Sukanka dvidešimt penki metai nuo dienos, kai Sovietų sąjunga su tankais užsuko į Lietuvą atsisveikinti. 1991 metų sausio 13-oji – tragiškiausia diena posovietinės Lietuvos istorijoje, „kruvinasis sekmadienis“, dešimt mėnesių trukusios buvusios Lietuvos SSR, 1990 metų kovo vienuoliktąją paskelbusios nepriklausomybę, ir sąjunginio centro, nepageidavusio taikstytis su šalies griūtimi, priešpriešos atomazga.

Nervų karas tarp Vilniaus ir Maskvos, kurio dalimi tapo 1990 metų rudenį paskelbta ekonominė Lietuvos blokada, baigėsi masiniais mitingais socialinėmis ekonominėmis temomis, Lietuvos vyriausybės atsistatydinimu ir, galiausiai, prosovietiniu valstybės perversmu, kai apie respublikos valdžios užėmimą paskelbė anoniminis Nacionalinio išvadavimo komitetas, kurio prašymu į Vilnių įžengė sovietų kariuomenė. Jie užgrobė telecentrą (šturmo metu žuvo žmonės, lietuviška „dangiškoji šimtinė“ ir vienas „Alfa“ kovotojas) ir respublikos tipografiją, tačiau užblokuoto parlamento šturmuoti nesiryžo, kurio ginti susirinko tūkstančiai miestiečių. Keista dvivaldystė Lietuvoje tęsėsi iki rugpjūčio, kai po GKČP žlugimo, naujas valdžios organas, SSSR valstybės taryba, pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.

Totalitarizmo dialektika – liaudies sukilimus Sovietų Sąjungoje karine jėga slopino ne diktatoriai Stalinas ir Brežnevas, o demokratai Chruščiovas ir Gorbačiovas. Šiam Vilnius–91 tapo baigiamuoju aktu dramos, nenutrūkstamai lydėjusios visą jo valdymą nuo 1986 metų gruodžio, kai jėgą pirmą kartą teko panaudoti Almatoje prieš kazachus, nepatenkintus respublikos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, ruso, paskyrimu. Nors visuomenės sąmonėje liko silpnu vadovu, ar iš kvailumo, ar iš piktos valios sugriovusiu Sovietų Sąjungą, Gorbačiovas sumušė armijos naudojimo šalies viduje, siekiant išlaikyti jos vientisumą, rekordą. Lietuva iki šiol reikalauja iš Rusijos jo, Nobelio Taikos premijos laureato, išdavimo, apklausai dėl „kruvinojo sekmadienio“ įvykių – žinoma, tai vargu ar kada įvyks, tačiau Vilnius šia prasme nuoseklus. Posovietinė Baltarusija Lietuvai pagal tuos pačius kaltinimus 1994 metais išdavė Lietuvos KP lyderius Mykolą Burokevičių ir Juozą Jarmalavičių. Dėl Lietuvos komunistų perdavimo atsistatydino visa Baltarusijos vyriausybė, vadovaujama Stanislavo Šuškevičiaus ir kilo rimta politinė krizė, pasibaigusi, Aleksandro Lukašenkos atėjimu į valdžią.

Lietuvai 1991 sausis – svarbiausias nacionalinės istorijos epizodas, realaus nepriklausomybės atgimimo momentas, kruvina drama, kaip tai beskambėtų, su visai laiminga pabaiga. Rusijai – primirštas perestroikos laikų įvykis periferijoje, viena iš daugybės tokių istorijų, apie kurias neverta ir prisiminti – ir didžiuotis nėra kuo, ir naudos jokios.

Tačiau jeigu prisimintume, tai mums, rusams, turėtų būti įdomi ne tik lietuviška schema, kurioje beginkliai žmonės vien su svajone apie laisvę pasirodo stipresni už tankus. Mums įdomiau ir svarbiau atsiminti pirmąją oficialiosios Maskvos reakciją į kraują Vilniuje.

Praėjus trims dienoms nuo televizijos bokšto šturmo, prezidentas Gorbačiovas ir gynybos ministras Jazovas sovietų parlamento posėdyje pareiškė nežinantys, kas davė įsakymą įvesti kariuomenę, o vienintelė priemonė, kurios imtasi po Lietuvos įvykių – ribojančios pataisos spaudos įstatyme, nes tai spauda kalta, kad žuvo žmonės. Atsakomybė už savo veiksmus – tradiciškai silpna Kremliaus vieta, o putinmečiu gėdingas „tai ne mes“ praktiškai tapo pagrindiniu valstybės lozungu.

Verta prisiminti ir likimą prosovietinio aktyvo, tapusio Nacionalinio gelbėjimo komiteto pagrindu – nė vienas prosovietinis lietuvis Maskvos ir Vilniaus konflikte palaikęs Maskvos pusę, nebegalėjo tikėtis sovietinio centro paramos. Maskva nė vieno neišgelbėjo nuo kalėjimo, niekam nepadėjo bėgti nuo persekiojimo. Ko gero, vienintelis, kam daugiau mažiau pasisekė, – tai antrasis Lietuvos KP sekretorius Vladislavas Švedas, dešimtajame dešimtmetyje padaręs karjerą Maskvoje, RLDP aparate, tačiau ir Švedui, kad nuvyktų iki Žirinovskio, teko kiek pasėdėti Lukiškėse. Maskva visada meta savus, Maskvai niekada nerūpi jos situaciniai sąjungininkai, ir prosovietinių lietuvių patirtis, tikriausiai sudomintų promaskvietiškus karo lauko vadus ir dabartinio Donbaso politikus, kuriems irgi, savaime suprantama, nieko tikėtis neverta. Krymo Aksionovas ir Poklanskaja – tai vis tas pats Nacionalinis gelbėjimo komitetas ir vargu ar kas tiksliai žino, ar giedras bus jų tolesnis likimas.

Maskva visada meta savus, Maskvai niekada nerūpi jos situaciniai sąjungininkai

Prosovietinio perversmo Lietuvoje patirtis dar rodo, kad ir prieš dvidešimt penkis metus, ir paskiau Maskva nemokėjo ir neišmoko elgtis taip, kad imperijos griūtis būtų jai naudinga ar bent jau nekenktų. 1994 metų Čečėnija (aišku, atsižvelgiant į vietos temperamentą ir mokėjimą kariauti) buvo praktiškai pažodinis lietuviško 1991-ųjų scenarijaus pakartojimas. Pulkininkas Maschadovas, jau būdamas Dudaevo Ičkerijos kariniu lyderiu, mėgo prisiminti paskutinįjį savo 1991 m. gegužės 9 paradą Vilniuje, kai jo kareiviai ėjo per miestą, lydimi vietos gyventojų prakeiksmų ir spjūvių – pasirodo, Čečėnija arčiau Lietuvos, nei atrodo. Kas gali garantuoti, kad Kaukazas artimiausiais metais vėl neplykstelės? Ar Maskva šia tema turi kokių nors produktyvių idėjų, be universalios „duoti Kadyrovui dar pinigų“?

Olegas Kašinas
žurnalistas

Per ketvirtį amžiaus taip niekas ir neatsakė į klausimą, kaip turi elgtis Maskva, kad krizės periferijoje nesibaigtų krauju ir pragaru, bei, ką turi daryti Gorbačiovas, kad ir Lietuvai liktų tokiu pat herojumi ir gelbėtoju nuo totalitarizmo, kaip ir likusiems Vakarams. Be to, Lietuva – tai dar paprastas pavyzdys, o juk buvo dar ir, sakykime, 1990 metų Baku, kur Gorbačiovas irgi siuntė tankus (ir dabartiniam Azerbaidžanui jis irgi toks pat piktadarys, kaip ir Lietuvai), tačiau Baku dar buvo ir armėnų pogromas, ir štai, ką reikėjo daryti – apsieiti be tankų, bet susitaikyti su pjautynėmis? Atsakymo iki šiol nėra.

Atsakymo iki šiol nėra, bet jo reikia – nėra garantijų, kad imperijos griūties patirtis kada nors nepravers Rusija, ir jau tikrai Rusija neapdrausta nuo įvairaus aštrumo regioninių politinių krizių. Prieš keletą metų automobilistų mitingus Vladivostoke vaikė Maskvos omonininkai (ir vietinė spauda, kaip ir lietuviška 1991 m., rašė apie „kruvinąjį sekmadienį“) – tai, bendrai paėmus, irgi 1991-ųjų pamoka, nors ir su nepalyginamai vegetariškesne medžiaga, nei pas lietuvius.

1991 metų sausio 13-oji Rusijai – neišmoktų pamokų ir nemalonių klausimų diena. Mūsų šalis, veikiausiai dar turi šiek tek laiko išsisukinėti nuo tų klausimų ir pamokų, bet vargu ar tai truks ilgai ir kai kuriuos dalykus geriau reflektuoti jau dabar.

Олег Кашин
slon.ru

Komentarai (3)