Kodėl Rusija nenori, kad NATO trauktųsi iš Afganistano? (1)
NATO šalys planuoja išvesti savo karines pajėgas iš Afganistano iki 2014 metų pabaigos, tačiau tai neramina Rusiją. Nors Maskva gan priešiškai žiūri į Šiaurės Atlanto aljansą, NATO pajėgų pasitraukimas iš regiono gali reikšti rimtą galvos skausmą Rusijai ir jos partneriams iš kai kurių Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių. Pasirodo, Maskvos požiūriu, NATO ne visada yra blogai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kodėl Rusija nenori, kad Šiaurės Atlanto aljanso pajėgos trauktųsi iš Afganistano? Čia yra keletas priežasčių – tiek ideologinės, tiek ir praktinės plotmės.
Aktyviai kritikuodama įsiveržimą į Iraką (tai, beje, nėra NATO operacija), Maskva į Afganistano atvejį žiūri ne taip griežtai. Intervencijos į Afganistaną priežastimi tapo 2011 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuoliai JAV, už kuriuos atsakomybę prisiėmė „Al Qaeda“ ir tuometinis jos lyderis Osama bin Ladenas (tiesa, oficialiai teroristų lyderis prisiėmė atsakomybę už vadinamuosius 9/11 išpuolius tik 2004 metais). Po tragiškų įvykių JAV Rusija palaikė Vašingtoną. Kremlius pasinaudojo globalaus teroristinio pavojaus diskursu, įtraukdamas į jį ir Čečėnijos problemą.
Tačiau tai, kas šiandien neramina Rusiją, yra susiję su praktiniais NATO pajėgų pasitraukimo iš Afganistano aspektais. Kremlių gąsdina potencialus regiono nestabilumas. Po Šiaurės Atlanto aljanso pajėgų pasitraukimo taiką ir tvarką Afganistane turės užtikrinti vietinė policija ir kariuomenė, tačiau dėl šių jėgų galimybės užtikrinti stabilumą šalyje kyla pagrįstų abejonių. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų po karinės operacijos pradžios talibų judėjimas taip ir nėra iki galo palaužtas, Afganistane tęsiasi teroro išpuoliai prieš vietines teisėsaugos ir kariuomenės struktūras, koalicines pajėgas ir taikius piliečius.
Afganistanas labai lengvai gali tapti destabilizacijos, kurios mastai plėsis, tašku regione. Į nestabilumo zoną pateks ir kaimyninės Centrinės Azijos šalys, ypač Turkmėnija, Uzbekistanas ir Tadžikistanas. Šios šalys, anot Rusijos politikų, įeina į Maskvos įtakos zoną. Be to, Rusijos kariuomenė padeda Tadžikistanui saugoti sieną su Afganistanu, tad Maskva irgi gali būti lengvai įtraukta į galimus karinius susirėmimus regione.
Kita problema, susijusi su Afganistanu, yra narkotikai. Nurodoma, kad Afganistanas gamina ir „eksportuoja“ heroino daugiau nei visos kitos liūdnai narkotikų gamyba pagarsėjusios šalys kartu paėmus. Jungtinių Tautų paskaičiavimais, narkotikų „verslas“ sudaro apie 10 proc. Afganistano ekonomikos. Vienas iš stabilių narkotikų platinimo kelių kaip tik eina per Centrinės Azijos šalis į Rusiją.
Maskva smarkiai kritikuoja NATO misiją, jog ji nieko nedaranti, kad sustabdytų narkotikų kelią į Rusiją, tačiau, pasak „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovo Jameso Brooke‘o, šie kaltinimai nėra pagrįsti. Savo tinklaraštyje J. Brooke‘as rašo, kad vien JAV kiekvienais metais išleidžia apie 100 mln. dolerių kovai su heroino platinimo tinklais Afganistane. Žurnalistas taip pat pažymi, kad JAV mokesčių mokėtojai, ko gero, būtų laimingesni, jei šios lėšos būtų naudojamos pačioje Amerikoje kovai su narkotikų keliais iš Meksikos.
Įdomu ir tai, kad NATO planuoja gabenti savo krovinius į Afganistaną per tranzito punktą Uljanovske. Rusijos valdžia ketina suteikti Šiaurės Atlanto aljansui šią galimybę (juolab kad iš to planuojama uždirbti apie 1 mlrd. dolerių per metus), tačiau ši naujiena buvo nevienareikšmiškai sutikta Rusijos visuomenės. Paprasti šalies gyventojai pernelyg ilgai buvo įtikinėjami (taip pat ir valdžios atstovų), kad NATO yra priešas, tad dabar nieko nuostabaus, kad dalis Uljanovsko gyventojų pakilo į kovą su NATO baze. Aktyviausiai čia reiškiasi Rusijos Federacijos komunistų partija, pajutusi galimybę pasireklamuoti ideologiškai tinkamame fronte.
Galima tik pakartoti: Rusija nenori, kad NATO pasitrauktų iš Afganistano. Vladimiras Putinas, dar būdamas ministru pirmininku, balandžio viduryje kalbėdamas Dūmoje netikėtai pasakė, kad kai kuriais atvejais NATO vaidina tarptautiniuose reikaluose stabilizatoriaus vaidmenį. Šie žodžiai buvo pasakyti Afganistano klausimo kontekste, pateisinant sprendimą dėl leidimo Uljanovske steigti tranzito punktą.
Savo nuogąstavimus dėl NATO pajėgų išvedimo iš Afganistano išsakė ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos susitikime Pekine jis pareiškė, kad tarptautinio kontingento išvedimas iš Afganistano sąlygos „jėgos vakuumą“ ir rizikos faktorių didėjimą regione. Jis taip pat pareiškė, kad jau dabar situacija Afganistane daro įtaką teroristinės ir ekstremistinės veiklos plėtrai Centrinės Azijos šalyse.
Kita vertus, Šiaurės Atlanto aljanso pajėgų išvedimas iš Afganistano galėtų suteikti Rusijos inicijuotai ir suformuotai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO) galimybę pasireikšti. Būtų logiška, jei ši organizacija perimtų atsakomybę už stabilumą regione (juolab kad jai priklauso ir su Afganistanu besiribojantys Uzbekistanas ir Tadžikistanas) ir taip įrodytų savo funkcionalumą. Tačiau, atrodo, kad pati Rusija nededa daug vilčių į KSSO, nes šis aljansas buvo formuojamas pirmiausia kaip psichologinė atsvara NATO ir galima vadinamųjų „spalvotųjų revoliucijų“ šalyse narėse pažabojimo platforma.
Iš esmės, Rusija nėra pasirengusi NATO pajėgų išvedimui iš Afganistano. Jai buvo lengva kritikuoti Šiaurės Atlanto aljansą, braižyti žemėlapyje įtakos zonas, kovoti su tariamomis grėsmėmis (kad ir su priešraketinės gynybos sistema Europoje) ir ignoruoti realias grėsmes, kol NATO prisiimdavo visus saugumo palaikymo Afganistane įsipareigojimus. Artėjant 2014 metams Maskvai vis labiau tenka pripažinti, kad realybė yra sudėtingesnė nei propagandinė pasaulio vizija. Neatsitiktinai gegužės pabaigoje Čikagoje vykusiame NATO vadovų susitikime Rusijos prezidento įgaliotinis Afganistano klausimais Zamiras Kabulovas pareiškė, kad Rusija yra pasirengusi bendradarbiauti su visomis suinteresuotomis pusėmis stiprinant Afganistano kariuomenės ir jėgos struktūrų pajėgumą ir veiksmingumą. Jei po 2014 metų Kabulas nesugebės kontroliuoti savo šalies teritorijos, o bandymai užtikrinti bent jau minimalų šalies stabilumą žlugs, į žaidimą vienaip ar kitaip teks įsitraukti Rusijai – pirmiausia vykdant rašytus ir nerašytus įsipareigojimus savo „įtakos zonoje“ Centrinėje Azijoje.
