Aleksandras Targamadzė. Apie technologijas aukštajame moksle ir jo kokybę  (12)

Drįstu pasakyti, kad mes mažokai susimąstome apie tai, kas yra kokybė. Daugelis mokslininkų teigia, kad studijų kokybė – tai vartotojų lūkesčių pateisinimas. Skamba gražiai: kai vartotojas sotus ir patenkintas, studijų kokybę galima laikyti aukšta.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mūsų spaudoje galima pamatyti nemažai pasisakymų, jog studijų kokybė Lietuvoje žema, tačiau dažnai išgirstame ir priešingai: studijų kokybė yra aukšta. Taigi mūsų sąmonę veikia du skirtingi informacijos srautai, o tada, nori nenori, – susimąstai, kas yra studijų kokybė. Štai, E. Barbera teigia, kad studijų kokybę tapatinti su vartotojų lūkesčių pateisinimu klaidinga, nes yra per daug priemonių, veikiančių vartotojų nuomonę, neturinčių nieko bendro su kokybe.

ISO 9000:2000 standartas teigia, kad kokybė – tai atitikimas reikalavimams. Man šis apibrėžimas patinka, nes jis leidžia matuoti kokybės savybes. Mes turime iškeltų reikalavimų ir galime matuoti, kiek esamos savybės atitinka reikalavimus, kad ir procentais. Kaip būtų nuostabu, jei iš ryto atsivertęs laikraštį perskaityčiau, jog šiąnakt studijų kokybė išaugo, tarkime, 2 procentiniais punktais. Tik tokiu atveju galėtume šnekėtis apie studijų kokybę objektyviai.

Kokybė priklauso nuo sąlygų. Įsivaizduoju Kaune, Panemunėje, mokyklą, kur mokymosi kokybė labai aukšta. Tačiau įsivaizduokime, jog ten sugriūva tiltas, ir vaikas negali pasiekti mokyklos. Ar vaikui kokybė išlieka ta pati? Tikrai ne. Tampa aišku, kodėl kinai senovėje savo neprieteliams linkėdavo gyventi pokyčių laikais.

Sąlygos keičiasi ne tik į blogąją, bet ir į gerąją pusę. Kokybės siekiama įvairiausiais būdais, kad ir edukacinėmis priemonėmis – nuo paties žmogaus iki aplinkos tobulinimo. Į studijas jau seniai atėjo informacinės technologijos. Dėl jų atsirado ir nauja, virtuali realybė, tad kelčiau klausimą: ar mes pakankamai išnaudojame šią realybę studijų kokybei pagerinti.

Du mokslininkai Leclercq ir Poumay atskleidė aštuonis skirtingus mokymosi veiklų tipus. Kiekvieną studijų procesą galima išskaidyti į atomus, ir kiekvienas atomas priklausys vienam iš tų aštuonių veiklų tipų. Suskaidžius studijų procesą, galima įvertinti, kiek kokybiškos tos studijų dalys. Kai pabandžiau išrašyti pagrindines technologines priemones, kuriomis galima pagerinti studijų kokybę, išvardijau bent kelis lapus, pabandžiau sugrupuoti.

Mano išvada ta, kad virtualioje erdvėje veiksmingai galima realizuoti visas mokymosi veiklas. Jei ieškosime kokybiškiausio studijų modelio, reikės pripažinti, kad kai kurios veiklos veiksmingesnės naudojant tradicinius metodus, kitos – realizuojant jas virtualioje erdvėje. Kokybiškiausios studijos bus tuomet, kai vienus elementus perkelsime į virtualią erdvę, o kitus atitinkamai paliksime realybėje, priklausomai nuo to, kur jie veiksmingiau realizuojami. Iš to seka, kad e-mokymasis visa galva lenkia tradicines studijas, nes būtent taip jis yra realizuojamas.

Jei tradicinį mokymąsi papildome informacinėmis technologijomis – skaidrėmis, kompiuteriais, informacijos internete paieška, – gauname e-mokymąsi. Dar papildžius jį virtualia mokymosi aplinka, vaizdo konferencijomis, modeliavimo programomis, gausime virtualias studijas. Šis procesas nėra savitikslis, jis naudojamas norint pasiekti geresnę studijų kokybę.

Pastarųjų laikų tendencija – virtualūs universitetai, E-universitetai, susiję su nuotoliniu mokymu, vystėsi trimis kryptimis. Iš senovės yra paveldėtos dvi kryptys: centralizuotas ir decentralizuotas modeliai. Centralizuotas modelis atsirado iš nesėkmingo Kembridžo universiteto Jungtinėje Karalystėje Senato sprendimo. Jie svarstė, ar pradėti vykdyti nuotolines studijas Kembridžo universitete, tačiau galiausiai nusprendė, kad tokių studijų kokybė bus nepakankama. Kiti Anglijos universitetai pasekė Kembridžo pavyzdžiu, tad Anglijoje e-universitetai nesivystė, o likusiame pasaulyje – plito. Galų gale Anglijos vyriausybė buvo priversta pati imtis iniciatyvos ir įsteigė Britų atvirąjį universitetą, kuris ir realizuoja centralizuotą modelį... Aišku, jog čia studijas organizuoja viena institucija.

Kitose šalyse, tai ypač charakteringa Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV), tradiciniai universitetai ėjo į šią sritį patys, tad nereikėjo jokių centralizuotų sprendimų. JAV jau prieš penkerius metus e-mokymasis savo apimtimis pralenkė tradicines studijas.

Pastaruoju metu atsirado ir sparčiai plinta tinklinis modelis, kuris jungia dviejų modelių teigiamas puses: bendradarbiaudami tradiciniai universitetai ir kolegijos dirba bendrame tinkle, turi bendrą centrą etc.

Lietuva yra pasirinkusi tinklinį modelį. Čia vykdoma programa „Lietuvos virtualus universitetas“, kur studijoms ar virtualioms studijoms kuriamos aplinkos, kaupiama informacija. Virtualaus universiteto tikslas yra paversti tradicinius universitetus ir kolegijas elektroniniais, paskatinti juos perkelti veiklas į virtualią aplinką. Studijos virtualioje aplinkoje realizuojamos jau ir pas mus, Informatikos fakultete, Kauno technologijos universitete (KTU), ta kryptimi dirba ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Mykolo Romerio universitetas. Vilniaus universitetas pradėjo, tačiau norėtųsi, kad senasis universitetas eitų sparčiau, taip pat apie tai galvoti pradėjo ir Vytauto Didžiojo universitetas. Visi po truputį juda, kas greičiau, kas lėčiau, o mums norėtųsi, kad tai vyktų kuo didesniais mastais, tačiau sakyti, jog Lietuvoje tai nevyksta, negalima...

Dažnai pajuokauju, kad jei visų universitetų rektoriais taptų informatikai, procesai vyktų greičiau. Bet tai neįmanoma. Jei mes suprastume, jog virtualios studijos leidžia gerinti studijų kokybę ir kad tai yra mūsų ateitis, galėtume diskutuoti, dalytis patirtimi, kaip geriau sudaryti studijų programas, kaip gerinti studijų kokybę, ir tai spartintų studijų virtualizavimą.

KTU nuotolinio mokymosi informacinių technologijų magistro studijų programoje rengiame žmones, kurie ateityje turėtų plėtoti nuotolines studijas. Visa informacija jiems yra pateikta virtualioje mokymosi aplinkoje, paskaitas skaitome su vaizdo konferencijų pagalba į tinklą. Mano studentai yra klasėse, kituose universitetuose ar kolegijose, ar namuose, prisijungia iš bet kur, jie gali reaguoti, užduoti klausimų. Aš taip pat per paskaitas užduodu klausimų, į kuriuos atsakymų laukiu iki kitos paskaitos, bendraujame elektroniniu paštu. Negana to, mano paskaitų klauso tik pusė mano studentų, tačiau paskaitos yra įrašomos ir pateikiamos internete. Kas neturėjo laiko, gali peržiūrėti įrašą, o klausimus atsiųsti elektroniniu paštu.

Mano asmeninis patyrimas atitinka tai, kas teigiama daugelio: virtualioje erdvėje mokymosi procesas veiksmingesnis. Nors reali erdvė bendraujant turi daug privalumų, tačiau virtualioje erdvėje yra daug priemonių, kurių dirbdamas su studentais auditorijoje panaudoti negaliu. Tarkime, studentas ateina į virtualią erdvę, skaito medžiagą, kai nesupranta, sistema jam suteikia pagalbą. Jam užduodami savikontrolės klausimai, parekomenduojama tam tikra knygos dalis. Dėl didelio studentų skaičiaus to padaryti aš nespėsiu, o kompiuteris tą gali.

Parengta pagal pokalbį su KTU Informatikos fakulteto dekanu prof. habil. dr. Aleksandru Targamadze ir jo pranešimą „Šiuolaikinių technologijų įtaka studijų ir mokslo kokybei“ konferencijoje „ID: e-Lietuva“

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Aleksandras Targamadzė
(0)
(0)
(0)

Komentarai (12)

Susijusios žymos: