Variantas B: Renkantis pokyčius, kurie atneštų gerovę daugumai šalies gyventojų, svarbu turėti pakankamai politinės drąsos tą daryti. Stambaus kapitalo savininkų, rinkimuose statančių už savo draugus politikoje, nelabai domina darbo užmokesčio didinimas. Jiems kur kas reikšmingesnis žemas turto, pelno ir pajamų apmokestinimas, ką reguliariai transliuoja rėmėjų nestokojantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Vis gi, žiūrint toliau nei metų pelnas, reikėtų suvokti, kad maži atlyginimai lemia žemą vartojimo lygį. Kas ilguoju laikotarpiu reiškia mažesnį bendrąjį vidaus produktą.

 Europietiškos gerovės modelis Lietuvai

Nors dažnai socialinė politika Lietuvoje yra matoma kaip papildomos išlaidos, ar net grėsmė konkurencingumui, tačiau reikia pripažinti, kad europietiškos gerovės modelis gali mums padėti keliais aspektais.

 Pirma, investuojant į kompetencijų kėlimą, gyventojai įgauna gebėjimų, reikalingų nuolat kintančioje globalioje darbo rinkoje, ir gali pretenduoti į didesnius atlyginimus.

Antra, socialios rinkos modelis reiškia nuoseklesnę mokesčių sistemą ir visapusišką pensijų sistemą, ilguoju laikotarpiu užtikrinančias didesnį privatų vartojimą. Tuo pačiu, efektyviai veikianti socialinė sistema gali padidinti piliečių pasitikėjimą savo valdymo institucijomis ir vyriausybe.

Taigi, norint užtikrinti atlyginimų augimą daugumai Lietuvos gyventojų, pirmiausia padėti gali kompetencijų ugdymas ir gyventojų kvalifikacijos kėlimas orientuojantis į aukštesnės pridėtinės vertės produktų kūrimą. Kylanti darbo jėgos kvalifikacija savaime trauktų investicijas. Tik ne bet kokias, o kuriančias gerą uždarbį garantuojančias darbo vietas.

Pastebėta, kad šalyse, kuriose aukštas darbuotojų kvalifikacijos kėlimo lygis, darbo produktyvumas yra taip pat gerokai aukštesnis. Tuo tarpu Lietuvoje beveik 40 proc. besikreipiančių į darbo biržą asmenų, nurodo neturį reikiamo išsilavinimo norimam darbui gauti.

Apklausus darbingo amžiaus asmenis, paaiškėja, kad per paskutinius 12 mėnesių vos 5 proc. dalyvavo kokioje nors kvalifikacijos kėlimo programoje ar mokymuose. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse tai darė kas trečias. Jose investicijos į gyventojų mokymą atsiperka su kaupu – kompetentingų darbuotojų sukuriama didesnė vertė yra naudinga ir valstybei, ir verslui.

 Akivaizdu, kad Vyriausybė turėtų dėti daugiau pastangų siekiant išlaikyti švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų centrų sistemą Lietuvos periferinėse teritorijose, o pašalpų mokėjimas turėtų būti tiesiogiai susietas su naujų darbo vietų kūrimu ar darbo rinkoje paklausios specialybės įgijimu, kvalifikacijos kėlimu.

Gaila, bet šiandien apstu pavyzdžių, kai pašalpos yra tapę gyvenimo būdu. Nemažai ekspertų pripažįsta, kad didesnį efektą duotų ne socialinių išmokų mokėjimas grynais pinigais, bet didesnis finansavimas socialinėms paslaugoms žmonėms teikti kuo arčiau jų. Ir, pirmiausia, tai turėtų būti tokios socialinės paslaugos, kaip kompetencijos ugdymas, kvalifikacijos kėlimas, atvežimo į nutolusią darbo vietą paslauga regionuose.

Svarbus dirbančiųjų skaičiaus didinimas

Analogiškai, siekiant turėti galimybę didinti pensijas, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į augantį vidutinį darbo užmokestį, bet ir į dirbančiųjų skaičių. Nes būtent nuo šių dviejų rodiklių priklauso Sodros biudžetas. Tačiau šiandien dirbančiųjų dalis mūsų šalyje sudaro apie 66 proc. 15-64 metų amžiaus grupėje. Akivaizdu, kad išaugęs darbo jėgos aktyvumas turėtų teigiamą poveikį ilgalaikiam gerovės lygiui. Tačiau kaip paskatinti žmones dirbti?

Skandinavijos šalys pasirinko sąlygų šeimai gerinimo priemones, kartu padedančias spręsti ir demografines problemas. Jas sudaro efektyvi vaikų dienos priežiūros įstaigų sistema, geros sąlygos derinti motinystę su darbu bei pagalba reintegruojant tėvus į darbo rinką. Todėl Skandinavijos šalyse dirbančiųjų dalis yra nuo 69 proc. Suomijoje iki 75 proc. Norvegijoje. Fenomenalus pavyzdys už ES ribų – Islandija, kurioje dirba 83 proc. darbingo amžiaus piliečių.

Kitas dažnai aptariamas darbuotojų skaičiaus didinimo šaltinis – emigrantų susigrąžinimas. Jei jų emigracija finansiškai buvo sėkminga ir atlyginimas užsienyje tenkina jų lūkesčius, reikalingos plataus pobūdžio priemonės, kurių didžioji dalis – ekonominės. Vienas svarbiausių veiksmų – lengvatinės sąlygos grįžusiajam pradėti verslą, t.y. optimizuojant mokesčius ir smulkaus verslo galimybes. Taip ne tik skatinsime emigrantų grįžimą ir įsiliejimą į darbo rinką, bet ir naujų darbo vietų kūrimą ir regionų plėtrą.

Manau, kad sutelkus pastangas į kokybiškų investicijų pritraukimą regionuose, gyventojų kompetencijų didinimą, geresnių sąlygų derinti šeimą ir darbą užtikrinimą bei išskirtinį dėmesį verslo kūrimui, Lietuva turi visas galimybes užtikrinti tolygų pajamų augimą ir ekonominę gerovę.
 

Komentarai (0)