Gana paprastas ir lengvas klausimas – „ką norėtumei studijuoti?“ – abiturientų ausims dažnai skamba negailestingai. „Kai žinosit – pasakykit ir man“, – puikiai tiktų atsakymas, erzinantis klausiančius tėvus, senelius ir tetas. Bet dar labiau nei panašūs klausimai jaunuolius nervina ir įtampą kelia jausmas, kad „reikia atsakymo, būtinai reikia atsakymo čia ir dabar“. Atsakymo, kurį taip norėtųsi turėti, bet atrasti sunku.

Po abitūros egzaminų sukelto jaudulio kyla naujas stresas – apsispręsti (ne)studijuoti. Besimokydami egzaminams turime medžiagos, kurią reikia žinoti, atsiminti, „įsidėti į galvą“, o po mokyklos baigimo prieš mus iškyla daugybė kelių, pasirinkimų, galimybių, bet gido, kuris mums šiame naujame pasaulyje padėtų susigaudyti, – nėra. Esame laisvi rinktis. Tada suprantame, kad laisvė gali būti ir alinanti.

Kiekvienoje mokykloje yra abiturientų, kuriems panašių problemų neiškyla. Jie jau kurį laiką tiksliai žinojo, ką norėtų po mokyklos veikti, arba yra numatę keletą variantų. Bet nemažai yra ir tų, kurie save ir savo ateitį sunkiai įsivaizduoja. Jų norai dažnai šokinėja nuo istorijos iki teisės, paskui tarptautinės prekybos link, o vėliau grįžta prie kultūros studijų… O gal visgi tapti mokytoju?

Bandydami susivokti, jaunuoliai dažnai naršo internete, įvairiuose specialiuose leidiniuose. Bet netgi ir čia greitai neatradus sprendimo ima kankinti dar didesnis nerimas. Staiga pamačius vieną ar kitą žinutę, ateina palengvėjimas: „Štai studijų programa, kurią noriu studijuoti! Pagaliau atradau savo kelią ir žinosiu, ką atsakyti visiems klausiantiesiems, „kas toliau?“ Taip, tai smagus jausmas. Bet kitą dieną ir vėl apninka abejonės…

Studijų pasirinkimas daugeliui jaunų žmonių yra pirmasis rimtas apsisprendimas, už kurį jie yra patys atsakingi, todėl taip „kamuotis“ jaunimui nėra įprasta.
Pasirinkti studijas ir universitetą sudėtinga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia turime didelę studijų programų pasiūlą. Antra, jaunuolius gąsdina įsipareigojimas pasirinkti vieną ir atsisakyti kitų alternatyvų. Be to, daugelį persekioja mintis, kad pasirinkus ne tą universitetą, ne tą specialybę – ateitis sugrius it kortų namelis.

Norintieji studijuoti Lietuvoje gali rinktis iš keliasdešimties universitetų ir kolegijų. Nepamirškime ir to, kad daugelio mūsų dvyliktokų akys krypsta ir į užsienio aukštąsias mokyklas. Tai, kad ši pasiūla ne tik džiaugsmą teikia, – visiškai normalu. Žmogaus pajėgumai nėra beribiai – mes paprasčiausiai negalime suvokti ir įvertinti visos reikiamos informacijos.

Mokslininkai jau seniai įsitikino, kad gausi alternatyvų pasiūla sunkina pasirinkimą, žadina neigiamas emocijas, kelia stresą. Tuo tarpu žmonės, turintys mažiau galimybių, dažnai jaučiasi laimingesni ir priima sprendimus lengviau ir paprasčiau.

Apsisprendimas studijuoti (ir ką studijuoti) susijęs ir su kažko atsisakymu, paaukojimu. Kiekvienas apsisprendimas „už kažką“ reiškia ir apsisprendimą „prieš kažką“. Pasirinkę ekonomikos mokslus, dažniausiai sau užkertame kelią tapti literatūrologais ar inžinieriais. Pasirinkę studijuoti Klaipėdoje, nežinosime, ką reiškia būti studentu Vilniuje, Londone ar Romoje.

Tiesa ta, kad priimant svarbius sprendimus, užpuola baimė prarasti tai, kas galėtų būti įdomiau, gražiau, patraukliau, labiau intriguoti. Pasirinkdami vieną, bijome prarasti visas kitas galimybes. Tai primena naršymą su Google Earth programa: iš pradžių galime skrajoti ir matyti visą planetą, o vos nusistatę „kelionės“ tikslą – iš savo akiračio prarandame visus žemynus, neaprėpiamą pasaulio dydį ir matome tik nedidelį žemės plotelį, kuriame telpa keletas magistralių ar mažas miestelis. Situacija po abitūros yra kažkuo panaši. Nenuostabu, kad kai kuriems reikia daugiau laiko pamąstymui.

Studijų pasirinkimą apsunkina ne vien asmeninės ambicijos, bet ir aplinka, visuomenės spaudimas.

Abiturientus slegia vyraujanti nuomonė, jog studijos turi ne tik patikti, bet ir užtikrinti ateitį. Pripažinkime, kad vieni iš anksto svajoja apie solidų atlyginimą ir sėkmingą karjerą, o kitiems svarbiau įdomus darbas ir malonus kolektyvas.

Dėl šių priežasčių tampa visiškai suprantama, kodėl dvyliktokai ieško „gido“, „autoriteto“, „metodo“, galinčio palengvinti apsisprendimą. Ne vieną, matyt, kankina ir klausimas: „Ar galiu pasitikėti savo nuojauta? Bet gal geriau pasiklausinėti vyresnių draugų, pasitikėti tėvų, pažįstamų patarimais? O gal susidaryti argumentų „už“ ir „prieš“ sąrašą? Nusistatyti aiškią datą, iki kada apsispręsti, arba atvirkščiai – kurį laiką atsitraukti ir ramiai viską apsvarstyti?“
Iš tiesų patartina vieną ar porą iš šių būdų išbandyti. Bet būtina suvokti, kad nėra jokios stebuklingos formulės, kuri visuomet ir visais atvejais tiktų. Ne visuomet pagelbėti gali ir įvairios sprendimų paieškos metodikos.

Abiturientams reikėtų atsikratyti įsivaizdavimo, kad egzistuoja tobuliausios ir jiems labiausiai tinkančios studijos. Net ir labai besistengdami, negalime pasirinkti tobulai. Taip yra ne vien dėl to, jog gyvename informacijos pertekliaus laikmečiu, bet ir dėl mums reikalingos informacijos trūkumo. Negalime žinoti visko ir apie viską, visų smulkmenų ir niuansų. Juk kaip būsimasis pirmakursis gali žinoti, ar studijų programoje A grupė bus malonesnė nei studijos iš programos B? Ar galime nujausti, kad geriausias universiteto profesorius netrukus išvyks dėstyti į kitą šalį? Kaip numatyti, ar nepasiilgsi ramaus provincijos gyvenimo ir nepakęsi didmiesčio kamščių?

Svarbiausia suvokti, jog vienintelio tobulo pasirinkimo nėra – abiturientai turėtų nusiraminti ir atsipalaiduoti. Žinoma, reikia domėtis ir kuo daugiau sužinoti, bet „absoliutus“ žinojimas – mums nepasiekiamas.

Gerai, kad studijų pasirinkimas yra gana lengvai koreguojamas dalykas, jei iš tiesų vėliau pajusime, jog suklydome ir įstojome ne į tą specialybę, ne į tą universitetą.

Programos, studijų krypties pakeitimas – jokia katastrofa. Palyginti su laukiančiu „dirbančiojo gyvenimu“, keli prarasti semestrai yra niekai. Be to, bakalauro, magistro studijų sistema sudaro galimybę po pirmosios pakopos persiorientuoti ir magistro studijoms pasirinkti kitą kryptį, specialybę.

Retas, ieškodamas studijų kelio, atranda jį lengvai ir… nesuklydęs. Be to, juk niekad nežinome, ar pasirinkimas, kuris šiandien atrodo klaidingas, po kelerių metų mums nepravers, o gautą patirtį galėsime panaudoti. Kuo daugiau žinių ir patirties turime, tuo lengviau savo tolesnį gyvenimo kelią kloti.

Pagal www.zeit.de parengė Agnė Markauskaitė

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Agnė Markauskaitė

Komentarai (7)