifikuotas dažniausiai gaunamas mėnesio neto („į rankas“) darbo užmokestis (toliau – DU), paremtas gautais empiriniais duomenimis. Papildomoms sąlygoms aprašyti, buvo atsižvelgta į asmenų, siekiančių suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, laiko paskirstymo duomenis, kurie buvo surinkti tyrimo metu. Daugiakriteriniam optimizavimui prioritetai bei tikslų svoriai nustatyti, remiantis anketinės apklausos rezultatais.

Surinktus statistinius duomenis, paaiškėjo, kad 2017 m. užimti gyventojai Lietuvoje asmeniniam gyvenimui skyrė 75 proc. paros laiko, o darbui – 25 proc. (žr. 1 pav.).

Kaip matoma, asmeninio gyvenimo kontekste daugiausiai laiko skiriama miegui, laisvalaikiui, kitiems fiziologiniams poreikiams.

Išsiaiškinta, kad užimti gyventojai Lietuvoje 2017 m. dažniausiai gaudavo DU, kuris pateko į šį intervalą: nuo 419 eurų iki 519 eurų. Taigi realizavimus matematinį modelį, nustatytas optimalus laiko paskirstymas, kai DU būtų nemažesnis nei aukščiau nurodyto intervalo rėžiai. Optimalaus laiko paskirstymo atveju užimtas gyventojas 17:00 val. per parą turėtų skirti laiko asmeniniam gyvenimui, o 07:00 val. – darbui (asmuo uždirbtų 529,20 €; žr. 2 pav.).

Lyginant optimalų laiko paskirstymą su faktiniais 2017 m. užimtų gyventojų Lietuvoje duomenimis, galima daryti išvadą, kad lietuviai neoptimaliai paskirsto laiką darbui ir asmeniniam gyvenimui (žr. 1, 2 pav.). Taigi patartina didinti skiriamą laiką (skliaustuose pateikiamos atitinkamos laiko paskirstymo srities korekcijos skaitine prasme): miegui (00:56 val.), darbui (01:05 val.), namų priežiūrai ir rūpinimuisi šeima (03:57 val.). Rekomenduojama mažinti skiriamą laiką: kitiems fiziologiniams poreikiams (02:07 val.), mokslui/ studijoms (00:16 val.), laisvalaikiui (02:45 val.), keliavimui (00:42 val.), kitai veiklai (00:04 val.).

Taigi realaus gyvenimo aktualijos gali būti tyrinėjamos pasitelkiant ekonomiką ir matematiką. Šiuo atveju buvo pristatytas laiko paskirstymo darbui ir asmeniniam gyvenimui modeliavimas. Įvertinus faktinius laiko paskirstymo duomenis su optimaliu laiko paskirstymo variantu, galima teigti, kad lietuviai neoptimaliai paskirsto laiką tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Ši situacija gali lemti egzistuojantį darbo-asmeninio gyvenimo konfliktą, kuris turi neigiamas pasekmes tiek darbui, tiek asmeniniam gyvenimui. Siekiant išvengti šių aspektų, pateikiamos konkrečios rekomendacijos, kaip optimaliai laiką reikėtų paskirstyti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

Viktorija Tauraitė
Vytauto Didžiojo universiteto ekonomikos doktorantė

Literatūros sąrašas

1. Douglas, E. J., Morris, R. J. (2006). Workaholic, or just hard worker? Career Development International. Bingley: Emerald, Vol. 11, No. 5.
2. Hirshkowitz M., Whiton, K., Albert, S. M., Alessi, C., Bruni, O., DonCarlos, L., Hazen, N., Herman, J., Katz, E. S., Kheirandish-Gozal, L., Neubauer, D. N., O’Donnell, A. E., Ohayon, M., Peever, J., Rawding, R., Sachdeva, R. C., Setters, B., Vitiello, M. V., Ware, J. C., Hillard, P. J. A. (2015). National Sleep Foundation’s sleep time duration recommendations: methodology and results summary. Sleep Health: Journal of the National Sleep Foundation, Vol. 1, No. 1.
3. Kumar, H., Chakraborty, S. K. (2013). Work Life Balance (WLB): A Key to Organizational Efficacy. Aweshkar Research Journal, Vol. 15, No. 1.
4. LR Darbo kodeksas (2016). TAR, Nr. 23709.
5. Naithani, P. (2010). Overview of Work-Life Balance Discourse and Its Relevance in Current Economic Scenario. Asian Social Science, Vol. 6, No. 6.
6. Saha, A. K., Chaudhuri, S., Mazumdar, S. S. (2016). Work-Life Balance of Women Teachers in West Bengal. Indian Journal of Industrial Relations, Vol. 52, No. 2.
7. Tarptautinė darbo organizacija (2011). Work–life balance. Prieiga per internetą: , (prisijungta 2021-02-23).
8. Tauraitė, V. (2017). Užimtų gyventojų laiko paskirstymo darbui ir asmeniniam gyvenimui palyginamoji analizė ir optimizavimas Lietuvoje. Magistro baigiamasis darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga per internetą: (prisijungta 2021-02-23).

Komentarai (1)