Klausimas turtingiausiems lietuviams, kurio niekas nenori užduoti (13)
Mokslininkai skambina pavojaus varpais: turtinė nelygybė, bent jau Amerikoje, artėja prie istorinių rekordų. Tuo metu Lietuvoje nesivarginama skaičiuoti, kiek viso turto priklauso turtingiausiesiems. Tačiau jau vien skirtumas tarp mažiausias ir didžiausias pajamas gaunančių lietuvių rodo, kad šiuo klausimu nėra viskas gerai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ką tik pasirodęs mokslininkų Emmanuelio Saezo (Berkley, JAV) ir Gabrielio Zucmano (London School of Economics, Didžioji Britanija) darbas skelbia, kad turtinė nelygybė, bent jau JAV, artėja prie rekordinių lygių.
Kaip rašo „The Economist“, mokslininkai surinko duomenis apie tai, kiek turto priklauso turtingiausiems, o kiek vargingiausiems gyventojams. Darbo autoriai skelbia, kad praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje 10 proc. turtingiausiųjų priklausė 84 proc. viso turto JAV, o 0,1 proc. turtingųjų galėjo pasigirti savo rankose turintys ketvirtadalį viso turto.
„Forbes“ žurnalas skelbia, kad 2012 m. pasaulis praturtėjo naujais 110 milijardieriais. Skaičiuojama, kad prieš porą metų pasaulyje buvo 1426 milijardieriai, kurie kontroliavo 5,4 trilijonus JAV dolerių vertės turto.
Skelbiama, kad prasidėjus Didžiajai depresijai (1929 m) iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos vidurinės klasės turtas stabiliai augo. Nepaisant to, nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio tendencija apsivertė aukštyn kojomis – 2012 m. 0,1 proc. turtingiausiųjų turėjo beveik tiek pat turto (22 proc.) kiek 90 proc. likusių Amerikos gyventojų.
Šiais metais tai, kad turtingieji tampa vis turtingesni, patvirtino ir „Forbes“ žurnalistai. Jie konstatavo, kad milijonierių (skaičiuojant JAV doleriais) pernai metais pasaulyje buvo 16,3 mln. (2012 m. - 13,7 mln.). Jiems priklausė 42 proc. pasaulio turto (2012 m. – 39 proc.).
Kiek Lietuvoje 1 proc. turtingiausiųjų savo žinioje turi turto, neskaičiuojama. Tokių duomenų portalui DELFI negalėjo pateikti nei Statistikos departamentas, nei Registrų centras, nei mokesčių inspekcija, nei finansų ministerija.
Lietuva vėl tarp „lyderių“
Šalis pagal atskirtį tarp gyventojų galima lyginti ne tik pagal turto koncentraciją, bet ir pagal gaunamas pajamas. Šiuo klausimų duomenų apie Lietuvą jau galima rasti.
Eurostat duomenimis, 2010 m. šalies 10 proc. turtingiausių gyventojų gavo apie 20 proc. visų gaunamų pajamų. Tuo metu 10 proc. mažiausias pajamas gaunančių – vos daugiau nei 1,5 proc. visų pajamų.
Žurnale „Filosofija. Sociologija” (2008 m.) Daiva Skučienė nagrinėja pajamų nelygybės Lietuvoje aspektą. Straipsnyje nurodoma, kad palyginus 1996 ir 2006 m. daugiausia išaugo labiausiai pasiturinčių gyventojų pajamos. Skaičiuojama, kad 2006 m. 10 proc. mažiausias pajamas gaunančių žmonių uždirbo 2,1 proc. turto, 2006 m. – 2,7 proc. Tuo metu 10 proc. turtingiausiųjų atitinkamai – 26,2 proc. ir 29,4 proc. Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad šalies pajamų nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. Čia Lietuvą „lenkia“ tik Portugalija. Taip pat nurodyta, kad vertinant dešimtiems metų laikotarpį nuo 2006 m. Lietuvoje pajamų nelygybės augimas Lietuvoje buvo spartesnis nei kitose Europos Sąjungos šalyse.
Įvertinti pajamų pasiskirstymą valstybėje taip pat naudojamas Gini koeficientas, kuris rodo, kaip pajamos pasiskirsto tarp šeimų ar namų ūkių. Čia D. Skučienė pastebi, kad 1996-2006 m. Gini koeficientas išaugo 1,5 proc. punkto nuo 33,6 proc. iki 35 proc.
Kuo šis skaičius arčiau 100 proc., tuo yra didesnė pajamų pasiskirstymo nelygybė. Pasaulio banko duomenimis, 2008 m. Lietuvos Gini koeficientas jau siekė 37,6 proc. Palyginimui Norvegijos – 25 proc., Švedijos – 23 proc.
Turto ir pajamų nelygybės košmaras
Ne visi turto ir pajamų nelygybę mato kaip neigiamą faktą. Pavyzdžiui, teigiama, kad nelygybė skatina inovacijas, tačiau prancūzų ekonomistas Thomas Pikkety įspėja – per didelė nelygybė netenka savo, kaip inovacijų skatintojos, funkcijos. Dar blogiau. Per didelė pajamų ir turto nelygybė – grėsmė demokratijai. Į mažo balsuotojų skaičiaus rankas sukoncentruotas turtas nebegali užtikrinti demokratinio politinio balso.
Vos 29 metų daktaro laipsnį gavės Th. Pikkety turtuolių nemalonės užsitraukė, kai pasiūlė 80 proc. mokesčio tarifu apmokestinti didesnes nei 500 tūkst. JAV dolerių pajamas per metus gaunančius JAV gyventojus.
Tačiau ekonomistas įsitikinęs – šiuolaikiniu kapitalizmu gyvenantis pasaulis pasmerktas didėjančiai turto ir pajamų nelygybei, jei tik neįsikiš valstybė.
Th. Piketty tvirtina, kad didesnė lygybė kapitalizme įmanoma, jei valstybė griežčiau perskirsto turtą ir pajamas. Ekonomistas siūlo didesniais mokesčiais apmokestinti didžiausias pajamas gaunančius gyventojus, bet ir įvesti 15 proc. siekiantį turto mokestį.
Prancūzų ekonomistas savo knygoje „21 a. kapitalizmas” diskutuoja, kad kapitalo grąža išsivysčiusiame pasaulyje yra pastoviai didesnė nei ekonomikos augimas. Tai kelia vis didesnę turtinę nelygybę.
„Nesustojamai auganti turto koncentracijos efektas pats nesusireguliuos“, - tikina jis ir kartu pasiūlo sprendimą. Kad valstybėms didesniu tarifu apmokestinus turtinguosius, šie nepabėgtų į mokesčių rojais vadinamas šalis, įvesti pasaulinį turto mokestį.
Savo knygoje Th. Piketty analizuoja, kaip praėjusiame amžiuje Prancūzijoje skirtumas tarp pajamų mažėjo. Ekonomistas daro prielaidą, kad tai buvo progresinių pajamų mokesčio po karo rezultatas. Kartu jis pastebi, kad nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio prasidėję mokesčių mažinimai turtingiesiems pajamų skirtumo mažėjimą pavertė didėjimu.
Prancūzas tvirtina, kad nelygybė yra neatsitiktinė, o kapitalizmo bruožas, kuri gali būti sukontroliuotas tik įsikišus valstybei.
Th. Piketty pastebi, kad turto nelygybė yra visada didesnė už pajamų nelygybę. 1990-1910 m. Europoje pajamų nelygybė buvo didesnė nei JAV. 2000-2010 m. JAV jau pavyko aplenkti Europą šiuo rodikliu. Ekonomistas taip pat skaičiuoja, kad didžiausių turtų valdytojams užtenka investuoti vos penktadalį savo kapitalo pajamų, kad užsitikrintų turto augimą tokiu pačiu greičiu kaip nacionalinės pajamos.
Suvaldyti augančiai turto nelygybei Th. Pikkety be mokesčių siūlo pasaulyje įvesti didesnį finansinių institucijų skaidrumą, pasaulinį finansinių turtų registrą. Tai leistų globaliai apmokestinti turtą, įvesti progresinius mokesčius, kurių baze būtų patikima turto statistika.
Rizika: politikai nevykdo savo pažadų
Ekonomistas ir sociologas Romas Lazutka teigia, kad prancūzų ekonomisto pasiūlymas įvesti pasaulinį turto mokestį geras, tačiau kyla viena problema – pasaulyje nėra bendros valdžios. Pavyzdžiai, kaip buvo sunku susitarti dėl Kijoto protokolo rodo, kad visoms valstybėms rasti bendrą sutarimą nėra taip lengva.
„Tai ir yra rinkos ekonomika, kuri kuria nelygybę ir nereikia jos už tai smerkti. Bet čia valstybė kompensuoja tai, ką kapitalizmas sukuria blogo. Tačiau keliant mokesčius problema yra ta, kad vienur apmokestinsi – kapitalas iškeliaus kitus. Ir dabar jau dėl to turime problemų“, - kalbėjo specialistas.
Vis dėlto R. Lazutka mato galimybę valstybėms pačioms labiau stengtis. Ekonomistas svarsto, kodėl „pabėgus“ kapitalui ir mokesčius mokant mokesčių rojuje nebūtų galima paskaičiuoti, kokia pelno dalis yra iš tiesų uždirbama, kurioje šalyje.
Kalbėdamas apie pajamų ir turto nelygybės skaičiavimus ir Lietuvą R. Lazutka teigė, kad pajamų nelygybės rodikliai gali būti netikslūs dėl šešėlinės ekonomikos.
„Dėl turto nelygybės neturime apdorotų duomenų, - teigė jis. - Keista, kad Lietuvoje niekam nerūpi suskaičiuoti“.
Pasak R. Lazutkos, turto nelygybės rodiklis itin svarbus pačiai valstybei.
„Lietuvoje pasakytų – iš pavydo (lygina ir skaičiuoja – red.), bet Amerikoje tai diskutuojama daug apie tai, kad esant didelei turtinei nelygybei, daroma įtaka politikoje, silpnėja demokratija, nes jei netolygiai pasiskirsto finansinė galia, tai tiesiogiai ar netiesiogiai yra daroma įtaka. Žmonės balsuoja, o paskui stebisi, kad politika nesikeičia, mato, kad politikai priima sprendimus labai artimus vieni kitiems ir ne tokius, kokius žadėjo prieš rinkimus“, - komentavo pašnekovas.
Paklaustas, ar Lietuvos mokesčių sistema yra palanki pajamų ir turto nelygybei didėti, R. Lazutka teigė, kad darbo užmokestis kartu su socialiniu ir sveikatos draudimu yra stipriai apmokestinamas dydis, bet jį moka tie, kurie yra samdomi darbuotojai. Kitos pajamos – kapitalo, individualios veiklos, dividendai, palūkanos yra apmokestinamos daug mažiau.
„Turime tokių atvejų, kai įmonių savininkai moka sau 1 tūkst. Lt atlyginimą, o likusias pajamas gauna iš įmonės vartojimo pajamų. Tokių dalykų daug ir išvengiama daugiau mokesčių“, - tvirtino ekonomistas.
Gyvename dviejose Lietuvose
Tuo metu Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis tikina, kad ekonominis godumas privertė pamiršti apie solidarios veiklos principą.
„Lietuvoje pajamų nelygybė – labai didelė problema. Kuo mažiau turtinga šalis, tuo pajamų ir turto nelygybė yra skaudesnė. Tie, kurie turi mažiau, ne tik turi mažiau, bet turi nepakankamai, kad galėtų normaliai tenkinti savo poreikius“, - komentavo jis.
Pasak jo, Europoje mažiau suprantama kaip pakankamai, tuo metu Lietuvoje, jei turi mažiau, tai turi nepakankamai.
B. Gruževskis teigė, kad pajamų nelygybę Lietuvoje nulemia net toks faktorius kaip silpna antimonopolinė politika.
„Tai parodo, kad tie, kurie turi didesnį turtą, apriboja galimybes kitiems rinkos dalyviams efektyviai dalyvauti ekonominiame gyvenime“, - sakė jis.
Kartu prie pajamų ir turto nelygybės didėjimo prisideda ir nepakankamas prieinamumas prie paskolų, nes gyventojas neturėdamas lėšų negali bandyti savo laimės kuriant verslą, investuojant.
„Trečias veiksnys tas, kad dažnai girdime, jog teigiami ekonominiai rodikliai – BVP auga, darbo užmokestis auga, o žmonės nepatenkinti ir toliau. Kodėl taip yra? Yra dvi skirtingos Lietuvos – turtingoji ir besinaudojanti tais rezultatais bei kita dalis, kuriems yra nepakankamai mokama. Esame labai liberalūs darbo santykiuose“, - svarstė pašnekovas.
Siūlo kitaip mąstyti
Paklaustas, kaip galėtų valdžia prisidėti mažindama pajamų ir turto nelygybę, B. Gruževskis pasiūlė pirmiausia keisti mąstymą.
„Politiniame lygmenyje yra primityvus suvokimas, kai kalbama apie progresyvumą, kad „ai, jūs norite kaip sovietiniais laikais paimti iš turtingiausių ir atiduoti vargstantiems“. Tai klaidingas suvokimas. Dabartinėje visuomenėje reikia suprasti, kad jei perskirstome dalį lėšų tai ne tam, kad atiduotume skurstantiems. Perskirstymas reikalingas tam, kad būtų sustiprintos silpnesnių gyventojų galimybės dalyvauti kuriant bendrą turtą“, - kalbėjo ekspertas.
Čia B. Gruževskis siūlo įsivaizduoti, kad mažas pajamas turintis gyventojas stovi kitoje upės pusėje. Paimtos iš turtingesnio lėšos naudojamos tiltui pastatyti, kad vargingesni galėtų perlipti į kitą krantą ir galėtų dirbti, gaminti, o ne tik vegetuoti.
„Liūdna, kad žmonės, kurie turi daugiau, taip aršiai gina savo perteklinį turtą ar perteklines pajamas. Jie turi geresnius automobilius, gyvena geresniuose namuose, o kartoja, kodėl turėtų mokėti. Bet juk kiti tai neturi“, - gailėjosi pašnekovas.
Taip pat B. Gruževskis siūlo pamąstyti apie progresyvesnius mokesčius.
„Kitas pasiūlymas – didesnis pelno perskirstymas darbo naudai. Kad atlyginimai ir pajamos daugiau priklausytų nuo pastangų, o ne nuo principo, kad pelnas yra visiška darbdavio nuosavybė“, - tęsė specialistas.
Kaip nenuvairuoti į socializmą
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, prieš pradėdamas kalbėti apie pajamų ir turto nelygybės mažinimą, teigia, kad reikia suvokti nelygybės teigiamą savybę.
„Ji naudinga dėl to, kad ji yra skirtingų pastangų ir gebėjimų išraiška ir tai yra didžiulė motyvacija žmonėms siekti sukaupti daugiau turto rinkos ekonomikoje, kad galėtum įrodyti savo pranašumą prieš kitus. Be šito variklio, kurį pažymėjo dar Adamas Smithas, būtų sunku įsivaizduoti kapitalistinės ekonomikos pažangą“, - kalbėjo ekonomistas.
Tačiau realybė gali būti ir ne tokia graži. Pašnekovas pabrėžė, kad kai kuriose valstybėse geriausią rezultatą pasiekią būtent gabiausi, geriausi ir daugiausia pastangų dedantys gyventojai.
„Kartais taip susiklosto, ypač keičiantis ekonominėms sistemoms, pavyzdžiui, kaip Lietuvoje pereinant iš planinės į rinkos ekonomiką. Deja, bet pirmuoju kapitalizmo laikotarpiu visko buvo – ir pakankamai nelegalių turto ir pajamų uždirbimo formų, bet kuo valstybė tampa labiau civilizuota, tuo labiau konkurencinės sąlygos išsigrynina ir suteikia galimybę atsiskleisti geriausiems žmonių savybėms“, - pridėjo jis.
G. Nausėda paminėjo ir tai, kuo grasina itin didelė pajamų ir turto nelygybė.
„Jei yra tam tikri perlenkimai ir jei valstybė visiškai neatlieka turto ir pajamų perskirstymo vaidmens arba pasišalina nuo šio proceso, kyla socialinė trintis. Akis bado nedidelės visuomenės dalies turtas ir gerovė, o didžioji dalis gyvena žemiau skurdo. Natūralu, kad matydami turtą prieš save jie anksčiau ar vėliau sukyla ir prasideda socialiniai neramumai, kurie dažnai baigiasi labai rimtais nemalonumais valstybei“, - apžvelgė ekonomistas.
Pasak banko atstovo, valstybė, perskirstydama turtą ir pajamas, taip pat negali perlenkti lazdos: siekdama per daug perskirstyti pajamas valstybė gali „užmušti“ gyventojų motyvaciją judėti į priekį.
„Tai jau turėjome – sovietinė ekonomika, kai visi buvo lygūs, nelabai kas bandė ką nuveikti, nes nebuvo ko daugiau pasiekti“, - kalbėjo pašnekovas.
G. Nausėdos teigimu, didesnio nei 1 mln. Lt vertės nekilnojamojo turto apmokestinimas būtent ir buvo vienas iš valdžios žingsnių mažinti nelygybę. Taip pat prie šios funkcijos, manoma, prisidės ir didesnių nei 10 tūkst. Lt pajamų iš palūkanų apmokestinimas.
Kalbėdamas apie gyventojo pajamų apmokestinimą ekonomistas sakė tikintis, kad ir dabar jis yra pakankamai progresinis, nes socialinio ir sveikatos draudimo klausimu egzistuoja lubos, o išmokoms – ne.
Kaip vienodai gaunantis darbuotojas, ūkininkas ir akcininkas moka skirtingai
Kad Lietuvoje gana opi pajamų nelygybės problema sutinka ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis pabrėžia, kad Lietuvos ekonominė politika yra linkusi diskriminuoti ir tik dar labiau didina pajamų nelygybę.
Nors galimybės pradinei pozicijai gyventojai turi panašias (nemokamas švietimas), vis dėlto problemos kyla, kai tenka mokėti mokesčius.
Ekonomistas pateikia pavyzdį su pajamų apmokestinimu, kai ūkininkas gali uždirbti iki 150 tūkst. Lt per metus ir nemokėti pajamų mokesčio, eilinis darbuotojas GPM moka ir nuo minimumo, o iš palūkanų pajamas gaunantis žmogus apdovanojamas 10 tūkst. Lt neapmokestinamu pajamų dydžiu.
Taip pat N. Mačiulis mato labai opią korupcijos ir šešėlinės ekonomikos problemą pajamų ir turto nelygybės atveju.
„Lietuvoje vis dar yra galimybės gauti pajamas ir kaupti turtą nelegaliai, pavyzdžiui, dalyvaujant neskaidriuose viešuosiuose pirkimuose ar kitais korupciniais procesais. Tokio pobūdžio pajamų ir turto nelygybės problema yra opiausia. Tikriausiai būtų sunku piktintis dėl to, kad kažkoks žmogus daug mokėsi, sunkiai dirbo, investavo, kūrė verslą ir praturtėjo. Blogai tai, kad kai kas pasinaudoja įstatymo spragomis, yra arčiau valdžios ir turi priėjimą, kurio neturi kiti šalies gyventojai. Pagal korupcijos lygį dar esame prastoje vietoje ir tai sukuria galimybę praturtėti keliems asmenims, kurie to nėra verti, neužsidirbę savo pastangomis ir jėgomis“, - teigė jis.
(44)
(5)
(39)