Lietuvoje gyvenantis danas: lietuviai mano, kad kitur žolė yra žalesnė

Tai kaip jaunam žmogui žinoti, ar jis mokos tai ko reikia ? Nes jeigu mokymo įstaiga tai moko, jis tai ir mokos ar praeina su šperom.

naudinga gamint. Kol kas mūsų stambioji pramonė - tik surinkimas. Galų gale, išsivysčiusių šalių gamyba - irgi vis mažiau paremta detalių štampavimu. Gaminkime koncepcinius modelius nedidelėse gamyklėlėse ir juos patentuokim, kurkim originalius dizainus, originalias technologijas.

Nesakau, kad nėra. Iškreiptai suvokiame priežastis ir mastus. 1-2% migracija per metus - normalu. 4-5% bedarbystė - labai gerai. Tik va, negerai kai migracija yra vienpusė. Ir kaip ji gali būti abipusė, jei 1. akcentuojame tik blogybes ir save lyginam iš blogosios pusės (kodėl to nedaro italai, vokiečiai?); 2. jei turintys sugebėjimų kurti darbo vietas, jas steigia užsieniuose ir dar daugiau ištraukia tokių pačių? Dar dėl mastų. Lietuvių diaspora yra nemenka. Visi turime kažkur įsikūrusių giminaičių, kažkas lieka po mokslų ir pan.. Užėjus sunkumams, dabar nėra taip sunku išvažiuoti ir įsitvirtinti, kaip anksčiau. Vėl tas pats gniūžtės efektas. Ir jei anksčiau išvykdavo tik mažuma ypač talentingų bei tikra žodžio prasme nepragyvenantys - tai dabar bėga vos įsiregistravę darbo biržoj. Beje, įdomu būtų pamatyti statistiką, kiek iš tų masinių paskutinių mėnesių emigrantų "stovi" darbo biržoj. Ir - kiek gyvenančių emigracijoje gauna pašalpas už vaikus ir t.t..

1. Ką pastebėjau šį semestrą tarp pirmakursių. Daugybę atbaido, jei pirmą semestrą sunkiai pratempia. Jiems tai šiokia tokia "nemokama" patirtis. Esantiems "iškart po brūkšnio" - puiki galimybė pasitempti. 2. Praktika, praktika ir dar kartą praktika. Atviros dienos, praktikantų paieškos DB, įvairūs firmų organizuojami konkursai. Mano laikais to nebuvo, pavydžiu dabartiniams studentams.

Darbo birža išvis išsigimimas, jei tiesiai šviesiai sakant. Uždaryti galima drąsiai - jokio skirtumo nepastebėtumėme. Dabar ryškiai per daug darbuotojų, neaišku kokį darbą dirba. Palikime išmokas mokėti kitoms valstybinėms įstaigoms ir galime drąsiai biržą uždaryt. Tarp kitko, biržoje dabar neprastovėsi būdamas užsienyje - trys skambučiai, kiek skaičiau, jei neatsiliepi - eini lauk.

nesuprantu kam tiek rašyt ir kažką bandyt įtikint jeigu akivaizdžiai matosi situacija. Esmė ta kad ten iš minimumo gali jaustis oriai gyvenančiu žmogum, o čia negali.. nekalbu apie kvalifikuotą darbą. Nežinau kokių dar papildomų klausimų turi kilt jeigu tai supranti..

Ne politikai steigia darbo vietas, ir ne gen.dir. gamina produktą. Grupių vadai yra įmonių varomoji jėga, o jų balsas neretai lemiamas. Blogiausia, kad geri vadai daugiausia ir bėga - tačiau ne vadovauti, o dirbti eiliniais. Pasistato sau namus, bet nieko nepadaro, kad pakeistų padėtį. Dėl to ir sakau: kur kas lengviau suburti gerą lietuvių komandą užsienyje, iš žmonių, kurių netenkina ne tiek perpus mažesnė alga, kiek trypčiojimas žemiausioje grandyje.

Dabar taip. Tu galvoji vien tik iš darbdavio pozicijos. Žinok, jaunam specialistui neįdomu, kodėl jis negali gauti Lietuvoje tiek, kiek užsienyje. Jis mato paprastą reikalą: reikia taupyti kiekvieną centą, kad susimokėti už viską ir išlikti be skolų. Ir jam vienodai rodo ta Lietuvos situacija. Taip, ne politikai kuria darbo vietas ir t.t. Bet jų sprendimai, kurie dažnai naudingi tik jiems patiems, arba oligarchams žlugdo visą likusią tautą. Generaliniai nelinkę solidarizuotis ir mažinti savo išlaidas. Jei specialistas ten dirbdamas eiliniu sugeba susitvarkyti gyvenimą geriau, nei čia vadovaudamas - tai jo pasirinkimas.

Atsiprašau, gal baigiam kalbėti už visus? Aš asmeniškai esu studentas, ir nesiruošiu emigruoti kažkur vien tik dėl kažkokių papildomų pinigų. Ne visi savo gyvenimo kokybę matuoja pagal pajamas. )

Šita pastraipa puikiai iliustruoja padėtį Lietuvoj- bosas yra dievas, o likusieji- baudžiauninkai (geriausiu atveju samdiniai). Kur pirštu bedursi- švogerizmas. Blogiausia, kad tai ne tik valdiškose, bet ir privačiose įmonėse. Aukščiausio lygio vadovais dažnai būna tėvas su žmona ar sūnum. Kaip taisyklė, jei gen. direktorius-savininkas yra protingas, tai "mažesni direktoriai" buki kaip bato aulai. O ko dar galima tikėtis jei į darbą juos priėmė ne pagal protą, o pagal giminystės ryšius... Tada paprasti vadovai yra priversti trypčiot vienoj vietoj n metų kol kažkur ką nors geriau ras, nes vietos kilt paprasčiausiai nėra. Kas dėl subsidijų, tai jos neveikia. Gi dabar LDB siunčia bedarbius pagal įvairias integravimo programas ir kompensuoja dalį darbdavio išlaidų atlyginimui. Dažnai darbuotojas atleidžiamas iš darbo iškart po to, kai baigiasi LDB subsidijos, nes "darbuotojas yra netinkamos kvalifikacijos". Į tokio vietą priimamas dar vienas su subsidijom ir taip pasaka be galo. Dėl to ir neverta tikėtis, kad įmonės puls žalią jaunimą priiminėt ir gerus darbuotojus iš jų augint. Kam imt žalią, kai galima rast paskolinį bėdžių, turintį ir žinių ir patirties, bet bijantį emigruot. Belieka emigruot tam žaliam, nes jis Lietuvos verslui nereikalingas. Iš savo patirties galiu pasakyt, kad dirbdamas paprastu klerku Dublino ofise apmokymų turėjau keliskart daugiau, nei būdamas vadovu Lietuvoj. Lietuvoj jei ir buvo keletas seminarų, tai įrašė tik dėl to, kad finansavo ES. Dalis jų išvis nenaudingi, nes buvo skirti aukščiausio lygio vadovams Nemanau, kad toks lietuviškas mąstymas (gerai, pigiai ir ant gatavo) ims ir per porą metų pasikeis. Nepakils ir atlyginimai iki tų aukštumų, kurias tu nurodai. Tai puikiai iliustruoja ne per seniausiai kažkuriame iš naujienų portalų išspausdintas straipsnis apie INVALDĄ, savo akcininkams uždirbusią 50 milijonų grynojo pelno. Paieška googlėj išspjauna Invaldos darbo pasiūlymus, kuriuose ji naujiems savo darbuotojams siūlo atlyginimą nuo 1200 litų Nenori lietuviškas verslas uždirbtu pelnu su jį uždirbusiais darbuotojais dalintis... Lyg ir būtų galima kokius 10 milijonų pelno darbuotojų algoms ar premijoms atgnybt, bet gaila Na, o pabaigai apie Airiją ir jos nedarbą. Nedarbas Airijoj yra toks didelis tik todėl, kad neapsimoka dirbt. Žymiai naudingiau yra sėdėt ant pašalpų nei dirt nepilną darbo dieną ar už minimalų atlyginimą. Ir čia ne vien imigrantai naudojasi šia sistema, o ištisos airių kartos. "Airiškasis pašalpinis" nemokamai gauna: -~190 eurų savaitei įvairioms išlaidoms -pilną nemokamą gydymą (šeimos gydytojas, greitoji pagalba, stacionaras ir vaistai) -kompensacijas būsto nuomai, vaikų darželiui ar mokyklai -teisę nemokamai mokytis -galimybę stot į eilę socialiniam būstui gauti. Sudėjus visą tai į krūvą gaunasi, kad dirbti tiesiog neapsimoka. Visa našta yra sukrauta ant dirbančiųjų pečių. Na, bent jau mokesčius pradėjo reguliuot taip, kad daugiausiai uždirbantys atiduotų daugiausiai.

Teisingai. Norisi darbdaviu paklausti kada paskutini karta pasiteiravot darbuotoju kaip jie praleido savaitgali, kada darbo pabaigoj palinkejai valytojai geros vakarienes, kada pasiemes termosa su kava nuejot pas darbuotoja, kuris vargsta su kokia uzduotim ir prisede pakalbejot apie ka nors malonaus. Geriausia, kai bosas darbo metu pasikviecia visus darbuotojus, atnesa kavos, pastato projektoriu ir visi susede ziuri Slidinejimo varzybas. Va cia tai virsune. Noriu pasakyt, kad uztenka mazycio demesio kad zmogus pasijaustu laimingesnis. Ir tada tikrai pinigai ne pats svarbiausias dalykas. Darbas pasidaro nebe kancia, o megstamas uzsiemimas. O dabar visa lietuva depresijoje. Na gal ne visa, taciau yra ir taip. Kai zmogus jauciasi blogai-blogi ir darbo rezultatai....

Iš kur tokios iliuzijos, kad Lietuvoje tokių darbdavių irgi nėra? Asmeniškai žinau ne vieną įmonę kur darbuotojai su darbdaviais palaiko itin šiltus santykius. Ir iš kur tokios iliuzijos, kad užsienyje visi darbdaviai be išimties to laikosi?

Na kaip jūs nesuprantat, juk niekas nesako, kad Lietuvoje juoda, o užsienyje visur balta. Bet skaičiuojant procentais, užsienyje darbdavių, kurie rūpinasi darbuotojais daug daugiau, nei Lietuvoje. Aš asmeniškai, nelabai girdėjęs, kad Lietuvoje kas nors būtų pasigyręs šitokiu viršininku, kuriam ne tik įdomu, kaip tave, kaip citriną, išspaust, bet ir pabendraut ir t.t. Kol bus tokia sistema - aš viršininkas, o tu kvailys, tai nieko nuostabaus, kad orumo turintys žmonės važiuos ten, kur juos labiau vertina.

? Ar ne dėl to lietuvių viršininkai bijo ketvirtinių pokalbių su darbuotojais, arba vengia kalbėti apie tobulėjimą ir algos pakėlimą?

Prisimenant mūsų diskusiją.. nuskambėjo frazė, kad mes tik 20 metų nepriklausomi ir nėra ko tikėtis per tokį mažą laiko tarpą.. dabar turėsim puikią galimybę pamatyti per kiek laiko japonai atsities ir palyginti mus... patys japonai pasakė kad didžiausia katastrofa nuo antro pasaulinio karo.. tai jie per 50 metų sugebėjo tokį lygį pasiekt, deja mes tesugebam pasakyt kad 20 metų trumpas laiko tarpas..

Visiška teisybė - kai kaip reikiant susimauni, visada gali rasti oi kokių pasiteisinimų. Amžinas žmogaus psichologijos niuansas aplinkoje ieškoti kaltų, bet nesiruošiama pamąstyti, jog kliūtis tobulėjimui esi pats. Taip ir Lietuvos atveju atsitiko... Didelės perspektyvos, svajos, tačiau bent dažniau nei kartą per metus pirštą pajudinti patingėta. Net jei ir išlaikytas toks dažnis, į daromus veiksmus žiūrėta atsainiai, su pesimizmo akiniais. Žinom kuo puikiausiai dar vieną protinį atsilikimą-fenomeną - krizės išsigalvojimą. Ne mažiau atlieka ir neadekvatus "valdžios" kritikavimas. Paprasti piliečiai siekia, jog iš pareigų pasitrauktų A, B, jų partijų nariai, bet ar jie pamąsto retkarčiais paprastu klausimu - kas stos jų vieton?

Japonija atsigaus nesunkiai, vis dėlto tai juk trečioji ekonomika pasaulyje. Nesugriuvo nei jos fabrikai, neprarado ji nei labai reikšmingo gyventojų skaičiaus. Aišku sunkumų turės su energetikos sektoriumi ir investuotojų pasitikėjimas kuriam laikui prigesęs. Bet po metų tai liks tik prisiminimas, nes šios šalies stipriosios pusės yra mokslas ir technologijos, kurių nesugriausi jokias cunamiais ar kitomis stichijomis. Ir čia nereikia lyginti Lietuvos, kurios BVP daugiau nei keturis kartus mažesnis nei kad ir tos pačios Japonijos. Net jei ir augtume kasmet po 10% ( tai prilygtų fantastikai), o Japonijos ekonomika stovėtų vietoje, mums prireiktų pasivyti net 15 metų. O realiai tam prireiktų dar dvigubai ar trigubai tiek laiko. Ir pokario metais situacija buvo vėlgi kita. Miestai tuo metu buvo sugriauti. Pasaulyje buvo didelis visų prekių deficitas. Tuo metu galėjo klestėti stambioji pramonė. Kad ir ką tuo metu begamindavo, viskas būdavo išperkama. Tuo metu augo ne tik Japonija, bet ir JAV, vakarų Europa, net ir Sovietų sąjunga (aišku ne taip sparčiai kaip Vakarai). O dabar pasaulyje pasaulyje egzistuoja visų prekių perteklius. Dabar svarbu ne gaminti, o sukurti tai ko likęs pasaulis dar negamina. O tas lietuviams kol kas sekasi sunkiai.

Taip sutinku, jų ekonomika žymiai stipresnė nei mūsų, tačiau ekonomika dar ne viskas, reikia pažiūrėt ir į pačius žmones kurie tą ekonomiką sukuria. Mastymas visai kitoks, mes labai daug atsiliekam. Tokio lygio katastrofa, na ka ten tokio, net ir per pus mažesnė mus būtų privertus bankrutuoti ar skolintis nežinia kiek milijardų, aišku ir japonai skolinasi, vien kad ekonomiką išlaikytų 400 milijardų per 4 dienas investavo į akcijų biržas jei gerai supratau. NA o mes tokios net neturim grįžtant prie diskusijos, tai manau kaip tik todėl tiek daug žmonių ir emigruoja, turiu omenyje ne didesnį užmokestį, o kitokį mastymą ir kitokias vertybes. didesnio užmokesčio ieško tie kurie tikisi grįžti...

O aš manau, kad lietuvių didžiausia problema, tai inercija. Prieš porą metų visi sirgo paranojišku optimizmu, o dabar priešingai - juodu pesimizmu. Nors dabar ekonomika ženkliai atsigauna, gerėja ekonominiai rodikliai, kyla atlyginimai, atsidaro naujos įmonės ir darbo vietos, bet daugelis lietuvių aplink save vis dar mato tik atleidimus, bankrotus ir t.t. O teigiamų ženklų net nenori matyti. Lygiai taip pat buvo prieš kriziniu laikotarpiu. Visi matė ir norėjo matyti tik ekonomikos kilimą, nors realiai jau buvo prasidėjusi ekonominė krizė. O bendrai paėmus tai mano manymu žmonės emigruoja daugiausia tik dėl psichologinių priežasčių t.y. nepasiteisinusių vilčių ir sudužusių svajonių. O kas norėjo kitokių vertybių, kitokio mąstymo ar gyvenimo būdo, tie emigravo gerokai seniau.

Blogai manai. Žmonėms yra giliai dzin, kad koks BVP didėja. Giliai dzin, kad vidutinis atlyginimas padidėjo 20-50 litų. Bet jiems tikrai ne dzin, kad bedarbystė nežmoniška, o ji dar ir nemažėja. Žmonės optimizmu trykš tik tada, kai patys pagerėjimą pajaus savo kailiu. O dabar, ką galima pajusti? Parduotuvėje kainos akyse kyla. Kuro kainos kyla. Atlyginimai nė velnio nekyla, o kam pakilo, tai tas ir jau bus užsikrėtęs optimizmu, tik ar tikrai tokių daug? Galima užsimerkti ir nematyti problemų, bet kas nuo to? Tarp kitko, nemažai įmonių atsidarė ir giliu kriziniu laikotarpiu...