Gyvybę apibrėžti gana sunku, nes gyvybė – tai terminas, sąvoka, pagaliau, tai – ir fizikinis, ir cheminis, ir biologinis vyksmas, apipintas mitais, filosofų, religinių raštų žinovų teologinėmis, mokslinėmis teorijomis ir loginėmis išvadomis, eksperimentiniais duomenimis. Mums sunku į gyvybę pažvelgti iš šalies, taip būtų objektyviau, bet negalime, nes mes patys esame gyvybė.

Daugelis mūsų dar tiki, kad gyvybė ir žmogus, kiek vėliau ir Ieva, buvo Dievo sukurti. Taip, sukurti ar susikūrė? – štai kur klausimas, kaip sakė viename reklamos klipe A. Mamontovas, vartydamas rankoje kiaušinį ir turėdamas žymiai žemiškesnę mintį. Sukūrimo idėja yra patraukli ir jos pradžią, kiek su šypsena, norėčiau papasakoti, kaip legendą-nebegendą. 

Kartą, žiūrėdamas į akmenų ir vandens suklijuotą kamuolį, pavadintą Žeme, Viešpats sumanė kaip nors pagražinti tą nykų peizažą ir sukurti ką nors naują, judantį, spalvotą, nematytą. Parinko ir vietą, kur šilta ir drėgna, tarp Tigro ir Eufrato upių, ir ją pavadino Rojumi. 

Pirmiausiai apželdino sausumas žole, gėlėmis, krūmais, medžiais ir nudažė juos žaliai, užtėkšdamas ir kitų spalvų lašelių. Po to sukūrė įvairiausių bėgiojančių, ropojančių, šliaužiančių, laipiojančių, skraidančių ir net akimi nematomų gyvų padarų, pabarstė skruzdėlynų kupstelių. Kūrė padarus po du ne visai vienodus, vieną ar po kelias poras. Tačiau kiekvienam įsiuvo į atmintį (genetinę, nors apie DNR ir chromosomas tada dar nebuvo žinoma) nurodymus kaip ir kur gyventi, kaip veistis, kaip ir kuo maitintis. Tiesa, be šios gyvybės dar sukūrė vieną po kito du dvikojus, bet skirtingus, padarus, pavadino juos žmonėmis: pirmąjį – Adomu, o antrąjį – Ieva. Svarbiausiu Rojaus sodiniu Viešpats laikė Pažinimo Medį – įsakė niekam neskinti ir neragauti jo vaisių, esą, po to atskirsite gera nuo blogo. O tai yra didžiulė nuodėmė, žodis, kurio nesuprato nei vienas tvarinys. „Tai nepaklusnumas Viešpačiui – nusikaltimas“, didžiu balsu paaiškino Viešpats. 

Taip gyvenimas Rojuje tapo tarsi palaima. Visa gyvastis ramiai leido laiką, vaikštinėjo, draugavo tarpusavyje, buvo tylu, paukščiai negiedojo, tik kartais kokia varna persimesdavo karktelėjimu su kaimyne, net varlės ir tos nekurkė, niekas nesimaitino, neėdė, nekramsnojo žolės, nes dar neveikė viduje įsiūti nurodymai – nežinojo ką veikti, kaip ir kuo maitintis. Ieva su Adomu žaidė slėpynes, visi žvilgčiojo į Pažinimo medį, visiems knietėjo jo vaisiaus paragauti.

Tik Šėtonas piktas, slankiojo po Rojų ir spjaudėsi, koks čia gyvenimas, po velnių, nuobodybė, niekas nenusideda, nėra ko į pragarą neštis, tik kurą gadinu veltui kaitindamas katiluose smalą. „Niekaip nesuprantu“, garsiai mąstė Nelabasis, „kodėl Viešpats uždraudė ragauti tos nusususios obels vaisių? Juk, kaip sako, paragavęs atskirs kas gera, kas bloga. Žmonės neiškentėtų nedarę blogybių, o aš turėčiau darbo – rankioti nusidėjėlius. Čia slypi kažkas daugiau, nei tas rūgštus obuolys. Ar paragavus nebus pasikėsinama į Viešpaties gyvybės kūrimo galios hegemoniją?“ Taip beslankiojant, Šėtonui šovė į galvą puiki mintis: o kam laukti Viešpaties leidimo, reikia imti ir sugundyti ką nors paragauti Užgintojo Vaisiaus. Geriausiu kandidatu pasirodė esanti Ieva, kuriai nuo pat sukūrimo jautė potraukį, bandė „kabinti“, kaip sakys vėlesnių kartų vyrukai. Užsimaukšlinęs žalčio kaukę, paslėpęs ragus, uodegą ir kanopas, prišliaužė prie Ievos, kaip tik tuo momentu, kai ji slėpėsi nuo Adomo už Pažinimo medžio. „Mieloji Ieva“, gerinosi Šėtonas, „tu esi tokia graži, grakšti, patraukli, viliojanti“, Ieva nesuprato tokių negirdėtų žodžių, bet jai buvo malonus Žalčio dėmesys. „Ieva, kam tau klausyti Viešpaties draudimo, niekas nepastebės, o tu pamatysi kas gražu, kas ne, pajusi kas gera, saldu, kas negera. Tu galėsi kurti gyvus kūrinius, kaip ir Viešpats, pagaliau suprasi, kas yra tikrasis gyvenimas. Tik duok po to paragauti ir Adomui“. Šėtonas palenkė šaką su pačiu gražiausiu obuoliu, dar labiau gundydamas Ievą. Šėtonas suprato, kad obuolys, tai tik metafora, Viešpats turėjo visai ką kita galvoje ir nutarė pasinaudoti proga, juoba, kad ir Ieva gana palankiai žiūrėjo į Šėtoną, tarsi laukė kokio nors jo ryžtingesnio ženklo. Ir, kaip rašoma Knygoje, tų įvykių komentaruose, tarp jų įvyko lytinės sueities aktas, kurį stebėjo ir Adomas. „What Eve did was have intercourse with Satan. <...> Cain's father is not Adam but Satan himself” [cit. iš Interneto Genesis 2:25 ?]. Ieva pašaukė Adomą ir parodė jam tą metaforinį, deja, jau prakąstą obuolį, vaisius pasirodė skanus ir ji pasiūlė: „Kąskime kartu“. Ir šis pakluso.

Vos tik jiedu atsikando, pakilo stiprus, gaivaus vėjo gūsis, nupurtęs medžio lapus ir obuolius, įsisuko į Rojų ir visą žemę. Rojus akimirksniu pasikeitė: visą gyvybę automatiškai pradėjo veikti duoti „gyvenimo nurodymai“ ir gyvybė nedelsiant pradėjo pagal juos gyventi: judėti, riaumoti, baubti ir kitokius garsus leisti, paukščiai pragydo, suskambo visas Rojus, pražydo gėlės, kiti augalėliai, medžiai, oras pakvipo svaigiu aromatu. Dūzgė bitės ir kiti vabzdžiai, ieškodami žieduose nektaro, ir, kaip kokie sąvadautojai, nešė vyrišką sėklą moteriškai piestelei, kad kiekvienas žiedas megztų vaisių. Kiekvienas gyvis ieškojo sau poros, mylavosi, džiaugėsi vienas kitu, net ir mašalai, ir tie, vos išlindę iš vandens, dar nespėję nudžiūti, jau ieškojo savo poros ir pasidavė vieninteliam gyvenime meilės šokiui, nors žinojo, kad vienas jų žus tuojau pat, o kitas – pasirūpinęs padėti kiaušinėlius ateities kartai. Pirmasis visų rūpestis buvo susilieti su savo pora (nurodytu būdu) ir pradėti naują, į save panašią gyvybę. Paukščiai suko lizdelius, kiti – rausė urvus, vanduo raibuliavo nuo žuvų judrumo, kurios ieškojo patogios vietos kartu su savo pora dėti ikrus. Kokia išradinga pasirodė esanti gyvybė. Rojus buvo apimtas aistringo meilės siautulio, kad net Saule merkėsi debesėliu. Ieva ir Adomas negalėjo atsidžiaugti vienas kitu, tarsi pirmą kartą pamatę, kokie nuogi gražūs, glamonėjo vienas kitą, o Ieva, užmiršusi savo neištikimybę su Šėtonu, rodydama Adomui kelią, vis kuždėjo: „Mylimasis... dar...“ Naktis kiek numalšino tą siautulį.

Prasidėjo maisto paieškos ir kiekvienas, kaip nurodyta prigimtyje, ieškojo tik sau tinkamo patiekalo. Viešpats numatė galimą gyvybės perteklinę konkurenciją ir visus gyvus padarus uždarė į mitybos ratą, pagal nurodymuose išdėstytą dieviškąjį lygybės ir artimo meilės principą – „Ėskite vienas kitą – didesnis, stipresnis – mažesnį, silpnesnį, o visai maži, net akim nematomi, o ir didesni, prasimanykite maisto iš lėto ardydami didžiuosius. Visų viduriai buvo pritaikyti tik savam maistui. 

Pagaliau prašvito rytas. Viešpats neatpažino Rojaus – skambėjo paukščių balsai, stambesni gyviai savo balsais taip pat sveikino rytą, medžiai ošė pasipuošę žiedais, nemaža gyvių žiaumojo dar rasotą žolę, arba jau atrajojo, liūto pora laižė kruvinus snukius, o hienos stengėsi pavogti nors gabalėlį skanios antilopės mėsos, stambūs paukščiai vis taikėsi atsiplėšti savo dalį. O ir skruzdės didesnį vabzdį naikino savo labui. Gyvenimas virte virė.

Viešpaties žvilgsnis nukrypo į Ievą su Adomu, į kuriuos nedviprasmiškai uodega mojavo išdavikas Šėtonas. Ieva, spindinčiomis akimis, laižydama nubučiuotas lūpas, atstačiusi dar aistra virpančias krūtis, drąsiai žiūrėjo į Viešpatį, o Adomas stengėsi paslėpti savo vis dar nerimaujantį kūną, kurį, vietoje figos lapo, ranka dangstė Ieva. 

„Lauk!“, didžiu balsu tesušuko Viešpats. O eiti nebuvo kur, nes ir Rojaus jau nebuvo, o aplink buvo paprasta žemė, pilna gyvybės. 

Ar tokia buvo pradžia?

Jonas Rubikas

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.

Komentarai (36)