Žibantis Kalėdų stebuklas virto parodija? (3)
Pavargau nuo vadinamojo švenčių laukimo. Lyg ir turėtų būti daugiau to džiaugsmo, bet kažkaip... neišeina. Gal todėl, kad tylus laukimas paskęsta visuotiniame triukšme?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kokio miesto Kalėdų eglė gražesnė? Dalinkimės, balsuokime, rėkime vieni per kitus ir riekimės pamiršę, kokia tikroji šio nuolat žaliuojančio atgimimo simbolio reikšmė. Koks skirtumas, kuri gražesnė ir prašmatnesnė? Liūdna ir neskanu, kai Vilniuje Kalėdų eglės įžiebimo ceremonija virsta dar viena švente sidro ar alaus prisilupusiems paaugliams. Lyg tų švenčių, skirtų prisigerti, būtų per mažai.
Joninės skęsta aluje. Vėlinės išsigimė į Heloviną, Velykos jau nebe atgimimo ir šviesos, o kiaušiukų šventė. Šiuos vyriškumo atributus raginama dažyti, nedaužyti ir nuo nešvankių juokelių šia tema kaskart linksta ausys. Bet aš apie Kalėdas – šviesiausią metų šventę.
Prekybos centrai blizginasi išsijuosę – jau lapkričio pradžioje darbuotojai paskubomis išmėtė po lentynas kalėdines dekoracijas. O liaudis išsižiojusi laukė, kol bus paskelbta akcija žaislams, kad pradėtų šluoti darbščių Kinijos gyventojų sukurptus plastiko šedevrus.
Dovanų pirkimo vajus
Dabar bet kuri akcija atrakcija tampa aukso vertės. Juk reikia aprūpinti dovanomis ne tik artimiausius, bet ir įkišti kokį menkniekį patyliukais nekenčiamam kolegai, pavizginti uodegą prieš viršininką ir jokiu būdu nepamiršti darželio auklėtojų bei mokytojų.
Nesvarbu, gerai ar blogai auklėjo tavo vaiką, mylėjo jį ar nemylėjo. Jaučiamas poreikis „mestis“, pirkti knygyno (lyg pedagogai būtų gyvi vien tik vertingų knygų skaitymu) čekius ir atsidusti su palengvėjimu – nukrito dar viena našta nuo pečių…
O mus vis ragina pirkti – net pasidovanoti ką nors sau. Kad ir telefoną, kad ir išsimokėtinai.
„Ar jau pradėjai pirkti dovanas? – susirūpinusi klausia manęs bendradarbė. – Nes aš dar ne.“ Prisipažįsta ir kaltai nuleidžia galvą.
Žinau, palinkusi prie popierėlių ji svajoja, kaip ištrūks į didelį prekybos centrą ir vaikščios ten, paskubomis bandydama nutverti šį bei tą geresnio. O grįžusi namo keiks nesąžiningus pardavėjus, kainas ir nuovargį.
Prekybos centrų aikštelėse prekeiviai siūlo pirkti gyvas eglutes, tik ne visi susigundo. Praktiškesni jau įsigijo plastikines ir jas papuošė likus kone mėnesiui iki Kalėdų. O kad namai kvepėtų sakais, dar papurškė sintetinio eglutės aromato.
Vienišiai ilgėsis net rietenų
Prieš pat Kūčias visi draugiškai trauks į parduotuves ir šluos iš lentynų maistą. Namai kuriam laikui virs kovos lauku, bus gaminama daug daugiau, nei svečiai pajėgs suvalgyti. Paskui pusė to nesuvalgyto maisto atsidurs šiukšlių konteineriuose, valkataujančių katinų džiaugsmui ir palaimai.
Daugybė žmonių susipjaus ir pasijus nieko verti. Vietoj ramybės ir susikaupimo namai prisipildys beprasmiškų rietenų. Lyg seni skudurai iš spintos į dienos šviesą bus traukiamos nuoskaudos ir primirštos nuodėmės.
Vienišiai ilgėsis net rietenų, nes dar skaudžiau pajus vienišumą, o iš televizoriaus į juos žiūrės reklaminės laimingos šeimos, sutūpusios aplink tobulai gražias Kalėdų eglutes, šypsosis tobulomis šypsenomis – lyg gyvas priekaištas.
Per šventes visi susės prie stalų ir valgys taip, lyg tikrai per adventą šventai pasninkavę. Paskui tris dienas slankios apsnūdę, vos pavilkdami skanėstų prikimštus pilvus. Moterys dalysis, kiek kilogramų kiekviena priaugo per Kalėdas, ir graudžiai dūsaus: „Jau tos šventės…“
Nežinau, gal ir atsiras tokių, kurie ilgėsis ko nors nesumeluoto, tikro. Lyg vaikystėje laukto stebuklo. Ir tikėjimo, kad jų vis dar būna. Labai to viliuosi.
