„Visada pavojinga patarinėti, ko žmonės galėtų išmokti, kad taptų laimingesniais. Tai priklauso nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. Ką galima būtų pakeisti Lietuvoje? Gebėjimą atviriau kalbėti apie daugelį dalykų. Atvirumas ir skaidrumas labai svarbu, nes tai leidžia žmonėms pasitikėti savimi. O būtent tai padeda pasijusti laimingais, – interviu naujienų portalui Alfa.lt sako Allanas van O.T. Andersenas, kelerius metus gyvenęs tarp Lietuvos ir Danijos. Beveik pusmetį šis danų režisierius ir scenaristas pastoviai gyvena mūsų šalyje. – Skaidrumas visuomenėje reiškia gebėjimą kalbėti emociškai, politiškai jautriomis temomis. Pavyzdžiui, apie seksualumą, prievartą. Kai žmonės kalba apie tam tikrus dalykus, ima juos suprasti, o kai supranta, tampa atviresni ir tada – laimingesni.“

Kas, Jūsų manymu, lietuviams labiausiai trukdo tapti laimingais?

Manau, pagrindinis dalykas būtų tas, kad galvojate, jog žolė kitur yra žalesnė. Tada susikoncentruojate į kitas vietas, kuriose galėtų būtų geriau. Gal ir yra, bet iš tiesų Lietuva yra puiki šalis gyventi.

Kodėl?

Dėl daugelio dalykų. Čia gyvena nuostabūs žmonės, kurie yra labai aistringi ir labai darbštūs. Vietoj to, kad ieškotumėte geresnio gyvenimo kitur, apsidairykite aplink, namuose, ką čia galite daryti geriau. Keisdami save, keisite savo aplinką ir pasaulį. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.

Galbūt tai ir yra sunkiausia?

Taip, tai yra sunkiausias dalykas. Daug lengviau išvažiuoti į užsienį, ar ne? Daug lengviau yra pasakyti, Danijoje visi moka mokesčius, ten gyventi yra daug geriau, todel persikelkime gyventi į Daniją. Tačiau tai nebūtinai padės taip pasielgusiems žmonėms pasijusti laimingesniais.

Žinote, lietuviai, žiūrėdami į danus, gali pasakyti, kad daug lengviau yra būti laimingu, kai gyveni turtingoje šalyje, kai turi visas socialines garantijas ir t.t.

Bet ar tai, Jūsų manymu, padaro juos laimingesniais? Nemanau. Tai padeda žmonėms jaustis saugiai. O saugumas yra tik viena sudėtinių laimės dalių. Kita - pasitenkinimas. Sakoma, jei žmogus yra patenkintas, jis nesiblaško, būna vienoje vietoje. Bet taip pat jis nesistengia ką nors savyje keisti, tobulinti. Saugioje visuomenėje žmonės yra pasyvesni.

Kas galėtų priversti mus patikėti, kad laimė yra šalia, o ne už jūrų marių?

Pirmiausia reikia pradėti apie tai kalbėti. Pavyzdžiui, apie homoseksualumą. Lietuvoje galima suabejoti, kad čia galioja laisvė reikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Svarbu suvokti, kad visada yra galimybė pokyčiams. O tai reiškia atvirumą, pasirengimą diskusijai.

Nežinau, kiek lietuvių pastaruoju metu emigravo, bet manau, kad susidaro didelis skaičius. O kiek Lietuvos gyventojų žuvo per automobilių avarijas?

Visų svarbiausia susitelkti ne į tuos, kurie išvažiuoja, o į tuos, kurie lieka. Nebaksnoti pirštu į tai, kas yra blogai, kas nesiseka, o akcentuoti gerus, veiksmingus dalykus.

Ką galėtumėte padaryti? Kalbėti ne apie tuos žmones, kurie nemoka mokesčių, greičiausiai ir toliau jie to vengs, bet mokesčius mokančius piliečius paversti dienos herojais, parodyti, kodėl yra gerai tai daryti. Tai tik paprastas pavyzdys, kaip susikoncentruoti į gerus dalykus. Žinoma, tai nepasikeičia per dieną, tam reikia laiko.

Ar gyvendamas Lietuvoje juntate sunkų, slegiantį psichologinį foną aplinkoje?

Ne. Negalėčiau taip pasakyti. Galbūt todėl, kad mane supa teigiamai mąstantys žmonės, kurie mato privalumus, o ne trūkumus. Taip nusiteikę žmonės gali daug nuveikti.

Ar dažnai juokaujate su kolegomis lietuviais, suprantate vieni kitų humorą?

Mūsų įstaigoje „Ovalu“ dirba tarptautinis kolektyvas. Be to, bendraujame su įvairių šalių kultūrinėmis, komercinėmis institucijomis, diplomatinėmis atstovybėmis, tarptautinėmis ir Lietuvos organizacijomis.

Papasakosiu vieną pavyzdį. Kartą, kai labai stipriai lijo, ėjau pro „Skalvijos“ kino teatrą ir afišose pamačiau, kad rodoma danų režisieriaus Anderso Thomaso Jenseno komedija „Adomo obuoliai“. Šį filmą jau nekart buvau matęs, bet pirmą sykį jį žiūrėjau Lietuvoje. Buvau visiškai sužavėtas: niekada per savo gyvenimą nesu to patyręs, kad žmonės taip nuoširdžiai juoktųsi visą filmą. O jam pasibaigus, žiūrovai atsistojo ir plojo. Pagalvojau: „Dievulėliau, kas čia vyksta?“

Gyvendamas Lietuvoje dažnai susiduriu su tokiomis reakcijomis. Pavyzdžiui, besileidžiant „Air Baltic“ lektuvui Vilniuje, keleiviai ima ploti. Pirmąkart, nesupratau, ką tai reiškia. Juk tai yra piloto darbas - sėkmingai nutupdyti lėktuvą, jis gi neišgelbėjo mums gyvybės kritinėje situacijoje.

Bet ar tai nėra teigiamas dalykas, kad žmonėms plojimu už tai padėkoja? Juk neplojame autobusų vairuotojams. Jie tiesiog mus nuveža iš vieno taško į kitą. O gal troleibusų vairuotojai taps ateities herojais, kas žino?

Jei sugebame juoktis, vadinasi, sugebėsime pasijusti laimingais?

Visiškai teisingai. Lietuvių ir danų humoras yra panašus. Manau, lietuviai turi puikų humoro jausmą. Beveik visi mano draugai Lietuvoje yra lietuviai. Jie yra labai linksmi, atviri, sąžiningi, tiesūs žmonės. Aš tai vertinu. Šios savybės yra tvirtas pamatas, ant kurio galite statyti ateitį.

Ar, Jūsų manymu, svarbu, kur žmogus gyvena? Ar būtina gyventi šalyje, kurioje gimei ir užaugai?

Ne, nemanau. Gyvenau Danijoje, Olandijoje, dabar – Lietuvoje. Manau, namai yra tik vietos pavadinimas. Namus sukuria ne daiktai, o mus supantys žmonės.

Šeima yra tas aukso puodas, kurį gauname gimdami, o draugus renkamės patys. Esu labai laimingas, kad mano šeima yra arti. Mums su žmona gana paprasta nuskristi aplankyti mano artimųjų Danijoje ar nuvažiuoti traukiniu iki Šiaulių, kur gyvena žmonos šeima.

Vienintelis svarbus dalykas yra tai, kur yra tavo širdis. O ji yra ten, kur tavo šeima, draugai, mylimieji ir, žinoma, darbas. Kai gali justi laisvę daryti tai, ką nori.

O dėl to, kad žmonės išvažiuoja, palieka gimtinę, tai ne visada yra blogai. Žinoma, Lietuvoje dažniausiai išvažiuoja jaunimas. Tai yra blogai, bet gal reikėtų akcentuoti ir gerus šio reiškinio aspektus?

Nuostabu, kad žmonės išvažiuoja. Lietuva ateityje iš to gali turėti daug naudos. Įsivaizduokite, kad tie, kurie išvažiuoja, bent dalis jų, tikrai sugrįš. Jie parsiveš visus gerus dalykus, kuriuos patyrė būdami užsienyje. Jie sugrįš su geromis nuostatomis, gera energija, pasiruošę prisidėti prie šalies gerovės.

Kita vertus, nebūtina kaskart išradinėti dviračio. Nebūtina persikelti ant kaimyno žalios vejos, užtenka pažvelgti per tvorą, kaip jis sėja, prižiūri savo veją, ir iš jo pasimokyti kitų gerų dalykų.

Tada galima pačiam užželdinti veją, įsiveisti sodą, tai yra, imti žiūrėti į save, analizuoti, pasijuokti iš savęs, savo klaidų. Jei nemokėsi iš to pasijuokti, nesugebėsi įžvelgti savo stiprybių.

Komentarai (280)