„Quo vadis?“ („Kur eini?“) – nuo persekiojimų iš Romos bėgančio apaštalo Petro paklausė jam apsireiškęs Viešpats. Petras susigėdo, grįžo į Romą ir tapo nenugalimos organizacijos vadovu. Skamba kiek triumfiškai.

O iš tiesų apaštalas Petras nežengė triumfo eisenoje su krikščionių armija Romos forumo platuma, jis nebuvo karūnuotas laurų vainiku, jis neturėjo rankoje imperatoriškos valdžios skeptro. Ne. Petras grįžo į Romą, jis buvo suimtas ir nukryžiuotas. Kaip ir jam apsireiškęs Viešpats Jeruzalėje ant Golgotos kalvos. Ir vis dėlto štai tokiu būdu apaštalas Petras tapo Uola, ant kurios buvo pastatytas Dangaus karalystės piliečių bendrabūvis. Ir pragaro vartai jo nesugriovė ir nesugriaus. 

O kaip yra su Lietuva, mano Tėvyne, mūsų visų bendrabūviu? Kur Ji eina? Koks yra Jos tikslas? Ant kokių pamatų pastatyta Lietuva? Krikščionių bendrystės pamatas yra nenugalimas tikėjimas, slypintis Jėzaus Kristaus Aukoje ir apaštalų bendruomenės vadovo kankinystėje. O kur slypi Lietuvos bendrabūvio pamatas? Ir ką vis dėlto reiškia tas žodis „Lietuva“? Kokiu būdu jis įprasmina čia būti ir kurti pasirinkusio žmogaus – Lietuvos piliečio – gyvenimą? 

Lietuva yra bendrabūvio fakto įvardinimas. Lietuva esame mes visi, kurie įvairiausiais ryšiais ir būdais susibūname štai šioje teritorijoje, kurią ir vadiname savo Tėvyne „Lietuva“. Šis bendrabūvis turi savo istoriją. Lietuvos istorija ir yra būtent šio mūsų bendrabūvio tradicija. Nenutrūkstama gija nuo neatmenamų iki istorinių laikų lietuvių tauta puoselėjo ir siekė savo bei tarp jos gyvenančių žmonių gerovės. Lietuva pirmiausiai yra žmonių santykiai, kurie skleidžiasi ne tik čia ir dabar. Jie yra iš esmės sąlygojami mūsų bendrystės Tradicijos. Šią Tradiciją ir tvirtiname vardu „Lietuva“. 

Klauskime savęs toliau: kaip šis bendrabūvis, kurį vadiname Lietuva, skleidžiasi? Ar mes patys susivokiame šimtmečius tarpstančioje bendrabūvio Tradicijoje? Ar tikrai gebame, kaip mūsų Himno žodžiai taria, semtis stiprybės iš praeities? Kitaip tariant, ar savo nūdienoje sugebame įsiprasminti mums savoje istorinių santykių visumoje? 

Dvidešimt metų praėjo nuo mūsų Nepriklausomybės atgavimo. Visiems akivaizdu, kad pirmieji dešimtmečiai mus sviedė į kartais aklą žemiškosios gerovės siekimą. Vieni ją susikūrė savo gimtinėje, kiti laimės ieškotis išėjo svetur. 

Žinoma, ne vien duona yra gyvas žmogus. Iš mūsų žmogiškosios savasties gelmių neišvengiamai beldžiasi gilesnio buvimo žmogumi poreikis. Juk „būti žmogumi“ neįmanoma nebūnant bendrystėje su kitu žmogumi. Santykio su kitu žmogumi puoselėjimas yra mums prigimtina būtinybė, to negalime išvengti. Juk artimas žmogus mums reikalingas kaip oras! Prisitvoję savo „skladukus“ dešrų nejučiomis imame klausti savęs ir kitų – kiek sava ir vertinga yra mano buvimo erdvė? Kokie yra mano šeimos ir bendruomenės, kuriai priklausau, vertybiniai pamatai? Kokia yra šito bendrabūvio, kuriam aš priklausau, Tradicija? Žmogui yra būtina įsibūti jam savastingo bendrabūvio vertėje. 

Štai ir imame gręžtis į bendrabūvio Tradiciją, kurioje iškyla ne tik valstietiškas „smetoninės“ Lietuvos sotumas, ne tik pasididžiavimas krepšininkų pergalėmis, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos legendinis veržlumas. Juk eigulys irgi didžiuojasi seniausiu girios medžiu, o mes patys – seniausiu giminės protėviu. Kalasi brandos želmuo: lietuviai ima klausinėti apie savo pačių vertę. Savivertė tampa paklausi! Tą ypač pastebiu tarp jaunų žmonių, savo studentų. Išaugę laisvoje Tėvynėje jie spėriai savinasi jiems būtinas žmogiškąsias vertes. Laisvas žmogus siekia visavertiškai būti, nes tik toks žmogus yra pajėgus rinktis jam savastingą absoliučią vertę. Laisvas žmogus ieško ir suranda savo bendrabūvio Tradicijos vertes. 

Dabar viešumoje šmėžuojantys valdžiavyriai nėra laisvų žmonių karta, kuri geba atpažinti, puoselėti ir kurti bendrabūvio vertę. Išaugę sovietmečiu, dažnas bendrojo gėrio būtinybės iš viso nesupranta. Deja, turime pripažinti: jeigu žmogus nepatyrė, ką reiškia laisvai rinktis žmogui prigimtiną vertę, tai jis negali kurti ir visaverčio bendrabūvio. Kokį bendrabūvį gali kurti žmogus, jeigu jo savivertės jausmas formavosi eilėje prie „daktariškos“ dešros? Kokią laisvų ir kuriančių piliečių visuomenę gali kurti žmonės, kurie tesprendžia savo neįgalumo bėdą – dvasinio ir materialaus neturto problemą? 

Šuo metu gyvuojame lyg „dviejų greičių“ Lietuvoje. Vienoje pusėje spiečiasi neįgalių nykių valdžiažmogių ir jų vergų partijėlės, kitoje – besitelkianti ir brandoje bundanti Lietuvos jaunuomenė, kuri yra įgali atpažinti ir rinktis absoliučias vertes. Pirmieji neįgalieji yra vis dar galingi savo valdžios troškimu ir jos turėjimu. Jaunuomenė gi yra galinga savo laisve ir gimstančia jos tapsmo vizija. 

Spėkite, kas laimės? Ogi tas, kuris įsisavino absoliučias žmogaus prigimtyje slypinčias vertes. Tas, kuris, viena vertus, įsisavina savivertės pagrindą, glūdintį Lietuvos bendrabūvio tradicijoje, kita vertus, įsisavina šioje savoje Tradicijoje slypinčios vertės plėtros tikslą. Iš kokios praeities ir kurlink tu žengi, Lietuva? 

Šį pagrindo ir tikslo klausimą vis aštriau užsiduoda sąmoninga laisvėje užgimusi Lietuva. Nelaisvės mentaliteto įkalintiems žmonėms valstybė, deja, nėra siektinas bendrabūvio įvykis, o tik jų pačių įsigalinimo priemonė. Todėl vis dar kenčiam nuo klanų klanelių, kurie neriša artimo pilietiniu solidarumu ar net meile, o, atvirkščiai, „pariša“ egoizmo mastą atspindinčiom sąskaitom. Tačiau neišvengiamas kartos pokytis suves sąskaitas ir su šias sąskaitas mums dabar išrašinėjančiais žmogeliais. Jie – nevisagaliai, nes jų partijėlės nesiremia nei bendrabūvio tradicija, nei jos plėtros vizija. Taigi dar kartą ir visu aštrumu keliame klausimą sau ir visiems saviems žmonėms: Lietuva, kas yra tavo pagrindas ir koks yra tavasis tikslas?

Quo vadis, Lietuva?

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Mindaugas Kubilius

Komentarai (5)