Egzaminų psichozė: abiturientų nervai neatlaiko, ekspertai siūlo keisti egzaminavimo tvarką (15)
Brandos egzaminų tvarkaraštis tik įsibėgėja, o abiturientų stresas jau pasiekė visas įmanomas ribas. Tėvai skundžiasi nežinantys, kaip paguosti savo vaikus, kurie, mokykloje puikiai susitvarkę su mokslais, dabar tikina, kad nei gerai išlaikys egzaminus, nei kur nors įstos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Švietimo ekspertai, paklausti, ką rodo tokia moksleivių reakcija, teigia, kad egzaminai Lietuvoje iš tiesų pernelyg sureikšminti, ir svarsto, ar nereikėtų tvarkos keisti – pradedant visišku egzaminų atsisakymu, baigiant galimybe perlaikyti egzaminą dar iki rudens.
Panikuoja net gerai besimokantys moksleiviai
„Mano dukra, regis, visada buvo pavyzdys, kaip reikia mokėti atsipalaiduoti, egzaminams ruošėsi ramiai. Pirmasis egzaminas – anglų kalbos – praėjo nepastebimai. Dėl rašinio irgi buvau rami, kadangi lietuvių kalba – jos stiprioji pusė, todėl labai nustebau, kai vakare ji man paskambino apsiverkusi ir pradėjo aiškinti, kad viską išlaikys blogai, niekur neįstos ir apskritai yra niekam tikusi ir nieko nesugebanti. Jokie paguodos žodžiai, aiškinimai, kad dabar ji negali mąstyti blaiviai, nepadėjo. Teko tik ją apsikabinti ir glostyti, kol verkė visą vakarą. Vėliau ji sakė, kad per egzaminą jai skaudėjo galvą ir netikėtai prasidėjo sloga, o ji net nebuvo pasiėmusi nosinės. Jos draugei buvo dar blogiau – visą egzaminą ją pykino iš streso“, - pasakojo vilnietė Irma.
Tuo tarpu dvyliktokės mama Aušra džiaugėsi, kad jos duktė laikosi pakankamai gerai. „Mes norime pasigerinti du dalykus – lietuvių kalbą ir istoriją. Tikimės tai padaryti, kadangi mokėmės pas labai stiprias mokytojas, pas jas gauti aukščiausią įvertinimą buvo sudėtinga, taigi pasiruošimas yra geras. Nors rašyti lietuvių kalbos rašinio dukra ėjo sirgdama, su bronchitu, liko savimi patenkinta. Tiesa, būna akimirkų, kai supanikuoja, jai atrodo, kad niekur neįstos, tačiau susiima. Yra numačiusi tris pasirinkimus, kur stos. Į du iš jų – didžiuliai konkursai, o trečia vieta – truputį kitos pakraipos. Manau, tai jos atsarginis variantas“, - pasakojo moteris.
Jei dukra neįstotų, kur norinti, Aušra prisipažino, kad ragintų studijuoti bet kur. „Jei kažkur mokaisi, tie metai nenueis vėjais. Be to, užsikabinus galbūt lengviau pereiti iš vienos specialybės į kitą. Manau, abiturientams iš tiesų dabar sunku. Jie juk turi tik vieną šansą. Anksčiau mes laikydavom egzaminus mokykloje, įsivertindavome, kaip esame pasiruošę. Jei nepasisekdavo, turėdavom šansą pasitaisyti per stojamuosius, o kai kur būdavo net du stojamųjų etapai. Jei nepavykdavo gerai išlaikyti iš pirmo karto, būdavo galima egzaminą kartoti“, - prisiminė Aušra.
Streso būtų mažiau, jei vasaros pabaigoje moksleiviai galėtų perlaikyti egzaminus
Buvęs švietimo viceministras Vaidas Banys įsitikinęs, jog tai, kad egzaminai kelia stresą ir išstumia iš komforto zonos, yra visiškai normalu.
„Egzamino užduotys visada parenkamos taip, kad būtų ir lengvesnių, ir sudėtingiausių. Kaip taisyklė, mokiniai, kurie sugeba atlikti sudėtingesnes užduotis, padaro kokią nors žioplą klaidą. Juk ir iš kontrolinių mokiniai negaudavo vien dešimtukų. Nuo klaidų niekas neapsaugotas. Manau, mes iš inercijos labai sureikšminame egzaminus. Aišku, jie ir yra svarbūs. Sakyti, kad egzaminas nieko nelemia, būtų nesąžininga. Ypatingai stresą patiria gerieji mokiniai, nes tiek mokykla, tiek visuomenė perkelia egzaminų naštą ant jų pečių. Reikia pripažinti, kad apie mokyklos lygį sprendžiama iš valstybinių brandos egzaminų rezultatų, todėl mokytojai jaučia spaudimą gerai pasirodyti ir spaudžia mokinius, kad jie turi išlaikyti maksimaliai gerai. Mes visi protingi ir suvokiame, kad visi negali gauti šimtukų, bet iš visų reikalaujame šimtukų.
Be to, dažnai pamirštama, kad egzaminas nėra vienkartinis veiksmas. Aišku, perlaikyti jį sudėtingiau, tai padaryti galima tik po metų, bet tikrai įmanoma. Kita vertus, aukštasis mokslas – pirmiausiai išsilavinimas, o ne amatas. Todėl visai normalu, kad jeigu tu nori studijuoti technologinius dalykus, gamtos mokslus, bet nepavyko įstoti, galima pasimokyti kokio nors amato. Tokie įgūdžiai tikrai pravers toliau studijuojant aukštojoje. Taigi jei pirmais metais nepasisekė, tikrai nereikia atsisakyti svajonės. Geriau turėti metų pertrauką bei pabandyti dar kartą, nei stoti bet kur. Juk jeigu žmogus žino, ko nori, jis turi tam tikrą motyvą“, - teigė švietimo ekspertas.
Pašnekovo manymu, būtų verta keisti tik pakartotinės sesijos tvarką. Vasaros pabaigoje galėtų vykti pakartotinė sesija visiems, norintiems pagerinti savo rezultatus, o aukštosios mokyklos papildomą priėmimą vykdytų rugsėjo mėnesį. Taip moksleiviams antras šansas būtų suteiktas greičiau. Aišku, valstybei tai kainuotų, bet vaikų psichologinis saugumas turi didesnę pridėtinę vertę.
Pati valstybinių egzaminų tvarka, jo manymu, nėra bloga. „Reikia prisiminti, kodėl atsirado šie valstybiniai egzaminai. Ar gerai laikyti ne keturis, bet aštuonis egzaminus, kaip būdavo anksčiau, – diskusinis klausimas. Be to, anksčiau vienu metu galėdavome stoti tik į vieną aukštąją mokyklą, dabar galimybės prasiplėtė. Sutinku, kad kartais vaikai pasirenka labai priešingas kryptis, tačiau dirbtinai nesureikšminčiau šių pasirinkimų. Yra nemažai vaikų, kurie gabūs įvairiems dalykams, o profesija nėra hobis, darbas neturi teikti vien malonumo.
Karjeros planavimas – labai svarbus, tačiau jo neapribočiau vien profesine veikla. Tai labiau savęs pažinimas – mėgstu dirbti dideliame kolektyve ar vienas, darbas turi būti mobilus ar sėdimas ir pan. Kita vertus, jei abiturientas tikrai nežino, ką rinktis, nėra nieko gėdinga savęs paieškoti, padaryti pauzę ar įgyti konkrečią profesiją. Pripažinkime, kad dabar daug aukštųjų mokyklų absolventų dirba kavinėse, baruose, restoranuose. Aišku, mūsų jaunimui sunku peržengti tokią nuostatą. Lietuva – ne Danija, kurioje kaip tik populiaru mokytis profesijos. Pas mus nuo sovietmečio susiklosčiusi kultūrinė tradicija, kad profesinėje mokykloje mokosi tie, kuriems nesiseka, nors gyvenimas paneigia šią nuomonę. Tarp studijų vis dar pirmauja teisė, ekonomika ir medicina, tačiau gal geriau būti geriausiu socialiniu darbuotoju nei blogiausiu teisininku?“ - svarstė V. Bacys.
Pasak pašnekovo, turime suvokti, kad dabartinis jaunimas greičiausiai per gyvenimą pakeis profesiją bent tris kartus. Ir tai normalu. Gyvenimas toks spartus, kad mes net nežinome, kokios naujos specialybės atsiras po 10 metų. Taigi dabartinis sprendimas pasirinkti gyvenimo kryptį tikrai nėra gyvybės ir mirties klausimas, nes tai sprendimas ne visam gyvenimui. Įsisąmoninus, kad didžioji dalis žmonių ateityje keis specialybę, egzaminų svarba priimama adekvačiau ir natūraliau.
Ar verta pasekti Suomijos pavyzdžiu: ten egzaminų nėra
Tuo tarpu Mokytojų tobulinimosi centro programų direktorė Marina Vildžiūnienė įsitikinusi, kad egzaminai visai nereikalingi.
„Esmė tame, kad mes neatskiriame tikrųjų vertybių nuo netikrųjų. Nėra vertinamas išsilavinimas kaip galimybė susikurti tokį gyvenimą, kokio nori, ir tame gyvenime būti laimingam, o vertinami tik tam tikri formalūs dalykai, kurie turi popierinę išraišką. Aš labai norėčiau tikėti, kad vaikai veržiasi ir tėvai juos skatina veržtis į mokslą, bet panašu, kad visi veržiasi ten, kur galima gauti popierių, kuris leistų po to judėti į priekį. Tuomet atrodo, kad tik universitetinių studijų baigimas gali padaryti tave laimingą. Tačiau iš tiesų laimę suteikia veikla, kuri tau teikia malonumą. Vis dar didelė problema, kad jaunimas menkai įsivaizduoja, ką renkasi ir ką veiks ateityje, o paveikslas, kuris piešiamas, kas jų laukia, jei neįstos į aukštąją, gąsdinantis. Todėl jie daro sprendimą ne pagal tai, kas jiems patinka, ką jie vertina, o pagal tai, kur šiuo metu galėtų pritapti. Taigi jie tapo suaugusiųjų sukurtos sistemos įkaitais.
Reikėtų išlaisvinti mokyklų savarankiškumą ir atsakomybę. Tokie egzaminai, kokie yra šiandien, savo vaidmenį atliko. Jie tikrai buvo reikalingi ir davė daug naudos, bet dabar laikmetis visiškai pasikeitęs. Mes turime daug aukštųjų mokyklų, konkuruojančių dėl vaikų, sudėtingą ekonominę situaciją ir brangų mokslą, atsivėrusias galimybes užsienyje ir mažai vaikų, kurie apskritai mokosi. Visos patvirtintos mokymo programos yra orientuotos į kompetencijų ugdymą, bet per egzaminus tikrinamos ne kompetencijos, o žinios ir faktai. Mat kompetencijas tikrinti egzaminų būdu sudėtinga. Šiandien egzaminus aš vertinu tik kaip pagalbą aukštosioms mokykloms atsirinkti studentus. Tačiau švietimo sistemoje nauda pirmiausia turi būti vaikui“, - teigė pašnekovė.
Pasak švietimo ekspertės, Suomijoje, kurioje pagal visus tyrimus yra geriausi vaikų pasiekimų rezultatai, tokios egzaminų tvarkos nėra.
„Nesakau, kad vaikų žinių tikrinti nereikia, tačiau tai reikėtų palikti mokykloms. Mokykla suteikia vaikui pažymėjimą, rodantį jo kompetencijas ir brandą, o aukštosios mokyklos pagal tai atsirenka studentus. Kodėl aukštoji mokykla nepasitiki mokykla? Dabar mokykla tarnauja tik tam, kad paruoštų vaikus aukštajai, užuot iš tiesų juos mokiusi. Prieš 20 metų ir pas mus buvo tokia tvarka, kaip Suomijoje, bet vėliau atsirado bendri egzaminai, nes pradėta kalbėti, kad nesudaromos lygios galimybės visiems, klesti korupcija. Aišku, tas buvo, tačiau dėl tų lygių sąlygų nukenčia vaikų mokymas. Dabartinė sistema sukurta ne atsižvelgiant į vaiko interesus, bet kaip patogu būtų vertinti, gauti visus srautus. O ar kas pagalvoja, kad vaikui reikia sudaryti sąlygas pasiruošti studijoms, susivokti, pagaliau padirbėti ir užsidirbti norimam mokslui?“ - klausė M. Vildžiūnienė.
Mokytojas: nuo kada du egzaminai – didžiulis stresas?
Lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Lukošiūtė, paklausta, kodėl šiandieniniai moksleiviai patiria egzaminų psichozę, prisiminė, kad pati laikė 10 egzaminų – 5 baigiamuosius ir 5 stojamuosius.
„Dabar, norint gauti brandos atestatą, užtenka išlaikyti vieną privalomą egzaminą ir vieną pasirenkamą. Mokinių žinios – nulinės, jiems visko per daug. Mes skaitydavome pilnus programinius kūrinius, jiems jau reikia iškarpytų. Tai mygtukų maigytojų karta, kuri savo išmaniuosius telefonus naudoja masiškam nusirašinėjimui. Tie, kurie mokosi, po truputį iriasi pirmyn ir jų rezultatai būna geri, tačiau didžiosios daugumos mamytės dūsauja – gal kaip nors... Bandau išaiškinti, kad kaip nors ir triušiai nesiveisia. „Vytautas Didysis buvo herojus, nes jis išdrįso eiti pas tėvo šmėklą, su kuria sutarė atkeršyti už tėvo nužudymą“, - tokius rašinius rašo žmonės, kurie tuoj gaus brandos atestatą“, - teigė pašnekovė.
Pasak mokytojos, mokslas šiandien visiškai nuvertintas: mokinys, pakartotinėje sesijoje vos išlaikęs egzaminą ketvertukui, už pinigus gali studijuoti universitete ir netgi jį baigti. Mat visi pamišę dėl aukštojo mokslo, o kai jų paklausi, ką dirbs, numoja ranka – kad ir vadybininku. Tik tų vadybininkų – pilnos visos pakampės.
„Teko bendrauti su statybininkų rengimo centro dėstytojais. Jie sakė turintys atskirą grupę, kurioje mokosi žmonės, baigę universitetą – psichologiją, filosofiją, nes darbo pagal specialybę nesusiranda. Beje, tame centre mokytis iš tiesų įdomu, geros sąlygos ir profesijos, betgi visiems reikia aukštojo mokslo. Ar yra dar kur nors pasaulyje, kad apie 70 proc. studijuotų aukštosiose mokyklose? O kai jie baigia, išvažiuoja į užsienį žuvims akių lupinėti. Kai prieš 30 metų pradėjau dirbti, mokyklose buvo profesinis orientavimas, kurio visi nemėgsta. Tačiau dauguma mano mokinių su tomis darbininkiškomis profesijomis dabar labai gerai gyvena. Tie, kurie turėjo proto ir noro, dar ir aukštąjį baigė. Gal reikia grįžti prie ankstesnės sistemos – jei atsirado gimnazijos, turi atsirasti ir normalūs egzaminai į jas. Jei mokinys jų neišlaiko, jis žino, kad yra ir kitų mokymosi formų. Tuomet nebūtų ir tų beprotiškų konkursų į aukštąsias mokyklas“, - svarstė N. Lukošiūtė.
Panikuoja net gerai besimokantys moksleiviai
„Mano dukra, regis, visada buvo pavyzdys, kaip reikia mokėti atsipalaiduoti, egzaminams ruošėsi ramiai. Pirmasis egzaminas – anglų kalbos – praėjo nepastebimai. Dėl rašinio irgi buvau rami, kadangi lietuvių kalba – jos stiprioji pusė, todėl labai nustebau, kai vakare ji man paskambino apsiverkusi ir pradėjo aiškinti, kad viską išlaikys blogai, niekur neįstos ir apskritai yra niekam tikusi ir nieko nesugebanti. Jokie paguodos žodžiai, aiškinimai, kad dabar ji negali mąstyti blaiviai, nepadėjo. Teko tik ją apsikabinti ir glostyti, kol verkė visą vakarą. Vėliau ji sakė, kad per egzaminą jai skaudėjo galvą ir netikėtai prasidėjo sloga, o ji net nebuvo pasiėmusi nosinės. Jos draugei buvo dar blogiau – visą egzaminą ją pykino iš streso“, - pasakojo vilnietė Irma.
Tuo tarpu dvyliktokės mama Aušra džiaugėsi, kad jos duktė laikosi pakankamai gerai. „Mes norime pasigerinti du dalykus – lietuvių kalbą ir istoriją. Tikimės tai padaryti, kadangi mokėmės pas labai stiprias mokytojas, pas jas gauti aukščiausią įvertinimą buvo sudėtinga, taigi pasiruošimas yra geras. Nors rašyti lietuvių kalbos rašinio dukra ėjo sirgdama, su bronchitu, liko savimi patenkinta. Tiesa, būna akimirkų, kai supanikuoja, jai atrodo, kad niekur neįstos, tačiau susiima. Yra numačiusi tris pasirinkimus, kur stos. Į du iš jų – didžiuliai konkursai, o trečia vieta – truputį kitos pakraipos. Manau, tai jos atsarginis variantas“, - pasakojo moteris.
Jei dukra neįstotų, kur norinti, Aušra prisipažino, kad ragintų studijuoti bet kur. „Jei kažkur mokaisi, tie metai nenueis vėjais. Be to, užsikabinus galbūt lengviau pereiti iš vienos specialybės į kitą. Manau, abiturientams iš tiesų dabar sunku. Jie juk turi tik vieną šansą. Anksčiau mes laikydavom egzaminus mokykloje, įsivertindavome, kaip esame pasiruošę. Jei nepasisekdavo, turėdavom šansą pasitaisyti per stojamuosius, o kai kur būdavo net du stojamųjų etapai. Jei nepavykdavo gerai išlaikyti iš pirmo karto, būdavo galima egzaminą kartoti“, - prisiminė Aušra.
Streso būtų mažiau, jei vasaros pabaigoje moksleiviai galėtų perlaikyti egzaminus
Buvęs švietimo viceministras Vaidas Banys įsitikinęs, jog tai, kad egzaminai kelia stresą ir išstumia iš komforto zonos, yra visiškai normalu.
„Egzamino užduotys visada parenkamos taip, kad būtų ir lengvesnių, ir sudėtingiausių. Kaip taisyklė, mokiniai, kurie sugeba atlikti sudėtingesnes užduotis, padaro kokią nors žioplą klaidą. Juk ir iš kontrolinių mokiniai negaudavo vien dešimtukų. Nuo klaidų niekas neapsaugotas. Manau, mes iš inercijos labai sureikšminame egzaminus. Aišku, jie ir yra svarbūs. Sakyti, kad egzaminas nieko nelemia, būtų nesąžininga. Ypatingai stresą patiria gerieji mokiniai, nes tiek mokykla, tiek visuomenė perkelia egzaminų naštą ant jų pečių. Reikia pripažinti, kad apie mokyklos lygį sprendžiama iš valstybinių brandos egzaminų rezultatų, todėl mokytojai jaučia spaudimą gerai pasirodyti ir spaudžia mokinius, kad jie turi išlaikyti maksimaliai gerai. Mes visi protingi ir suvokiame, kad visi negali gauti šimtukų, bet iš visų reikalaujame šimtukų.
Be to, dažnai pamirštama, kad egzaminas nėra vienkartinis veiksmas. Aišku, perlaikyti jį sudėtingiau, tai padaryti galima tik po metų, bet tikrai įmanoma. Kita vertus, aukštasis mokslas – pirmiausiai išsilavinimas, o ne amatas. Todėl visai normalu, kad jeigu tu nori studijuoti technologinius dalykus, gamtos mokslus, bet nepavyko įstoti, galima pasimokyti kokio nors amato. Tokie įgūdžiai tikrai pravers toliau studijuojant aukštojoje. Taigi jei pirmais metais nepasisekė, tikrai nereikia atsisakyti svajonės. Geriau turėti metų pertrauką bei pabandyti dar kartą, nei stoti bet kur. Juk jeigu žmogus žino, ko nori, jis turi tam tikrą motyvą“, - teigė švietimo ekspertas.
Pašnekovo manymu, būtų verta keisti tik pakartotinės sesijos tvarką. Vasaros pabaigoje galėtų vykti pakartotinė sesija visiems, norintiems pagerinti savo rezultatus, o aukštosios mokyklos papildomą priėmimą vykdytų rugsėjo mėnesį. Taip moksleiviams antras šansas būtų suteiktas greičiau. Aišku, valstybei tai kainuotų, bet vaikų psichologinis saugumas turi didesnę pridėtinę vertę.
Pati valstybinių egzaminų tvarka, jo manymu, nėra bloga. „Reikia prisiminti, kodėl atsirado šie valstybiniai egzaminai. Ar gerai laikyti ne keturis, bet aštuonis egzaminus, kaip būdavo anksčiau, – diskusinis klausimas. Be to, anksčiau vienu metu galėdavome stoti tik į vieną aukštąją mokyklą, dabar galimybės prasiplėtė. Sutinku, kad kartais vaikai pasirenka labai priešingas kryptis, tačiau dirbtinai nesureikšminčiau šių pasirinkimų. Yra nemažai vaikų, kurie gabūs įvairiems dalykams, o profesija nėra hobis, darbas neturi teikti vien malonumo.
Karjeros planavimas – labai svarbus, tačiau jo neapribočiau vien profesine veikla. Tai labiau savęs pažinimas – mėgstu dirbti dideliame kolektyve ar vienas, darbas turi būti mobilus ar sėdimas ir pan. Kita vertus, jei abiturientas tikrai nežino, ką rinktis, nėra nieko gėdinga savęs paieškoti, padaryti pauzę ar įgyti konkrečią profesiją. Pripažinkime, kad dabar daug aukštųjų mokyklų absolventų dirba kavinėse, baruose, restoranuose. Aišku, mūsų jaunimui sunku peržengti tokią nuostatą. Lietuva – ne Danija, kurioje kaip tik populiaru mokytis profesijos. Pas mus nuo sovietmečio susiklosčiusi kultūrinė tradicija, kad profesinėje mokykloje mokosi tie, kuriems nesiseka, nors gyvenimas paneigia šią nuomonę. Tarp studijų vis dar pirmauja teisė, ekonomika ir medicina, tačiau gal geriau būti geriausiu socialiniu darbuotoju nei blogiausiu teisininku?“ - svarstė V. Bacys.
Pasak pašnekovo, turime suvokti, kad dabartinis jaunimas greičiausiai per gyvenimą pakeis profesiją bent tris kartus. Ir tai normalu. Gyvenimas toks spartus, kad mes net nežinome, kokios naujos specialybės atsiras po 10 metų. Taigi dabartinis sprendimas pasirinkti gyvenimo kryptį tikrai nėra gyvybės ir mirties klausimas, nes tai sprendimas ne visam gyvenimui. Įsisąmoninus, kad didžioji dalis žmonių ateityje keis specialybę, egzaminų svarba priimama adekvačiau ir natūraliau.
Ar verta pasekti Suomijos pavyzdžiu: ten egzaminų nėra
Tuo tarpu Mokytojų tobulinimosi centro programų direktorė Marina Vildžiūnienė įsitikinusi, kad egzaminai visai nereikalingi.
„Esmė tame, kad mes neatskiriame tikrųjų vertybių nuo netikrųjų. Nėra vertinamas išsilavinimas kaip galimybė susikurti tokį gyvenimą, kokio nori, ir tame gyvenime būti laimingam, o vertinami tik tam tikri formalūs dalykai, kurie turi popierinę išraišką. Aš labai norėčiau tikėti, kad vaikai veržiasi ir tėvai juos skatina veržtis į mokslą, bet panašu, kad visi veržiasi ten, kur galima gauti popierių, kuris leistų po to judėti į priekį. Tuomet atrodo, kad tik universitetinių studijų baigimas gali padaryti tave laimingą. Tačiau iš tiesų laimę suteikia veikla, kuri tau teikia malonumą. Vis dar didelė problema, kad jaunimas menkai įsivaizduoja, ką renkasi ir ką veiks ateityje, o paveikslas, kuris piešiamas, kas jų laukia, jei neįstos į aukštąją, gąsdinantis. Todėl jie daro sprendimą ne pagal tai, kas jiems patinka, ką jie vertina, o pagal tai, kur šiuo metu galėtų pritapti. Taigi jie tapo suaugusiųjų sukurtos sistemos įkaitais.
Reikėtų išlaisvinti mokyklų savarankiškumą ir atsakomybę. Tokie egzaminai, kokie yra šiandien, savo vaidmenį atliko. Jie tikrai buvo reikalingi ir davė daug naudos, bet dabar laikmetis visiškai pasikeitęs. Mes turime daug aukštųjų mokyklų, konkuruojančių dėl vaikų, sudėtingą ekonominę situaciją ir brangų mokslą, atsivėrusias galimybes užsienyje ir mažai vaikų, kurie apskritai mokosi. Visos patvirtintos mokymo programos yra orientuotos į kompetencijų ugdymą, bet per egzaminus tikrinamos ne kompetencijos, o žinios ir faktai. Mat kompetencijas tikrinti egzaminų būdu sudėtinga. Šiandien egzaminus aš vertinu tik kaip pagalbą aukštosioms mokykloms atsirinkti studentus. Tačiau švietimo sistemoje nauda pirmiausia turi būti vaikui“, - teigė pašnekovė.
Pasak švietimo ekspertės, Suomijoje, kurioje pagal visus tyrimus yra geriausi vaikų pasiekimų rezultatai, tokios egzaminų tvarkos nėra.
„Nesakau, kad vaikų žinių tikrinti nereikia, tačiau tai reikėtų palikti mokykloms. Mokykla suteikia vaikui pažymėjimą, rodantį jo kompetencijas ir brandą, o aukštosios mokyklos pagal tai atsirenka studentus. Kodėl aukštoji mokykla nepasitiki mokykla? Dabar mokykla tarnauja tik tam, kad paruoštų vaikus aukštajai, užuot iš tiesų juos mokiusi. Prieš 20 metų ir pas mus buvo tokia tvarka, kaip Suomijoje, bet vėliau atsirado bendri egzaminai, nes pradėta kalbėti, kad nesudaromos lygios galimybės visiems, klesti korupcija. Aišku, tas buvo, tačiau dėl tų lygių sąlygų nukenčia vaikų mokymas. Dabartinė sistema sukurta ne atsižvelgiant į vaiko interesus, bet kaip patogu būtų vertinti, gauti visus srautus. O ar kas pagalvoja, kad vaikui reikia sudaryti sąlygas pasiruošti studijoms, susivokti, pagaliau padirbėti ir užsidirbti norimam mokslui?“ - klausė M. Vildžiūnienė.
Mokytojas: nuo kada du egzaminai – didžiulis stresas?
Lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Lukošiūtė, paklausta, kodėl šiandieniniai moksleiviai patiria egzaminų psichozę, prisiminė, kad pati laikė 10 egzaminų – 5 baigiamuosius ir 5 stojamuosius.
„Dabar, norint gauti brandos atestatą, užtenka išlaikyti vieną privalomą egzaminą ir vieną pasirenkamą. Mokinių žinios – nulinės, jiems visko per daug. Mes skaitydavome pilnus programinius kūrinius, jiems jau reikia iškarpytų. Tai mygtukų maigytojų karta, kuri savo išmaniuosius telefonus naudoja masiškam nusirašinėjimui. Tie, kurie mokosi, po truputį iriasi pirmyn ir jų rezultatai būna geri, tačiau didžiosios daugumos mamytės dūsauja – gal kaip nors... Bandau išaiškinti, kad kaip nors ir triušiai nesiveisia. „Vytautas Didysis buvo herojus, nes jis išdrįso eiti pas tėvo šmėklą, su kuria sutarė atkeršyti už tėvo nužudymą“, - tokius rašinius rašo žmonės, kurie tuoj gaus brandos atestatą“, - teigė pašnekovė.
Pasak mokytojos, mokslas šiandien visiškai nuvertintas: mokinys, pakartotinėje sesijoje vos išlaikęs egzaminą ketvertukui, už pinigus gali studijuoti universitete ir netgi jį baigti. Mat visi pamišę dėl aukštojo mokslo, o kai jų paklausi, ką dirbs, numoja ranka – kad ir vadybininku. Tik tų vadybininkų – pilnos visos pakampės.
„Teko bendrauti su statybininkų rengimo centro dėstytojais. Jie sakė turintys atskirą grupę, kurioje mokosi žmonės, baigę universitetą – psichologiją, filosofiją, nes darbo pagal specialybę nesusiranda. Beje, tame centre mokytis iš tiesų įdomu, geros sąlygos ir profesijos, betgi visiems reikia aukštojo mokslo. Ar yra dar kur nors pasaulyje, kad apie 70 proc. studijuotų aukštosiose mokyklose? O kai jie baigia, išvažiuoja į užsienį žuvims akių lupinėti. Kai prieš 30 metų pradėjau dirbti, mokyklose buvo profesinis orientavimas, kurio visi nemėgsta. Tačiau dauguma mano mokinių su tomis darbininkiškomis profesijomis dabar labai gerai gyvena. Tie, kurie turėjo proto ir noro, dar ir aukštąjį baigė. Gal reikia grįžti prie ankstesnės sistemos – jei atsirado gimnazijos, turi atsirasti ir normalūs egzaminai į jas. Jei mokinys jų neišlaiko, jis žino, kad yra ir kitų mokymosi formų. Tuomet nebūtų ir tų beprotiškų konkursų į aukštąsias mokyklas“, - svarstė N. Lukošiūtė.
(1)
(0)
(1)