Prieš porą metų priimtas Mokslo ir studijų įstatymas sukėlė nemažą sumaištį aukštojo mokslo sistemoje. Buvo daug priešiškų ir akademinės bendruomenės, ir studentų šūksnių. Ilgainiui susigyvenus, šūksniai aptilo, prasidėjo pertvarkos. Kaip mokslas ir studijos atrodo dabar? Kokie tikslai įgyvendinti, o dėl ko kyla abejonių? Apie tai „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi.

Reformos efektyvumas: gal jau įmanoma apibūdinti/apibrėžti, kur link reforma veda aukštojo mokslo sistemą?

Reforma aukštojo mokslo sistemos dalyvius įgalina spręsti daugelį klausimų savarankiškiau ir laisviau. Ja mes norėjome pasakyti, kad pasitikime aukštosiomis mokyklomis, studentų galimybėmis rinktis. Stengėmės nustatyti žaidimo taisykles, kurios skatintų aukštąsias mokyklas ir akademines bendruomenes keistis.

Kai kurios aukštosios mokyklos gebėjo greitai persiorientuoti. Džiugu, jog kai kurios nelaukė pereinamojo valdymo pertvarkos laikotarpio, tapo viešosiomis įstaigomis, ne viena aukštoji mokykla baigia atnaujinti studijų programas, stiprina tarptautinę poziciją.

Noriu pasidžiaugti, kad šiuo metu aukštasis mokslas pirmąkart per dvidešimt metų pradėjo tokio masto pertvarką, kokybines reformas. Viešumoje dažnai aptariami įvairūs krizės padiktuoti niuansai, būta ir „karpymų“, tačiau neretai pamirštama, jog, pradėjus naują ir skaidrią valdymo pertvarką, aukštojo mokslo sistemai skirtos milijardinės investicijos, tad prielaidos efektyvumui rastis išties didelės.

Laukia keli valingi sprendimai, tačiau reforma yra įsibėgėjusi. Džiugu, kad šiandien jau nebediskutuojama, ar reformos reikia, daugiau klausimų kyla dėl kliūčių šalinimo, administracinės naštos lengvinimo persitvarkant. Tačiau kol kas dar ir akademinei bendruomenei, ir valdžiai yra kur pasitempti.

Kas vyko ne taip, kaip tikėtasi? Kokių sunkumų kilo, kokias bėdas sprendžiate?

Specifinių studijų sričių rėmimo nesklandumai tapo gera pamoka, tačiau džiaugiuosi, kad per pastaruosius dvejus metus randame sprendimų, leidžiančių atsižvelgti ir į muzikų, ir dailininkų, kitų menų studijų specifiškumą. Tiesą sakant, net neįsivaizdavome, jog bus galima dirbti taip, kad viskas sektųsi.

Didesnių lūkesčių turėjome ir dėl finansavimo: konkurencinio ir Europos Sąjungos lėšų skirstymo. Tikėjomės, kad ir aukštųjų mokyklų konsolidacija vyks sparčiau. Man daug kur norėjosi didesnių pokyčių tempų, tačiau gerai, kad mes apskritai judame.

Nors buvo daug pakeitimų mokslo srityje – 45 mokslo institutai susijungė į 11, tačiau susijungė tik dvi aukštosios universitetinės mokyklos, keletas kolegijų. Drįstu pasakyti, kad pajėgų ir susitelkimo neužteko aukštųjų mokyklų klausimams spręsti, tačiau dar šiai Vyriausybei dirbant norėtume užimti aktyvesnį vaidmenį aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkoje.

Tačiau reforma nepriklauso tik nuo politikų, valstybės mastu priimamų sprendimų. Dalis akademinės bendruomenės dvejus metus galvojo, kaip čia tuos pokyčius apeiti, nors tai gali tapti unikalia galimybe įsivardyti stipriausias puses ir susitelkti ties trūkumų šalinimu.

Kaip vyksta universitetų persitvarkymas? Ar esate patenkintas rezultatais?

Aš neabejoju, kad sprendimų dėl jungimosi dar bus, tačiau noriu pabrėžti, kad tinklo pertvarka ir jungimasis – tai ne vien gelbėjimasis jungiantis prie stipresniųjų. Tai – žingsnis, leidžiantis sustiprinti aukštojo mokslo potencialą ne vien Lietuvos mastu, o ir regione, net pasaulyje.

Kaune atsiradęs Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) tapo stipresnis nei anksčiau atskirai veikę universitetai: ir pajėgos pastiprėjo, ir infrastruktūra geriau išnaudojama. Visa tai naudojama siekiant dar didesnės sėkmės, pritraukti dar daugiau studentų iš užsienio, nors ir dabar 15 proc. LSMU studentų yra užsieniečiai.

Kaip konkursinis lėšų skirstymas atsiliepia ne tokias aukštas pozicijas turėjusioms mokykloms? Į sveikatą aukštosioms mokykloms atsiliepė studijų finansavimas pagal krepšelio principą. Pamatėme, kad arti dviejų šimtų programų nesurinko studentų, tad silpnesnės mokyklos jau pajuto studentų sumažėjimą labiau nei kitos. Prie to prisidėjo ir demografinė situacija, nes pastaruosius kelerius metus studentų skaičius turi tendenciją mažėti dėl gimstamumo situacijos. Silpnesnėms mokykloms labai svarbu pasižiūrėti į save kritiškai ir imtis vidinių pertvarkų, atsisakant nereikalingų programų, atnaujinant kitas.

O čia labai svarbus aspektas tas, kad baigiame kaupti informaciją, ir bus vykdomas sisteminis aukštųjų mokyklų išorinis vertinimas. Jis leis pažiūrėti į atskirų mokyklų būklę, materialinių išteklių naudojimo veiksmingumą, teisingumą, į vadybos reikalus. Atsižvelgiant į kelerių metų patirtį, matyti, jog stipriosios mokyklos atlaikė konkurenciją, o silpnosioms – teks stiprėti. Esame pasirengę joms padėti priimant nelengvus, tačiau neišvengiamus sprendimus.

Pertvarkos reiškiasi ne tik tinklo konsolidacija, bet ir universiteto viduje vykstančiais procesais. Ne viename universitete susijungė fakultetai, stambinamos katedros, atsisakoma daug tarpinių ir administracinių struktūrų. Vidinius pertvarkymus ir susijungimus rėmėme Europos Sąjungos (ES)lėšomis. Esame paskirstę 150 mln. ES lėšų.

Dar vienas vidinių persitvarkymų aspektas yra tas, kad iki šių metų pabaigos aukštosios turi pabaigti persitvarkymą į viešąsias įstaigas. Tam būtina suformuoti naujas tarybas ir išsirinkti naujus vadovus. Procesas artėja prie pabaigos, Seimas jau baigia patvirtinti valstybinių universitetų, kolegijų statutus. Džiaugiuosi, kad į aukštąsias mokyklas ateina dalis naujų vadovų.

Kalbant apie autonomijos principus, ar nėra jie pažeidžiami, ar įgyvendinami? Yra kritikų, kurie tvirtina, kad universiteto valdymu turi užsiimti savivaldos institucija, o dabar dalis tarybos sudaroma iš universiteto akademinės bendruomenės narių, kita dalis skiriama. Tai, jų teigimu, prieštarauja Konstitucijai.

Autonomija apima ir valdymą, ir akademines laisves, ir turto tvarkymą. Galiu tvirtai pasakyti, kad aukštojo mokslo pertvarka neabejotinai išplėtė aukštųjų mokyklų teises savarankiškiau spręsti daugybę klausimų: kaip panaudoti gautas lėšas, spręsti turto įsigijimo, pardavimo ar investicijų, infrastruktūros atnaujinimo, plėtros klausimus.

Pagaliau ir studijų programų tvirtinimas patikėtas universitetams bei kolegijoms. Nebeliko monopolio, nes anksčiau aukštosios mokyklos studijų programų tvirtinimo procedūras turėjo atlikti Studijų kokybės vertinimo centre (SKVC ).

Valdymo dalis yra viena iš temų, kuriai dalis vadovų priešinosi labiausiai. Kol kas Konstitucinis Teismas dėl šios Mokslo ir studijų įstatymo dalies nėra pasisakęs, nors vertino atskirus principus, remdamasis ankstesniu aukštojo mokslo įstatymu. Dabar dalis akademinės bendruomenės bando šia tema spekuliuoti. Tokiems entuziastingiems įžvalgų skelbėjams turėčiau pasakyti, kad taip, Konstitucinis Teismas anksčiau ar vėliau nagrinės šį klausimą, bet tai nereiškia, kad kas nors turi teisę be Konstitucinio Teismo sprendimo pateikti galutinius apibendrinimus dėl antikonstitucingumo. Teisininkai ir konstitucininkai turi įvairių nuomonių, o man abejonių nekyla, jog garbusis Vilniaus universitetas pasirašė projektų už 700 mln. ES lėšų ir kad jis atsiskaitytų visuomenei, kaip tos lėšos bus panaudotos.

Dvejus metus vykusi valdymo reforma, neduoda pagrindo teigti, kad politikai kišasi į aukštųjų mokyklų gyvenimą. Šiuo metu išrinktos šešios iš keturiolikos universiteto tarybų, iš trylikos kolegijų tarybos suformuotos šešiose. Ir nė vienoje jų nėra politiškai angažuoto žmogaus. Galiu atsakingai teigti, kad ir toliau į tarybas deleguosime galinčius padėti aukštosioms mokykloms žmones, o ne tuos, kurie apribotų mokyklų galimybes. Kitų šalių patirtis rodo, kad taryboms išorės nariai yra davę labai daug teigiamų postūmių atrandant aukštųjų mokyklų ryšį su verslu, visuomene.

Jei kada nors Konstitucinis Teismas pasakytų, jog tam tikros detalės neatitinka Konstitucijos, mes nesame užsispyrę ir įstatymą koreguosime. O tuos, kurie jau dabar nori diskutuoti konstituciniais argumentais, paraginčiau nedelsiant vykdyti vidines pertvarkas.

Ar universitetų tarybos veikia taip, kaip turėtų veikti? Ar jos pateisina reformos pradžioje keltus lūkesčius?

Tarybų misija ir funkcijos dabar gerokai rimtesni, nei buvo anksčiau. Kai kuriais atvejais į tarybų narius žiūrima įtariai, skeptiškai, tačiau ten, kur tarybos veikia pusmetį ar ilgiau, girdėjau teigiamų atsiliepimų. Žmonės turi pareigos jausmą, nori darbuotis universitetų ir kolegijų labui. Tikiuos, kad palaipsniui tarybos taps stipriomis pagalbininkėmis naujiems ar perrinktiems rektoriams.

Daugelio universitetų rektorių rinkimuose rektoriais perrinkti tie patys žmonės. Ar tai vertinate teigiamai, ar neigiamai? Ką tai parodo?

Pirmosios į vidinių pertvarkų kelią žengė nebijojusios pokyčių aukštosios. Daugeliu atvejų reformatoriškai nusiteikę buvo ir vadovai, ir akademinės bendruomenės nariai. Keliuose universitetuose perrinkti rektoriai, kurie iki tol darbavosi puikiai. Džiaugiuosi, jog į Lietuvos žemės ūkio universitetą, kuriam vadybiniai trūkumai neleido vystytis, atėjo naujas rektorius. Panevėžio ir Marijampolės kolegijose matau naujų žmonių, kurie nori dinamiškai judėti į priekį.

Didžiųjų universitetų vadovų rinkimai jau visai netrukus, tad čia taip pat laukiu sprendimų. Manau, kad aukštojo mokslo padangėje dar pamatysime naujų veidų.

Kaip vertinate Mykolo Romerio universiteto vadovo rinkimus? Ten rektorius nesikeitęs daugiau nei dvidešimt metų.

Mykolo Romerio universitetas yra vienas iš nedaugelio universitetų Lietuvoje, orientuotas į studento poreikius. Pasižiūrėkime, kokia moderni jo infrastruktūra, kaip organizuojamas svarbiausių studijoms reikalingų paslaugų teikimas. Galiu tik pasidžiaugti jo vadybos principais, tad to paties rektoriaus perrinkimą vertinčiau teigiamai. Universitete vyksta daug pertvarkų: atnaujintas valdantysis personalas, keitėsi katedrų vedėjai. Pagal tai galima sakyti, kad universitete vyksta nekasdieniai procesai, nors turinio dalyje ir šiam universitetui yra kur pasitempti.

Akademinis personalas ne kartą įvardytas kaip pokyčius stabdanti jėga. Ar yra ženklų, jog akademikų mąstymas, pozicijos kinta?

Jausmas yra dvejopas. Matau ne vieną atvejį, kur vyksta virsmas, prasidėję akivaizdūs kartų kaitos pokyčiai. Tačiau yra ir atvejų, kur dar negalėtume džiaugtis. Tačiau procesai negrįžtamai juda į priekį. Aukštosios mokyklos ar jų vadovybės, nerodžiusios entuziazmo dėl reformos, puikiai suprato, kad neatsinaujinus nunyks ištisi padaliniai, katedros, fakultetai.

Džiugu, kad kai kurios mokyklos, nelaukusios valdymo pertvarkos, pačios pradėjo steigti savarankiškus studijų kokybės vertinimo padalinius, atsirado reiklesnis požiūris į studijų turinį.

Svarbu tai, kad, pertvarkius finansavimą ir išaugus studentų svoriui procese, galime sakyti, kad spaudimas iš apačios padidėjo. Tiek mes, tiek aukštosios mokyklos gauna daugiau atsiliepimų apie esamą situaciją, kokybę.

O žmogiškasis veiksnys tuo ir ypatingas, jog čia greitų pokyčių nebūna, kad ir kaip mes dėl to sirgtume.

Reformos pradžioje kilo daug klausimų dėl kokybės. Ar jau Lietuvoje surastas to apibrėžimas?

Kaip ir laimės formulės paieškos yra nesibaigiantis tikslas, taip ir kokybės sampratai baigto apibūdinimo nėra. Remčiausi Europos, pasauline praktika: kokybė gali būti pamatuojama ir vertinama, sudėjus aiškius kriterijus į vieną mozaiką. Aukštosios mokyklos tuos kriterijus žino. Tai yra ir įsidarbinimo rodikliai, ir studijuojančiųjų pasitenkinimas studijų procesu, ir dėstytojų kompetencija, ir infrastruktūra, ir mokslo rezultatai. Visų kriterijų visuma leidžia matuoti kokybę.

Užsiminiau, kad dalis studijų programų turės būti atnaujinamos. Procesas dėl studentų nesurinkimo buvo aiškus signalas. Per dvejus metus iš daugiau nei 1 tūkst. studijų programų atnaujinta daugiau kaip du šimtai. Tam skirta apie keliasdešimt mln. ES lėšų. Tačiau atnaujinimas nėra savitikslis. Juo atsižvelgiama į darbo rinkos situaciją, suteikiama daugiau praktinių įgūdžių studentams, atliepiami tarptautiškumo iššūkiai.

Užsiminėte, kad artėja laikas, kai Lietuvoje smarkiai sumažės studentų skaičius. Kiek realu Lietuvai pritraukti studentų iš užsienio? Kaip sparčiai kuriamos programos užsienio kalba?

Atskirų aukštųjų mokyklų sėkmė tik padrąsina mus. Nors kalbant apie LSMU, tai yra ilgas ir kruopštaus, užsispyrusio sistemingo darbo kelias.

Dabar jau ir kitos aukštosios mokyklos aktyviai ieško būdų, kaip pritraukti studentus. Palyginti su kaimynais – estais, latviais ir lenkais, mes žengėme labai didelį žingsnį į priekį – suteikėme aukštosioms mokykloms galimybę lanksčiau ir savarankiškiau veikti. Dabar esame susidarę ambicingą darbų sąrašą ir įsivardiję, kokios praktinės kliūtys kyla užsieniečiui, norinčiam mokytis Lietuvoje: tai ir vizų režimo klausimai, ir leidimai studijuoti. Svarstome ir platesnius dalykus, tokius kaip tolerancija ar mūsų šalies atvirumas.

Norėtume pasiekti, kad į Lietuvą studijuoti atvyktų ne trys ar keturi tūkstančiai užsieniečių, bet penkiolika ar dvidešimt tūkstančių. Realistiškai vertinant padėtį, galėtume pritraukti studentų iš savo regiono – Europos, buvusios posovietinės erdvės.

Ką per šiuos kelerius metus pakeitė studento krepšelio įvedimas?

Dažnai nutylima, kur stipriosios krepšelio pusės. Pirma, krepšelis leidžia motyvuotiems ir geriausiems studentams gauti nemokamas studijas būtent tose studijų programose, kurios yra kokybiškiausios, geriausios. Anksčiau valstybės finansuojamos vietos buvo iš anksto skirstomos, nepriklausomai nuo studijų kokybės.

Kai kurie kritikai šaukė, kad krepšelius studentai nešis ir į privačias aukštąsias mokyklas, tačiau aš dėl to tik džiaugiuosi: į motyvuoto studento lūkesčius žiūrint, džiugu, kad jis gali rinktis universitetą laisvai. Sutikau tokių studentų, kurie jau turėjo kvietimų keliauti į užsienio universitetus, tačiau, gavę krepšelį ekonomikos vadybos studijoms privačiame universitete, apsisprendė nevažiuoti.

Antras aspektas tas, kad per dvejus metus ir universitetuose, ir kolegijose pakilo pereinamasis balas.

Kartkartėmis kyla diskusijų dėl mažiau populiarių specialybių, kuriose rengiami valstybei reikalingi specialistai. Ar nesirengiate daliai studijų programų pritaikyti tikslinio finansavimo modelio?

Šis klausimas darbotvarkėje yra. Tačiau daugeliu atvejų aukštosios mokyklos nori eiti pačiu primityviausiu keliu: „Nesurinkome studentų konkuruodami, tai „išsimuškime“ krepšelių kvotą.“ Galbūt šie lūkesčiai ir būtų teisėti, tačiau iki tol tokioms aukštosioms mokykloms reikia žengti keletą svarbių žingsnių: įvertinus studijų programų kokybę ir patrauklumą, atlikti atnaujinimo darbus, įvertinti, kas padaryta populiarinant studijų programas.

Tarkime, pernai technologinės pakraipos studijų populiarinimui skirta apie milijonas litų, šiemet pinigų skirta žemės ūkio ir veterinarijos specialybėms populiarinti. Pirmiausia reikia atlikti namų darbus, o tada su ištiesta ranka eiti ir prašyti išskirtinių sąlygų, tad linkėčiau, kad jau šiemet specialybėms populiarinti skirti pinigai per priėmimą virstų sąmoningais studentų apsisprendimais studijuoti. Geriau mažiau studentų, tačiau motyvuotų, nei daug ir studijuojančių tik dėl diplomo.

Minėjote, kad aukštajam mokslui iš ES Struktūrinių fondų atkeliavo milijardinės sumos. Taip, reformos variklis jau užvestas, tačiau kuro jam reikės ir vėliau. Kur gausite pinigų?

Tada bus nauja finansinė perspektyva – 2014–2020 m. Po truputį pradedame apie tai galvoti. Ko gero, šiai Vyriausybei teks apsispręsti dėl ilgalaikių Lietuvos perspektyvų. Baigiama aptarti 2020–2030 m. strategija aiškiai sufleruoja, kad investicija į žmogaus išsilavinimą yra vienas iš tiesiausių kelių ir į žmogaus, ir į visuomenės pažangą.

Kalbėjome apie kokybę, apie universitetams sudarytas galimybes keistis, o visai netrukus prasidės stojimai į aukštąsias mokyklas. Tikint, kad studentai rinksis atsakingai, ką jiems patarsite? Kur ieškoti patikimos informacijos apie mokyklas?

Taip, aukštosios mokyklos dažnai išradingai save pristato, tačiau kartais joms gali kilti pagunda nuslysti į išorės pristatymo aspektus. Kiek teko važinėti po regionus, susitikti su abiturientas, visada jiems sakau, jog reiklus požiūris, priimant vieną svarbiausių sprendimų gyvenime, yra būtinas.

Net ir tokioje nedidelėje šalyje vykdomi nepriklausomi aukštųjų mokyklų reitingavimai. Tai yra vienas iš atspirties taškų. Be to, galima rasti informacijos apie įsidarbinimo rodiklius, yra tam ir atvirų durų dienos, į mokyklas atvykstantys aukštųjų mokyklų atstovai. Valstybės mastu turime proveržio sritis, tokias kaip informacinės technologijos ar biotechnologijos, kurios dažnai tampa užsienio investicijų traukos tašku. Vertinant visumą, rūpėtų stiprinti profesinį orientavimą mokyklose, juk mokiniams gali padėti ir mokytojai.

Renkantis studijas, linkėčiau visiems kuo skvarbesnio žvilgsnio ir reiklumo. Patarčiau nesivaikyti madų ir įvertinti, kuriame universitete ir kokia specialybė galėtų atitikti lūkesčius. Bet ir aukštosioms mokykloms čia reikia pasitempti, juk jei studijų programa lūkesčių neatitiks, jei studentas kokybe nusivils, jis turi galimybę pereiti į kitą aukštąją mokyklą, išsinešdamas krepšelį.

Kalbėjosi K. U.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Gintaras Steponavičius

Komentarai (0)