Kad po kruvinojo penktadienio Paryžiuje Prancūzija bus priversta imtis veiksmų, buvo galima neabejoti. Prancūzijos naikintuvai dar sekmadienį surengė antskrydžius prieš „Islamo valstybės“ taikinius Rakos mieste – neoficialioje teroristų sostinėje.

Tiesa, akivaizdu, jog antskrydyje dalyvavę 10 naikintuvų reikšmingesnių pergalių per vieną ar net kelias atakas pasiekti negali. Vien oro atakos gali turėti daugiau simbolinę reikšmę, ypač prieš tokį priešininką, kaip „Islamo valstybė“ – kaip ir kitos grupuotės, taip ir ši naudojasi civilių priedanga, slepia ginkluotę bei amuniciją miestuose.

Prancūzija tiesiog parodė, kad gali keršyti, pridaryti nuostolių „Islamo valstybei“. Tačiau norint įveikti priešininką iš oro paprastai vykdomos ilgos, brangios ir pavojingos antskrydžių kampanijos. Tokioms reikia trijų svarbiausių dalykų: išteklių, taikinių ir laiko.

Kaip parodė ankstesnės prancūzų aviacijos kampanijos Libijoje 2011-siais bei 2013 m. Malyje – išteklių trūksta. Vienu metu sutelkti dešimtis orlaivių reikia nemenkų logistinių pajėgumų.
Intensyvios antskrydžių kampanijos metu itin greitai senka degalų, šaudmenų – ypač taikliųjų bombų ir raketų atsargos, o aprūpinimas jomis kainuoja itin didelius pinigus. Įvairiais paskaičiavimais, viena antskrydžio valanda Vakarų valstybei, pavyzdžiui Prancūzijai kainuoja apie 280 tūkst. eurų.

Prancūzijos, kaip ir kitų koalicijos šalių, pavyzdžiui JAV, Nyderlandų, Jungtinių Arabų Emyratų naikintuvai kyla iš Jordanijos dykumoje įsikūrusios Muwaffaq Salti oro pajėgų bazės. Nuo čia iki teroristų tvirtovės Rakos – apie 500 km tiesia linija.

Palyginimui – nuo Rusijos karo aviacijos naudojamo Basselio Al-Assado oro uosto iki Rakos – vos 280 km. Tiesa, Rusijos aviacija Rakoje įsitvirtinusius islamistus atakuoja retai ir gerokai dažniau talžo nuosaikius sukilėlius, kovojančius prieš B. Al-Assado pajėgas. Turėdami visą Sirijos režimo paramą rusai gali Sirijoje laikyti dešimtis orlaivių ir nesunkiai juos aprūpinti iš oro, jūros ar sausuma.

Tuo metu Jordanijoje esančioje bazėje skirtingus kelių šalių orlaivius aprūpinti nėra lengva ir vienu metu Prancūzija gali dislokuoti iki dešimties naikintuvų. Toks jų skaičius nėra didelis, turint omeny milžinišką „Islamo valstybės“ kontroliuojamą teritoriją, kuri yra didesnė nei pati Prancūzija.

Kita problema – taikiniai. Žvalgybos orlaiviai – tiek pilotuojami, kurie seka antžeminių taikinių judėjimą, tiek elektroninės žvalgybos, kurie stengiasi susekti visus teroristų skleidžiamus signalus, tiek bepiločiai nuolat suka ratus virš Sirijos. Tačiau didelė teritorija bei žvalgybinių pajėgumų trūkumas (pastarąjį Prancūzija itin jaučia) neretai leidžia mobiliomis grupelėmis judantiems teroristams išvengti atakų.

Stacionarūs taikiniai, tokie, kaip ginkluotės ir amunicijos sandėliai, teroristų slėptuvės, vadavietės turi būti aptikti, pažymėti, turi būti įsitikinta, kad įmanoma išvengti civilių aukų.

Kol kas šioje srityje puikiai sekasi Rusijai. Kodėl? Įtariama, kad Rusija nemažai taikinių gavo iš regione itin puikiai besigaudančios ir įspūdingas galimybes turinčios Izraelio žvalgybos. Būtent todėl Kremlius galėjo girtis sunaikinęs 70 proc. „Islamo valstybės“ amunicijos sandėlių.

Galiausiai intensyvi, brangi ir varginanti antskrydžių kampanija neretai užtrunka ilgą laiką. Kai sunku pasiekti ir aptikti priešininką, jo sunaikinimui reikia ne dienų, savaičių, o mėnesių. Jei priešininkas veikia ne kaip klasikinė armija su sunkiąja ginkluote, o nedidelėmis grupėmis, laiko prireikti gali dar daugiau.

Be to, vien antskrydžiais teroristų įveikti neįmanoma. „Islamo valstybė“ veikia ten, kur atsirado galios vakuumas – norint jį užpildyti, reikia didelių taikdarių pajėgų, efektyvios vietos valdžios bei saugumo struktūrų. Ką reiškia tokie šalių atstatinėjimai, Vakarai jau žino iš Irako ir Afganistano pavyzdžių.

Bet net ir tiesiog norint sugauti ar nukauti „Islamo valstybės“ vadeivas, akys danguje turi veikti su akimis ant žemės, o tai reiškia mažų mažiausiai specialiųjų pajėgų dislokavimą. JAV specialiosios pajėgos jau kurį laiką kaunasi su „Islamo valstybės“ džihadistais Sirijoje bei Irake.

Be tiesioginių kautynių, specialiųjų pajėgų kariai aptinka ir pažymi taikinius aviacijai. Tokia veikla – ne tik slapta, bet ir mirtinai pavojinga. Patekus į pasalą Vakarų šalių kariai gali žūti ar patekti į teroristų nelaisvę – kuo tai gali baigtis, jau spėta įsitikinti šių metų vasarį, kai islamistai prieš kameras gyvą narve sudegino Jordanijos pilotą Muazą al Kassasbehą.

Rusijai tokios grėsmės yra mažesnės, mat sausumos operaciją vykdo Sirijos režimo pajėgos, kurias dažniausiai iš saugaus atstumo remia rusų karininkai.

Ilga antskrydžių kampanija, karių įvedimas į Siriją būtų ne tik rizikingas, bet ir ilgainiui politiškai vargiai pateisinamas veiksmas su daug neprognozuojamų nežinomųjų. Kaip reaguotų Sirija? Ar Prancūzijos visuomenė pasiruošusi naujoms naujo karo aukoms kovoje su terorizmu?

Ar nepraėjus nė metams po 88 prancūzų gyvybes nusinešusios misijos Afganistane Prancūzija pasiruošusi išvysti dar daugiau į gimtinę lavonmaišiuose grįžtančių savo karių? Ką pasiektų tokie veiksmai ir kiek jie truktų? Ar jie užkirstų kelią tolesnėms “Islamo valstybės” išpuoliams Prancūzijos teritorijoje?

Viliojantis pasiūlymas mums nieko gero nežada

Į šiuos klausimus Prancūzijoje vargu ar kas turi atsakymus, todėl neatsitiktinai Rusijos raginimai bendradarbiauti skamba itin viliojančiai. Mat, Rusijos remiamas Basharo Al-Assado režimas, kad ir koks jis būtų, kad ir ką kraupaus būtų padaręs, šalia “Islamo valstybės” gali pasirodyti netgi visai priimtinas.

Beje, Prancūzija – ne vienintelė Vakarų šalis, kuriai gali tikti toks lengvą išeitį primenantis požiūris. Tačiau pastarasis savo kainą gali turėti ne tik Sirijoje. Mat Rusija gali mainais už paramą Sirijoje paprašyti Paryžiaus sušvelninti arba atšaukti Kremliui taikomas sankcijas. Lygiai taip pat gali būti prašoma užmerkti akis, jei Rusijos remiami separatistai vėl imtųsi aktyvesnių veiksmų Rytų Ukrainoje.

Prancūzija jau parodė norinti ir galinti siekti kompromisų kalbėdama su Maskva ir sugebėjo išsisukti iš nemalonios desantinių lavų “Mistral” istorijos. Po Rusijos agresijos Ukrainoje Prancūzija įšaldė šių laivų pardavimą Rusijai, tačiau galiausiai kartu su Kremliumi rado išeitį ir šalį, kuria galima pasinaudoti – laivai parduodami Egiptui, kuris dar įsigis ir rusiškų sraigtasparnių bei prancūziškų naikintuvų.

Ir galiausiai Kremlius gali spausti tiek Prancūziją, tiek JAV, kad mainais į bendradarbiavimą Sirijoje mažėtų pastaruoju metu itin išaugęs NATO vaidmuo Baltijos šalyse. Vien dėmesio atitraukimas nuo Baltijos šalių, kurios jaučia Rusijos grėsmę, link Sirijos Lietuvai nebūtų naudingas.

Prancūzams paprašius NATO pagalbos ir aktyvavus 4-ąjį arba 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnius Lietuvai padidėtų spaudimas padėti Prancūzijai. Vengimas tai padaryti ar neadekvačių pajėgumų skyrimas (pavyzdžiui vandenvalos ar kelių štabo karininkų vietoje itin efektyvių Lietuvos Specialiųjų Operacijų Pajėgų karių, kurie gali nurodyti taikinius aviacijai) vargu ar liktų nepastebėtas. Tiek Paryžiuje, tiek Maskvoje.

Be to, Baltijos šalys norėtų, kad čia būtų dislokuota bent jau viena JAV brigada, stiprinama NATO oro policijos misija, kurioje JAV ir Prancūzija labai aktyviai dalyvavo.

Tačiau ant svarstyklių padėjus Sirijos sprendimo variantą, Baltijos šalys gali sulaukti dešimt kartų mažesnio karių skaičiaus bei apgailestavimo, kad oro policijos misijai laisvų naikintuvų šiemet nėra. Tokiu būdu Baltijos šalys nebūtų išduotos, bet kartu būtų atsižvelgiama į Kremliaus įnorius, kurie nėra suderinami su Lietuvos interesais.

Komentarai (7)