Tiesiog privalu labai aiškiai ir garsiai pasakyti – Kovo 11-osios laisvės gūsis buvo toks stiprus, kad mums pavyko padaryti tai, ko dar nebuvom pasiekę per visą mūsų tautos ir valstybės gyvavimo laikotarpį nuo pačių seniausių laikų.

Ir pačios aukščiausios tų pasiekimų viršūnės neabejotinai yra Lietuvos narystė NATO ir įteisintas priklausymas Europos geopolitinei erdvei. Nuo tų istorinių 2004-ųjų savo egzistenciją tvirtai susiejome su visos Vakarų civilizacijos likimu ir įgijome labai svarbią galimybę didžiąją savo pastangų ir išteklių dalį skirti ne žūtbūtinei gyvasties apsaugai, o savo gyvenimui tobulinti. To niekada nereikėtų užmiršti.

Ta proga ne pro šalį pasidžiaugti ir kitais mūsų laimėjimais. Bene pirmieji Vidurio ir Rytų Europoje užbaigėme antrąjį pasaulinį karą, kai Rusijos kariuomenė taikiai ir tvarkingai pasitraukė iš Lietuvos. Ekonomiškai nesužlugom, kai pirmaisiais atkurtos laisvės metais patyrėme stiprų didžiojo Rytų kaimyno spaudimą, o vėliau sėkmingai sugebėjome atlaikyti dvi globalias ekonomikos ir finansų krizes. Iš esmės mums pavyko pertvarkyti savo verslus pagal rinkos ekonomikos dėsnius ir toje srityje tapti konkurencingiems pasaulyje. O kai pradėjo plaukti Europos struktūrinių fondų parama, kai kas net prakalbo apie aukso laikus Lietuvoje. Žinoma, tokių laikų dar nebuvo, bet išmokome daug našiau ir kokybiškiau dirbti, ir metinius savo biudžetus padidinome net kelis kartus. 10–15 šalies piliečių jau šiuo metu sąžiningu darbu ir asmeniniais sugebėjimais pajėgūs per mėnesį užsidirbti daugiau kaip po 100 000 Lt. Ne išsireikalauti kyšių, ne nugvelbti ar kaip kitaip „susiveikti“, o užsidirbti. Žinoma, tokių žmonių dar nedaug, bet jų jau yra. Ir tai svarbiausia, nes sistemingai pradėta eiti tvirtos medžiaginės gausos kryptimi. Na, o mūsų teatralų, muzikų, kitų kultūros bei mokslo žmonių dėka sulaukėme pelnytos pagarbos ir pripažinimo viso pasaulio mastu. Taigi, kultūros srityje jau sugebame užlipti ant pačių aukščiausių planetos laiptelių.

Dar nesunkiai galėtume vardyti ir kiek smulkesnius mūsų laimėjimus.

Bet yra ir kita medalio pusė. Ta, kuri nekelia jokio džiugesio, o priešingai – vis garsiau skamba pavojaus varpais: lig tol neregėtus mastus pasiekusi korupcija, biurokratizmas, emigracija, demokratijos imitacija, politinių partijų išsigimimas, kai visuomenės interesų sąskaita rūpinamasi tik grupiniais ir asmeniniais reikalais, visiškas nepaisymas prigimtinių žmogaus teisių į orų ir padorų gyvenimą, neretai tiesiog pribloškianti moralinių ir dvasinių vertybių degradacija, kai visiškai ištrinamos ribos tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, užsitęsusios „iki begalybės“ reformų reformos praktiškai visose svarbiausiose mūsų gyvenimo srityse. Ir visą tą „karčią puokštę“ vainikuoja gili moralinė krizė valstybėje. Tai iš esmės ir yra svarbiausia „puokštės“ atsiradimo priežastis. Kai nėra tvirto dvasinio ir moralinio pagrindo, tada sau leidžiami tokie dalykai, kurie visiškai nepriimtini Vakarų civilizacijos demokratinėse valstybėse.

Lygindami tarpukario ir dabartinį laisvės dvidešimtmečius, turime pripažinti, kad anuomet kasdienės gyvensenos atžvilgiu buvome pasiekę daugiau. Tai reiškia, kad tuometės Lietuvos kasdienybėje buvo daugiau tikrosios, o ne fasadinės Europos.

Ir vis dėlto, nepaisydami visų tų nebrandžios valstybės ir visuomenės juodulių, aiškiai matome degantį vilties žiburį – pasveiksime, atsistosime ir tvirtai nueisime tikros Vakarų demokratijos keliu.

Linkiu kiekvienam iš mūsų pajudinti bent pirštą, kad kitą Laisvės dešimtmetį švęstume daug linksmiau.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Albertas Žostautas

Komentarai (20)